Tarptautinė moters diena jau seniai išbrukta iš švenčiamų dienų sąrašo, ir joks save gerbiantis žiniasklaidos vienetas, kaip pav. internetinis puslapis anglija.lt, apie ją neužsimena. Tačiau būtent tomis dienomis nors gerokai praretėjusiose, bet vis dar egzistuojančiose moterų nekentėjų grupelėse imama ir pasvarstoma apie moterų vietą ir vaidmenį. Kadangi pati esu moteriškė, svarstymai apie moteris man nėra labai įdomūs, bet visada turiu aibes klausimų apie vyrus. Tačiau specialios datos, kada būtų galima atkreipti dėmesį į vyriškuosius reikalus kaip ir nėra, tad pakalbėsiu apie tai visai nelaiku – kovo aštuntosios proga. O pakedenti knieti štai ką - kodėl vyrai mėgsta girtas moteris?

Neabejoju, kas nors iš karto puls ginčytis, kad yra kaip tik atvirkščiai, bet mano patirtis rodo ką kita. Visai neseniai vieno renginio su gausybe vyno bei vėlesnio pasisėdėjimo pabe metu neapskaičiavau, kiek alkoholio vienetų gali sugerti maniškė kūno masė, ir grįžtant namo paaiškėjo, kad toji šiaip jau gana paklusni ir padorumo ribose įsitenkanti masė tapo sunkiai suvaldoma. Pakeliui draugai pavežėjo automobiliu ir kai išlipau mane išsyk užliejo akinama šviesų jūra ir buvo ji man, kaip sakoma lietuviškoj dainoj, iki kelių.

Žibintai, lempos, šviesoforų žiburiai ir švytinčios reklamos raibuliavo prieš akis neatpažįstamai sujaukdamos ir šiaip gana sudėtingai surizgusį Londono didmiestį. Nelabai susigaudžiau, kur esu ir nesupratau, kurlink eiti. Visi garantuoti „pissed up“ būsenos požymiai. Jaučiausi pasimetusi, vieniša, nesuprasta, apleista, ir taip toliau ir taip be galo.

Kadangi atrodžiau tokia apgailėtina, nenuostabu, kad iš už kampo išniro pagailėtojas. Buvo akivaizdu, kad savąja kūno mase pasikliauti nebeišeina, tad teko kliautis arba gatvių stulpais, arba pagalbos ranką ištiesusiu nepažįstamuoju. Pasirinkau nepažįstamąjį ir žingsnis po žingsnio jis mane išvedė į pažįstamą aplinką.

„Ačiū, dabar jau žinau, kur esu,“ – tariau išvydusi mieląjį, žalia spalva nudažytą Hammersmitho tiltą. – Pati pareisiu.“

Jis buvo tikras džentelmenas, kelis kartus pasiteiravo „Are you sure?“ Aš kelis kartus patikinau, kad „sure“, ir vyrukas nebuvo įkyrus, iki miegamojo lydėti nesipiršo, tik paprašė telefono numerio. Padiktavau iš atminties, jis tuojau pat mano paminėtus skaičius įvedė į savo mobiliuką, nuspaudė skambinimo mygtuką ir išgirdęs giliai rankinėje įkišto manojo telefono zirzimą, atsisveikino.

Po kelių dienų paskambino. Paprašiau priminti savo vardą bei aplinkybes, kuriomis susipažinom. Priminė. Aplinkybės man labai nepatiko, bet kai pasiūlė susitikti, nepasakiau ne, nes šiaip ar taip, tą naktį jis man tikrai padėjo. Pamaniau, kad turėčiau už tai padėkoti. Be to, mano galvoje susirietė klaustukas - kas traukia vyrus prie girtų moterų?

Susitikome. Paaiškėjo, kad vyrukas italas, dirba prabangiame viešbutyje vyriausio virėjo padėjėju ir tą vakarą grįžo iš darbo. Kad yra vienišas, o kadangi dirba vakarais, tai ir galimybių susitikti antrą pusę beveik neturi, o darbe nenori megzti ryšių, kad nekiltų problemų. Teisingas, protingas, geraširdis, išvaizda primenantis itališkų filmų vaikinus, aišku, ne pagrindinius vaidmenis atliekančius gražuolius, bet iš tų, kurie sukiojasi bemaž kiekvieno vaidybinio filmo antrajame plane. Labai tinkamas atsakyti į man parūpusį klausimą.

Jo atsakymas buvo toks - ant kojų sunkiai besilaikanti moteris atrodo tokia bejėgė, kad sukelia natūralų norą padėti, globoti, pasirūpinti.

O my God! - kaip sako anglai. Aš kažkodėl naiviai maniau, jog prie apgirtusių moterų vyrai limpa todėl, kad jos atrodo lengvas grobis!

Tačiau jeigu yra taip, kaip sakė mano naktinis pažįstamas, tada Anglijoje išpopuliarėjęs moterų girtavimas ir griuvinėjimas gatvėse yra ne palaidas elgesys, o protinga strategija, nes taip pritraukiami globojantys ir besirūpinantys vyriškiai. O juk kiekviena būtent tokį sutikti ir trokštame.

Ir kaip įdomu, kad viskas sukasi sukasi ir atrieda į tą patį tašką. Juk moterų bejėgiškumo dvasia buvo nuolat visų kultūrų diegiama ir palaikoma. 20 a. antrojoje pusėje Antrasis pasaulinis karas ir feminizmas į šipulius sudaužė tradicines moterų bejėgiškumo strategijas. Bet spėjo praplaukti vienas kitas dešimtmetis, ir moterys surado naują būdą kaip nusiristi į bejėgiškumo būseną – jos tiesiog prisilaka.

Zita Čepaitė