Kokią naudą Anglijos lietuviams atneš euras Lietuvoj? 

Prieš euro įvedimą Lietuvos žiniasklaida mirgėjo straipsniais, kad su euru Lietuva pateks į euro zonos rojų. Bet nepraėjo nė mėnuo, straipsnių rašytojai savo honorarų gal nė nespėjo pragerti, o euras smuko į rekordines žemumas. Tačiau kažkas juk turi išlošti, nebūna taip, kad pralaimi visi.

Pavyzdžiui, Airijoje ar Vokietijoje plušantys lietuviai galės ten uždirbtus eurus vežtis į tėvynę ir leisti juos savo malonumui neužsukę į valiutos keityklą, taip sutaupydami ne vieną dešimtį valiutos keitėjams atitekdavusių eurų, mat, keityklų paslaugos ne tokios jau pigios.

Tiesa, nuo šių metų pradžios valiutos keitimu užsiimti galės ne tik bankai, kaip buvo iki šiol, bet ir su bankininkyste nesusiję asmenys, tad tikėtina, kad konkurencija augs ir keitimo kaštai mažės. Emigrantams į euro zonos šalis tas nebesvarbu, bet Anglijoje besidarbuojantiems lietuviams aktualu - mat britai atsisakyti svaro nežada.

Tačiau pinigo vertę nustato ne keityklos, ir tai, kiek eurų gausime už Anglijoje uždirbtą svarą, lems ne keityklų gausa, o kiti dalykai – pirma, Britanijos bei Europos Sąjungos ekonominė būklė, ir antra - tai, kiek kartų ta ar kita šalis įjungs pinigų spausdinimo mašiną.

Britanija pinigų spausdinimo mašiną buvo įjungusi prieš ketvertą metų ir turbūt visi prisimenam, kas po to pasidarė – svaro vertė nukrito vos ne iki 3,5 lito, o maisto kainos ėmė kilti kaip ant mielių. Jau trejetą metų britai pinigų nebespausdina, tačiau prieš gerą savaitę pinigų spausdinimo mašiną įjungė Europos Sąjunga. Tai reiškia ne ką kita kaip euro pigimą ir iš paskos neišvengiamai atslenkantį maisto prekių brangimą.

Krintanti pinigo vertė nuskurdina žmones. Bet ar visus? Gal Anglijos lietuviai bus tie laimingieji, kuriems euro nuopuolis išeis į naudą?

Kai kurie tikrai laimės. Visų pirma tarp laimingųjų atsidurs tie emigrantai, kurie siunčia pinigus artimiesiems į Lietuvą – stipresnis svaras reiškia už vieną svarą daugiau eurų. Tiesa, tas laimėjimas gana sąlygiškas, nes pirmo būtinumo prekių kainoms pakilus už tą patį teks mokėti brangiau, tad teks siųsti daugiau eurų.
Nuskilo ir tiems, kurie paėmę paskolą Lietuvoje lenkia nugarą Anglijoje, kad tą skolą atiduotų. Kuo labiau svaro atžvilgiu euras pigs, tuo nugarą lenkti reikės trumpiau.

Kažkiek išloš ir produktus į Angliją vežantys prekybininkai, kurie prekes įsigyja Lietuvoje už atpigusius eurus, o parduoda už stabiliai brangstančius svarus – skirtumas tarp pingančio euro ir brangstančio svaro atsiduria prekeivio kišenėje.

Neblogai ir tiems, kas nekilnojamą turtą ketina įsigyti Lietuvoje, o pinigus taupo Anglijos bankuose – čia kaupiamos santaupos savo vertės neprarado, kai tuo tarpu Lietuvoje jos neišvengiamai nuvertės priklausomai nuo to, kiek bus paleista naujai prispausdintų pinigų.

O pralaimės tie, kurie iš Lietuvos išvyko, bet dėl sentimentų ar kitų sunkiai nuspėjamų priežasčių savo nekilnojamą turtą, o kai kurie ir santaupas, tebelaiko Lietuvoje. Kol buvo litas, atrodė svarbu, kad Lietuvoj uždirbtas turtas liktų tėvynėje – pavadinkime tai ekonominiu patriotizmu. Bet įstojus į euro zoną, kai iš lietuvių kišenės reikės dengti graikų skolas, kokia prasmė savo turtu ar indėliais stiprinti ekonominį savarankiškumą praradusios valstybės ūkį?

Gal per griežtai pasakysiu, bet manau, kad šiuo metu pralaimi visi, kurie elgiasi atsakingai, t.y. kaupia ir taupo, o laimi tie, kurie skolinasi, nes visų valstybių dabartinė ekonominė politika taupiuosius baudžia, o išlaidautojus skatina.

Zita Čepaitė

Prieš euro įvedimą Lietuvos žiniasklaida mirgėjo straipsniais, kad su euru Lietuva pateks į euro zonos rojų. Bet nepraėjo nė mėnuo, straipsnių rašytojai savo honorarų gal nė nespėjo pragerti, o euras smuko į rekordines žemumas. Tačiau kažkas juk turi išlošti, nebūna taip, kad pralaimi visi.

Pavyzdžiui, Airijoje ar Vokietijoje plušantys lietuviai galės ten uždirbtus eurus vežtis į tėvynę ir leisti juos savo malonumui neužsukę į valiutos keityklą, taip sutaupydami ne vieną dešimtį valiutos keitėjams atitekdavusių eurų, mat, keityklų paslaugos ne tokios jau pigios.

Tiesa, nuo šių metų pradžios valiutos keitimu užsiimti galės ne tik bankai, kaip buvo iki šiol, bet ir su bankininkyste nesusiję asmenys, tad tikėtina, kad konkurencija augs ir keitimo kaštai mažės. Emigrantams į euro zonos šalis tas nebesvarbu, bet Anglijoje besidarbuojantiems lietuviams aktualu - mat britai atsisakyti svaro nežada.

Tačiau pinigo vertę nustato ne keityklos, ir tai, kiek eurų gausime už Anglijoje uždirbtą svarą, lems ne keityklų gausa, o kiti dalykai – pirma, Britanijos bei Europos Sąjungos ekonominė būklė, ir antra - tai, kiek kartų ta ar kita šalis įjungs pinigų spausdinimo mašiną.

Britanija pinigų spausdinimo mašiną buvo įjungusi prieš ketvertą metų ir turbūt visi prisimenam, kas po to pasidarė – svaro vertė nukrito vos ne iki 3,5 lito, o maisto kainos ėmė kilti kaip ant mielių. Jau trejetą metų britai pinigų nebespausdina, tačiau prieš gerą savaitę pinigų spausdinimo mašiną įjungė Europos Sąjunga. Tai reiškia ne ką kita kaip euro pigimą ir iš paskos neišvengiamai atslenkantį maisto prekių brangimą.

Krintanti pinigo vertė nuskurdina žmones. Bet ar visus? Gal Anglijos lietuviai bus tie laimingieji, kuriems euro nuopuolis išeis į naudą?

Kai kurie tikrai laimės. Visų pirma tarp laimingųjų atsidurs tie emigrantai, kurie siunčia pinigus artimiesiems į Lietuvą – stipresnis svaras reiškia už vieną svarą daugiau eurų. Tiesa, tas laimėjimas gana sąlygiškas, nes pirmo būtinumo prekių kainoms pakilus už tą patį teks mokėti brangiau, tad teks siųsti daugiau eurų.
Nuskilo ir tiems, kurie paėmę paskolą Lietuvoje lenkia nugarą Anglijoje, kad tą skolą atiduotų. Kuo labiau svaro atžvilgiu euras pigs, tuo nugarą lenkti reikės trumpiau.

Kažkiek išloš ir produktus į Angliją vežantys prekybininkai, kurie prekes įsigyja Lietuvoje už atpigusius eurus, o parduoda už stabiliai brangstančius svarus – skirtumas tarp pingančio euro ir brangstančio svaro atsiduria prekeivio kišenėje.

Neblogai ir tiems, kas nekilnojamą turtą ketina įsigyti Lietuvoje, o pinigus taupo Anglijos bankuose – čia kaupiamos santaupos savo vertės neprarado, kai tuo tarpu Lietuvoje jos neišvengiamai nuvertės priklausomai nuo to, kiek bus paleista naujai prispausdintų pinigų.

O pralaimės tie, kurie iš Lietuvos išvyko, bet dėl sentimentų ar kitų sunkiai nuspėjamų priežasčių savo nekilnojamą turtą, o kai kurie ir santaupas, tebelaiko Lietuvoje. Kol buvo litas, atrodė svarbu, kad Lietuvoj uždirbtas turtas liktų tėvynėje – pavadinkime tai ekonominiu patriotizmu. Bet įstojus į euro zoną, kai iš lietuvių kišenės reikės dengti graikų skolas, kokia prasmė savo turtu ar indėliais stiprinti ekonominį savarankiškumą praradusios valstybės ūkį?

Gal per griežtai pasakysiu, bet manau, kad šiuo metu pralaimi visi, kurie elgiasi atsakingai, t.y. kaupia ir taupo, o laimi tie, kurie skolinasi, nes visų valstybių dabartinė ekonominė politika taupiuosius baudžia, o išlaidautojus skatina.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 11)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: