Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojas Valdas tęsia savo pasakojimą apie gyvenimą emigracijoje. Šį kartą apie tai, kaip lietuviški vardai pakeičiami naujais, vietinius standartus atitinkančiais, kokie yra JK gydytojai ir kitas, kiekvieną lietuvį paliečiančias aktualijas.
[Pirmą dalį, nuo ko visa tai prasidėjo, rasite ČIA].
*Kalba netaisyta.

Aš esu V-A-L-D-A-S P-R-Y-Š-M-A-N-T-A-S, negi iš tikrųjų taip sudėtinga perskaityti, po velnių!? Ištarti? Užrašyti? Jau buvau pripratęs, kad valstybinėse Lietuvos įstaigose, kuriose tapatybei patvirtinti reikalingas asmens dokumentas, iš mano pavardės biurokratai tyčiojosi išsijuosę ir dokumentuose buvau vadinamas Prišmantu, Prišmontu, Pryšmanu, o kartą vienas akademikas iš Šiaulių teiravosi, ar aš tas pats Kreišmontas, kurio brolis Icikas Saulės mieste dirba mokytoju. Tik juokas yra geriausias atsakymas akademikui, kuris nemoka teisingai perskaityti pavardės.

Ir kai jau galvojau, kad raidžių mano varde ir pavardėje perstumdyti neįmanoma, anglai darbo sutartyje mane „pakrikštijo“ Valdez Prysmantis. Taip sugebėjo nurašyti nuo mano asmens tapatybės kortelės kopijos bei mano ranka spausdintinėmis raidėmis užpildytos formos. Su kolegomis tik pasijuokėme, bet jie paprašė patikslinti, kaip mano vardas rašomas iš tikrųjų. „Just in case“, kaip anglai sako. 16-ą kartą paaiškinau ir jie įsidėmėjo. 2 minutėms. Tada kasdien naudojamo vidinės apskaitos dokumento skiltyje kolega įrašė „Valdes“ ir didžiuodamasis parodė. Praradęs viltį pagyriau jį ir už pastangas, daviau cigaretę.

Jeigu būčiau Vilniaus rajono lenkas ar koks Tomaševskis, apkaltinčiau britus diskriminacija, surengčiau protestą, paduočiau ką nors į teismą, pagrasinčiau blokuoti kelius, badauti, surašyti keletą skundų į Strasbūro, Briuselio institucijas bei pareikalaučiau visose Londono gatvių lentelėse pavadinimus rašyti ir lietuviškai. „Bond street / Bondo gatvė“. Iš karto būtų aiškiau.

Bet gyvenimas be diakritinio ženklo pavardėje ar tik angliškai užrašais viešosiose Anglijos vietose nieko iš esmės nekeičia. Širdies ritmas išliko normalus, svoris nepakito, regėjimas ir klausa nesuprastėjo, su erekcija irgi viskas gerai.

Džiaugiuosi, kad neteko susidurti su Anglijos gydytojais. Tikiuosi, kad dar ilgai neteks. Todėl negaliu vertinti jų darbo, bet visi sutikti išeiviai iš Lietuvos kaip vienas kartoja, kad medikai čia yra baltus chalatus vilkintys šundaktariai, visada po ranka turintys panacėją. Tai – paracetamolis. Šis vaistas yra galutinis gydytojo sprendimas po bet kurio paciento apžiūros, nepriklausomai nuo diagnozės. Skauda galvą – padės paracetamolis, prasidėjo gimdymas – štai jums tabletė, ketvirtos stadijos vėžys – kokios problemos, išgerk paracetamolio.

Visada yra naudinga pažvelgti į tą patį daiktą iš kitos perspektyvos, „kitu kampu“. Tokiu būdu atsiskleidžia dar nematytos, tačiau lyg ir akivaizdžios detalės. Žiūriu dabar į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos – matau šurmulį. Bet jis jau kažkur matytas, nieko naujo.

Seku naujienas lėtai, nes pagal vidutinį interneto greitį britai Didžioji Britanija nuo Lietuvos atsilieka beveik dvigubai (atitinkamai 28,97 ir 45,11 megabitų per sekundę, 2014 m. rugpjūčio Ookla duomenys). Skirtumas didelis ir aiškiai jaučiamas. Absoliutus regresas. Net šiek tiek nervino. Bet ne tiek, kad prireiktų paracetamolio.

Naujienos – tos pačios, kaip ir kasmet. Savaitę Lietuva ūžia, kaip po gamtinio reikalo nuleistas klozetas. O tas reikalas buvo didelis – eurovizija. Prieš tai lyg ir gedėta žuvusių lėktuvo pilotų, bet tik iki tol, kol pasibučiavo tos pačios lyties šokėjai – retas atvejis Lietuvoje, kai gyvieji sulaukia daugiau dėmesio nei tragiškų nelaimių aukos.

Lyg būta skandalo dėl prezidentės klausimų derinimo su Latvijos televizija. Tauta norėjo sužinoti detales, bet prezidentūra nuo visuomenės atsitvėrė tylos siena ir nuo bet kokių komentarų ta tema susilaikė. Šalies vadovė prabilo tik po eurovizijos – mestelėjo lyg ir kažkokį juokelį apie balsavimo rezultatus. Gal tai irgi buvo iš anksto suderintas klausimas.

Nesvarbu apie ką kalbama, ieškoma kaltųjų, kuriuos reikėtų nulinčiuoti centrinėje miesto aikštėje. Ką ir dėl ko? Nesvarbu, pati kaltųjų paieška yra savaime malonus procesas (duokit žmogų, o straipsnį visada surasim). Jeigu šiandien tai būtų rusas, tauta patirtų katarsį.

Reikia žaidimo, o jeigu ant stalo yra duonos, tai tautai daugiau nieko ir nereikia.

Tokiai tautai, kurios kolektyvinę nuomonę puikiai atspindi komentarai internete. Pasirodo, kad ir ji gali turėti savo nuomonę apie bet kurį procesą. Žino sprendimus. Praktiškai visažiniai. Žino net tai, kad nuotrauką be makiažo populiariausiems interneto portalams išplatinusi pseudoelito pažiba iš tikrųjų yra išsidažiusi (koks talentas!). Nežino tik to, kad tik kvailys gali žinoti atsakymus į visus klausimus.

Kadangi Lietuvoje internetas greitesnis, pateiktą informaciją (nepriklausomai nuo apimties) jie perkaito vidutiniškai per 0,2 sekundės, taip pat tiek laiko užtrunka pateiktos informacijos įvertinimas. Likusi sekundės dalis išnaudojama išvadų darymui ir jų užrašymui bei pateikimui įvertinti visuomenei. Vienas iš tokio analitinio mąstymo pavyzdžių – komentaras „pirmas“ delfyje (turiu galvoje ne naujienų portalą: yra žmonių kategorija, kuriems delfis ir internetas yra sinonimai). Arba didžiulio visuomenės dėmesio sulaukęs pranešimas apie tai, kad iš eurovizijos grįžusi Lietuvos atstovė nusikirpo plaukus. „Nei balselio, nei protelio“ – skubiai viešumoje pateikiamas tokio reikšmingo valstybei poelgio vertinamas. Teigiamo ar neigiamo poveikio aplinkai nenustatyta.

Pasigendu tikslaus emigracijos apibrėžimo, tiek tautos, tiek valdžios tvirtos pozicijos. Viešumoje tik atskiros sėkmės ir nesėkmės istorijos, nuomonės. Nepanašu, jog emigracija būtų įvardijama kaip problema. O jeigu problema – tai numeris vienas (na gerai, bent jau antra pagal svarbą, pirma lai lieka nukirpti dainininkės plaukai).

Nesinorėtų, kad Lietuvoje liktų tik tokiomis aktualijomis sudominama tauta. Neklystantys politikai ir nuo jų bei išvažiavusių artimųjų pervedamų sumų priklausoma robotukų armija. Vienas gana žinomas jaunas Lietuvos politikas Londone ragino savo kartos atstovus grįžti namo ir pradėti permainas. Paklausiau, ar, norint daryti pokyčius, būtina priklausyti politinei partijai? Kristaus amžiaus vyrukas atsakė teigiamai, pripažindamas, kad jo laisvė baigiasi sulig partine doktrina.

Aš manau priešingai – pokyčius lemia ne tik politika. Kiek sąžiningų žmonių, tiek sąžiningumo. Kiek švarių žmonių, tiek švaros. Kiek laisvų žmonių, tiek laisvės.

Per pusmetį supratau, kad mano sugrįžimas – laiko klausimas. Tikiuosi sugrįžti į sąžiningesnę, švaresnę ir laisvesnę Lietuvą.

Valdas Pryšmantas