Koks būtų rojus, jei jis būtų Anglijoje? - Anglija.lt
 

Koks būtų rojus, jei jis būtų Anglijoje? 

Santa Karaliūtė


Anądien pasvajojau, kad būti pensininku Anglijoje tikras rojus. Po penkiasdešimt kartu praleistų metų vėl atgytų mano ir mano brangiausiojo jausmai ir mes, it paaugliai, vaikštinėtume susikabinę rankutėmis. Krutam sau takeliu per rudeninį parką ir niekur lėkti nereikia... Turint marias laiko galima ne tik santykius puoselėti, bet ir savo išvaizda pasirūpinti. Kartą per savaitę eičiau pasidaryti manikiūro ir prašyčiau nagus nulakuoti ryškiai raudonai. Kartą per dvi savaites dvi valandas kankinčiau kirpėją, kad tinkamai pakirptų penkių likusių sidabrinių plaukelių galiukus, o kartą per du mėnesius palepinčiau juos cheminėmis bangelėmis.

Be abejonės, su diedu nuspręstume iš Londono kraustytis į senelių pamėgtus ramius miestelius prie vandenyno, kur savo paskutiniosios sulaukia ne vienas žilagalvis. Manau, apsigyventume namuose su visais patogumais: pietumis, vakariene, pramogomis ir žaidimais. Gal dar galėtume ir kokiu viliojančiu pasiūlymu pasinaudoti, pavyzdžiui, „geros apartamentų kainos poroms“ ar „užsisakyk apartamentus šiandien ir gauk 20 procentų nuolaidą pirmus porą mėnesių“. Beje, kaip kokie piligrimai galėtume išmaišyti įvairiausius senelių namus Anglijos pakrantėse.

Kartą per savaitę eičiau į restoraną pietų su draugėmis. Jau įsivaizduoju, kaip dardėčiau į anglišką restoranėlį drebančiomis rankomis įsikibusi į apynaujo BMW vairą. Aptartume naujienas: kas pasimirė, kieno anūkė ištekėjo, kurios stomatologas naujais protezais nustebino, kas nors papasakotų atostogų įspūdžius Maljorkoje ar kitoje senelių poilsiui sukurtoje šalyje, paprašytume padavėjos vaikiškos tešloje keptos žuvies porcijos, užsisakytume po desertą ar taurę chereso arba portveino, o po deserto išgertume po puodelį silpnos kavos ar arbatos, užkrimsdamos viena kita tabletyte nuo širdies permušimų. Po vakarienės kiekviena išsitrauktume savo „darbaknyges“ ir tarp įvairiausių reikalų ir grožio procedūrų ieškotume visoms tinkančio laiko ateinančiam pasisėdėjimui kinų restoranėlyje.

Apsipirkinėtume „Marks & Spencers“ parduotuvėje, būtume natūralių produktų fanai ir pirktume tik laisvai vaikštinėjančių vištų (angl. free range) kiaušinius. Porą kartų per mėnesį eitume į teatrą ar koncertą, o ketvirtadieniais priešpiet trepsėtume eilėje į senjorų kino seansą, kurio kulminaciją mano senjoras praknarktų.

Laisvalaikiu priešpiet su drauge eičiau į baseiną, o porą dienų per savaitę savo malonumui žaisčiau pardavėją labdaros krautuvėje, į kurią žmonės suneša nebereikalingus daiktus, o mes juos parduotume sergantiems vaikučiams ar šuniukams paremti. Ten gerai. Jokių griežtų darbo valandų, jokios apskaitos ir jokių rūpesčių, kad kasoje trūkumas dėl neteisingai sugrabaliotos grąžos.
Mano gyvenimo palydovas su draugais kabėtų alubaryje, o savaitgaliais vaikštinėtų po golfo laukus su lazda rankose. Grįžęs namo, žinoma, pasigirtų, kad sėkmingai iš poros kartų pataikė į skylutę, o aš paglostyčiau jo žilą galvą ir man kaskart šmėstelėtų mintis, kad mano krienas tų skylių nė sau po kojomis nebemato.

Neabejoju, kad du kartus per metus su brangiausiuoju išvyktume į šiltuosius kraštus ir bambas išvertę gulėtume Turkijos paplūdimiuose. Anūkams paerzinti nusiųstume po atvirlaiškį su nuostabiausiu vaizdu iš negyvenamosios salos. O kartą per dvejus metus sėstume į kruizinį laivą ir plauktume kur tik silpnos akys beužmato. Laive žaistume kazino, aš eičiau į SPA centrą, susipažintume su naujais žmonėmis ir linksmintumėmės iki paryčių, nes laivuose daugumą vis dar sudarytų mūsų amžiaus keleiviai.

Būčiau dūmą traukianti senelė, todėl kojas pakratyčiau pirma, o mano mylimasis iš sielvarto nutartų vykti medituoti į Tailandą. Ten mano brangiausias nuspręstų paskutinį kartą užkąsti nelegalaus Adomo obuolio ir nuo širdies smūgio pasimirtų švelnios tailandietės glėbyje...

Santa Karaliūtė


Anądien pasvajojau, kad būti pensininku Anglijoje tikras rojus. Po penkiasdešimt kartu praleistų metų vėl atgytų mano ir mano brangiausiojo jausmai ir mes, it paaugliai, vaikštinėtume susikabinę rankutėmis. Krutam sau takeliu per rudeninį parką ir niekur lėkti nereikia... Turint marias laiko galima ne tik santykius puoselėti, bet ir savo išvaizda pasirūpinti. Kartą per savaitę eičiau pasidaryti manikiūro ir prašyčiau nagus nulakuoti ryškiai raudonai. Kartą per dvi savaites dvi valandas kankinčiau kirpėją, kad tinkamai pakirptų penkių likusių sidabrinių plaukelių galiukus, o kartą per du mėnesius palepinčiau juos cheminėmis bangelėmis.

Be abejonės, su diedu nuspręstume iš Londono kraustytis į senelių pamėgtus ramius miestelius prie vandenyno, kur savo paskutiniosios sulaukia ne vienas žilagalvis. Manau, apsigyventume namuose su visais patogumais: pietumis, vakariene, pramogomis ir žaidimais. Gal dar galėtume ir kokiu viliojančiu pasiūlymu pasinaudoti, pavyzdžiui, „geros apartamentų kainos poroms“ ar „užsisakyk apartamentus šiandien ir gauk 20 procentų nuolaidą pirmus porą mėnesių“. Beje, kaip kokie piligrimai galėtume išmaišyti įvairiausius senelių namus Anglijos pakrantėse.

Kartą per savaitę eičiau į restoraną pietų su draugėmis. Jau įsivaizduoju, kaip dardėčiau į anglišką restoranėlį drebančiomis rankomis įsikibusi į apynaujo BMW vairą. Aptartume naujienas: kas pasimirė, kieno anūkė ištekėjo, kurios stomatologas naujais protezais nustebino, kas nors papasakotų atostogų įspūdžius Maljorkoje ar kitoje senelių poilsiui sukurtoje šalyje, paprašytume padavėjos vaikiškos tešloje keptos žuvies porcijos, užsisakytume po desertą ar taurę chereso arba portveino, o po deserto išgertume po puodelį silpnos kavos ar arbatos, užkrimsdamos viena kita tabletyte nuo širdies permušimų. Po vakarienės kiekviena išsitrauktume savo „darbaknyges“ ir tarp įvairiausių reikalų ir grožio procedūrų ieškotume visoms tinkančio laiko ateinančiam pasisėdėjimui kinų restoranėlyje.

Apsipirkinėtume „Marks & Spencers“ parduotuvėje, būtume natūralių produktų fanai ir pirktume tik laisvai vaikštinėjančių vištų (angl. free range) kiaušinius. Porą kartų per mėnesį eitume į teatrą ar koncertą, o ketvirtadieniais priešpiet trepsėtume eilėje į senjorų kino seansą, kurio kulminaciją mano senjoras praknarktų.

Laisvalaikiu priešpiet su drauge eičiau į baseiną, o porą dienų per savaitę savo malonumui žaisčiau pardavėją labdaros krautuvėje, į kurią žmonės suneša nebereikalingus daiktus, o mes juos parduotume sergantiems vaikučiams ar šuniukams paremti. Ten gerai. Jokių griežtų darbo valandų, jokios apskaitos ir jokių rūpesčių, kad kasoje trūkumas dėl neteisingai sugrabaliotos grąžos.
Mano gyvenimo palydovas su draugais kabėtų alubaryje, o savaitgaliais vaikštinėtų po golfo laukus su lazda rankose. Grįžęs namo, žinoma, pasigirtų, kad sėkmingai iš poros kartų pataikė į skylutę, o aš paglostyčiau jo žilą galvą ir man kaskart šmėstelėtų mintis, kad mano krienas tų skylių nė sau po kojomis nebemato.

Neabejoju, kad du kartus per metus su brangiausiuoju išvyktume į šiltuosius kraštus ir bambas išvertę gulėtume Turkijos paplūdimiuose. Anūkams paerzinti nusiųstume po atvirlaiškį su nuostabiausiu vaizdu iš negyvenamosios salos. O kartą per dvejus metus sėstume į kruizinį laivą ir plauktume kur tik silpnos akys beužmato. Laive žaistume kazino, aš eičiau į SPA centrą, susipažintume su naujais žmonėmis ir linksmintumėmės iki paryčių, nes laivuose daugumą vis dar sudarytų mūsų amžiaus keleiviai.

Būčiau dūmą traukianti senelė, todėl kojas pakratyčiau pirma, o mano mylimasis iš sielvarto nutartų vykti medituoti į Tailandą. Ten mano brangiausias nuspręstų paskutinį kartą užkąsti nelegalaus Adomo obuolio ir nuo širdies smūgio pasimirtų švelnios tailandietės glėbyje...

 (Komentarų: 2)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: