Kuo sunkesnis gyvenimas, tuo daugiau šnekų apie laimę. Štai šiomis dienomis paskelbtas Britanijos laimės žemėlapis, iš kurio aišku, kad laimingiausi gyvena atokiuose kaimuose, o nelaimingiausi susigrūdę Londone, Lutone ir Readinge. Būtent ten, kur daugiausia lietuvių. Jau matau tinklapyje Anglija.lt išsirikiavusius komentarus, kad niurzgliai ir nevykėliai lietuviai, nes būtent tokie ir išvažiavo iš Lietuvos, minėtose vietovėse ir numušė tą laimės indeksą.

Prieš keletą mėnesių pašto dėžutėje radau kelių lapų klausimyną, su prašymu jį užpildyti ir išsiųsti atgal – kartu įdėtas vokas su adresu ir žyma, kad pašto išlaidos apmokėtos. Apklausa anoniminė, bet klausimai esminiai – apie pajamas, darbo pobūdį, gyvenu nuosavame ar nuomojame būste, jei nuomojame, ar labiau norėčiau gyventi nuosavame; turiu vaikų ar neturiu, jei neturiu, ar norėčiau turėti, jei mažai uždirbu, ar norėčiau uždirbti daugiau, jei esu vieniša, ar patenkinta, o jei ne, ką rinkčiausi – partnerystę ar santuoką. Net apie mano seksualinę orientaciją teiravosi. Tiesa, prie šio klausimo buvo prierašas, kad galiu neatsakyti. Labai diskretiška, net jei anketa anoniminė.

Į pastarąjį klausimą neatsakiau, nes nemanau, kad tai turėtų Nacionaliniam statistikos departamentui ar kuriai kitai institucijai rūpėti. Nors kita vertus, jei valdžiai parūpo tokie subtilūs dalykai, kaip žmonių laimės indeksas, tai kodėl jie neturėtų žinoti, kokia seksualinė orientacija daro žmones laimingesnius?

Į kitus klausimus stengiausi atsakyti sąžiningai. Tiesą sakant tai nebuvo labai sudėtinga – užteko atitinkamame langelyje padėti paukščiuką. Sudėliojau. Kadangi kai kuriais atvejais pasitenkinimo laipsnį reikėdavo nurodyti balais nuo 1 iki 10, bandydavau rasti tinkamiausią vidurkį. Kadangi švietė saulė ir buvo pavasaris, mano pasitenkinimas gyvenimu sukosi ties septynių-aštuonių laipsnių padala. Ne taip jau blogai!

Tada nelabai gilinausi, kam tas klausimynas reikalingas, bet matyt, šiuo ar kažkokiu kitu, labai į mano pildytąją panašiu klausimynu naudojantis buvo tiriamas Britanijos gyventojų laimės indeksas. Ir ką gi, pasirodo, apie tą drungną vidurkį, kuris įvardijamas 7 sukasi ne tik mano, bet ir daugumos kitų pasitenkinimas gyvenimu.

Beje, išaiškėjo, kad priklausau būtent tai amžiaus grupei (45 – 60 m.), kurios įsivaizdavimas apie laimingą gyvenimą ir realios situacijos vertinimas labiausiai skiriasi, ir laimingumo indeksas yra gerokai smuktelėjęs. Bet svarbiausia žinoti, kad viskas dar prieš akis, nes gyvenimu labiausiai patenkinti pensininkai ir seni žmonės. Something to look forward to, kaip sako anglai.

O jeigu kas nors valstybės mastu pradedama matuoti, tas nuolat turi augti. Jeigu neauga – blogai. Nustačius, kad Britanijoje laimingi arba pusiau laimingi 7 iš dešimties, ir tas skaičius pastovus jau antri metai, ateity jis jokiu būdu negali mažėti. Laimingumo prieaugis būtinas ypač dabar, kai ekonomika buksuoja.

Tad laimės rodiklius bus neišvengiamai siekiama gerinti, ir viena grupė žmonių bus tikrai laiminga – tai įvairaus plauko gyvenimo būdo mokytojai, kurie už nemenkus pinigus aiškins, kaip elgtis, su kuo draugauti, ką mąstyti ir valgyti, kokias knygas skaityti, kad būtų pasiekta pilnaverčiam gyvenimui būtina laimingumo pakopa.

Kaip viskas greitai keičiasi! Dar ne taip seniai užtekdavo holivudinės šypsenos ir visi manydavo, kad esi laimingas. Dabar ateina kitas etapas, siekiant kad toji holivudinio pasitenkinimo šypsena neliktų vien ant lūpų, bet būtų įspausta ir į smegenis. Ir nenuostabu, kad būtent ekonominiu sunkmečiu susirūpinta tuo laimės indeksu, mat reikia kaip nors įdiegti žinią, kad laimė nuo materialinės gerovės nepriklauso.

Bet kas čia naujo? Krikščionys tą teigė nuo pat krikščionybės atsiradimo puikiausiai apsieidami be brangiai kainuojančio mokslinių tyrimų padažo.

Zita Čepaitė