Kolumbijos smaragdų bendrovės vadovas Lietuvoje - savas  

Deimantė Dokšaitė
Lietuviams.com

Jau teko sutikti ne vieną itin lietuvišką užsienio lietuvį. Ne vienas jų daug didesnis mūsų šalies patriotas nei mes, čia gyvenantieji. Bet Vytis Morales Mickūnas, ko gero, pranoko visus kitus. Kolumbijos sostinėje Bogotoje gyvenantis trisdešimtmetis Vytis, kompanijos užsiimančios brangakmenių - smaragdų verslu generalinis direktorius, visiškai išprotėjęs dėl lietuvybės. Jauno vyro galva kupina įvairiausių lietuviškų projektų, pradedant lietuvišku vaikų darželiu, baigiant mokykla, panašia į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. O kada nors jis būtinai ketina apsigyventi Lietuvoje, kurioje teko laimė apsilankyti prieš aštuonerius metus. Toji kelionė, pasak pašnekovo, pakeitė visą jo gyvenimą. Nors mudviejų pokalbis vyko anglų kalba, tačiau Vytis nuolat stengiasi įterpti lietuviškus žodžius, kuriuos moka ir sako, kad jam kasdien skauda širdį, jog vaikystėje puikiai mokėta lietuvių kalba su amžiumi pasimiršo. Užtat jis nesunkiai gali išvardinti galybę Lietuvos istorijos faktų, be perstojo pasakoti apie pasauliui nusipelniusius lietuvių kilmės žmones, šnekučiuotis apie Vilniaus kavines (nors Lietuvoje lankėsi tik kartą!) ir šiuolaikinę lietuvišką muziką.

Kaip taip atsitiko, kad esi visiškai pakvaišęs dėl Lietuvos ir visko kas lietuviška?
Matyt, pagrindinė priežastis yra paprasta – aš tiesiog esu lietuvis. Nepaisant to, kad gimiau ir užaugau kitose šalyse, lietuvių kalba ir kultūra mūsų namuose buvo dominuojanti. Mano mama gimė Lietuvoje, būdama dar vaikas ji turėjo iš Tėvynės išvykti, bet nepaisant to, mumyse – savo vaikuose, ji įskiepijo lietuvybės svarbą ir suvokimą kas mes tokie esame bei iš kur esame. Lietuva yra labai didelė visumos dalis.

Papasakok apie savo šeimos istoriją.
1944-aisiais mano senelis vadovavo Lietuvos kariuomenės žvalgybai. Jis sužinojo, jog yra įtrauktas į sąrašą žmonių, kurie turi būti ištremti į Sibirą. Tai vertė jį pasirūpinti savo ir savo šeimos narių gyvybėmis. Todėl senelis kartu su mano močiute bei tuomet visai mažomis savo dukromis – mano dvimete mama ir vos pusės metukų mano teta ryžosi pasitraukti iš Lietuvos. Ketverius metus jie gyveno pabėgėlių stovykloje Vokietijoje Kaselyje ir Fuldoje. 1947-1948 metais mano seneliai kartu su savo dukromis emigravo į Venesuelą, kur gyveno ilgus metus, o galiausiai išsikraustė į Jungtines Amerikos Valstijas. Mano mama su tėčiu susipažino universitete. Jiedu susituokė, o paskui kartu su mumis, savo vaikais, išvyko į tėčio Tėvynę Kolumbiją. Tačiau mes nuolat lankomės pas mamos šeimą Amerikoje.

Kokia buvo tavo nuomonė apie Lietuvą, kol ten nepabuvojai?
Nuo pat vaikystės Lietuva man buvo tarsi mistinė pasaka. Nors ir žinodavau, kad ji egzistuoja, tačiau Lietuva man vis tiek atrodė nereali. Juk kai aš dar buvau vaikas Lietuvos net nebuvo pasaulio žemėlapyje. Visgi tikroji magija įvyko tuomet kai 2000 metais, netrukus po nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos atgavimo, nuvykau į Lietuvą. Vos atvykęs pasijaučiau kaip namuose. Jaučiausi nuostabiai ir suvokiau priklausymo tai vietai jausmą.

Ir kokius gi įspūdžius apsilankęs patyrei?
Net iki šiol žodžiais negaliu apibūdinti tų įspūdžių intensyvumo ir emocijų, kurias jaučiau apsilankymo Lietuvoje metu. Ta kelionė buvo labai reikšminga ir simboliška. Viena vertus dėl to, kad mano seneliai neišgyveno iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir negalėjo vėl ten nuvykti, antra vertus dėl tam tikrų aplinkybių tuomet su savim negalėjau pasiimti mamos, visgi dar planuoju tai padaryti artimoje ateityje. Kita vertus ta kelionė tarsi žyma trečiosios kartos lietuvių sugrįžimo į mūsų protėvių žemę. Bet kas nuvykęs į Lietuvą pirmą kartą palieka ten dalelę savo širdies.

Kas tau Lietuvoje tuomet labai patiko, o kas pasirodė keistoka?
Mane labai maloniai nustebino tai, kad aplink buvusiose kavinėse ir parduotuvėse dirbę žmonės jau po savaitės mane atpažindavo. Jie buvo tokie mandagiai drovūs ir tuo pačiu metu jie leisdavo pasijusti laukiamu ir pasitikėdavo kaip nuolatiniu vietiniu klientu. Vienintelis dalykas, kuris man pasirodė keistas buvo tai, koks aš panašus į Lietuvos žmones!

Esi minėjęs, kad kelionė į Lietuvą pakeitė tavo gyvenimą. Paaiškink mūsų skaitytojams kaip.
Užaugau tarp trijų kultūrų - lietuviškos, kolumbietiškos ir amerikietiškos. Teko gyventi JAV ir Kolumbijoje, bet niekad nebuvau buvęs Lietuvoje. Ispanų kalboje yra toks posakis „akys, kurios nemato, širdis, kuri nejaučia“. O kai nuvykau į Lietuvą pasijaučiau pilnas, tarsi dėlionei („puzzle“) būtų trūkę detalių ir Lietuvoje jos atsirado ir susidėjo visas paveikslas. Mano gyvenimą pakeitė tai, kad pagaliau pirmą kartą iš esmės galėjau suprasti savo mamą ir jos šeimą, suvokti kas jie ir iš kur jie kilę. Priklausymo jausmas yra galingesnis nei žodžiai ar jausmai gali išreikšti.

Jei tau taip patinka Lietuva, kodėl nevažiuoji ten gyventi?
Esu globalus klajoklis ir kaip toks, pirmiausia turiu sėkmingai įgyvendinti savo ambicingus projektus, įtraukiančius trečiosios kartos Pietų Amerikos lietuvius ir tai daryti yra lengviau būnant Kolumbijoje. Visgi, Lietuva, be jokios abejonės, yra mano kitas tikslas ir tikrai taps mano namais.

Papasakok šiek tiek apie Kolumbijos lietuvių bendruomenę.
Kolumbijoje gyvena apie 100 lietuviškų šeimų, plius jų plačios giminės. Tos lietuviškos šeimos gyvena pagrindiniuose Kolumbijos miestuose – Bogotoje, Medeljine ir Kalyje. Daugiausia tai puikiai išsilavinusios šeimos – savo sričių profesionalai, labai gerai besiverčiantys verslo, medicinos bei kultūros srityse. Mano siekis – rasti būdus, kaip suvienyti visas Kolumbijos lietuvių bendruomenės pajėgas bendriems tikslas, pajungiant verslininkus ir atskirus asmenis, kurie norėtų remti tuos projektus. Mano planuose yra ir lietuviškas vaikų darželis, ir lietuviška biblioteka, ir lietuvių kultūros centras, o pats ambicingiausias mano svajonių projektas – pastatyti lietuvišką mokyklą, tokią kaip Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje.

Atrodo, kad labai daug žinai apie Lietuvos muziką, kultūrą, istoriją ir net stengiesi tas žinias skleisti kitiems.
Tai visiška tiesa. Naudojuosi kiekviena palankia proga, kai tik galiu skleisti žinią apie pasididžiavimo vertą Lietuvos muziką, kultūrą bei Lietuvos žmonių gerumą.

Dažnai užsienio lietuvaičiai trokšta į žmonas gauti lietuves. Tu vienas jų?
Ateityje tikiuosi turėti partnerę lietuvę. Tai be abejonės itin patiktų mano mamai!

Esi užsiminęs, kad šiuo metu mokaisi lietuvių kalbos. Kam tau to reikia?
Buvimas lietuviu yra dalis to kuo aš esu. Todėl kalbos mokymasis nėra būtinybė, tai pareiga ir privilegija, ypač dėl to, kad lietuvių kalba tokia sena. Augau mokomas trijų kalbų, o lietuvių kalba buvo pirmoji pagal svarbą. Deja, Bogotoje nėra lietuviškos mokyklos ir dėl to netekau vertingos galimybės lankyti formalius lietuvių kalbos kursus, kur būčiau galėjęs išmokti rašomosios lietuvių kalbos ir pagerinti kalbėjimo įgūdžius.

Koks jausmas būti lietuviu ir net žemaičiu tokioje tolimoje nuo Lietuvos šalyje – Kolumbijoje?
Buvimas lietuviu Kolumbijoje visuomet buvo malonumas. O kaip žemaitis galiu didžiuotis savo kilme dar labiau! Kolumbiečiai yra geri žmonės, jie domisi mūsų ir kitomis kultūromis. Ši graži šalis turi daug ką pasiūlyti savo svečiams ir tiems, kurie čia gyvena. Tiesą pasakius, čia apsigyveno daugybė skirtingų tautų – prancūzų, vokiečių, šveicarų, italų, vengrų ir kitų. Klimatas Bogotoje, Kolumbijos sostinėje, yra idealiai tinkamas išvykti į užmiestį, į miškus, kur nereikėtų nustebti savaitgalį išvydus grybautojus, tinkamu tam metų laiku, juk mes, lietuviai tai mėgstame daryti ir šios tradicijos laikomės ir Kolumbijoje, bent jau taip aš išmokau savo šeimoje. Man pasisekė, kad užaugau šeimoje, kurioje tėvai neleido pamiršti savo šaknų, jie kasdien man padėdavo tą žinojimą atnaujinti.

Ką veiki gyvenime be visų lietuviškų dalykų?
Esu kompanijos „Smaragdas“ generalinis direktorius. Ši kompanija priklauso mūsų šeimai ir specializuojasi smaragdų dizaine ir pardavime, be to, užsiimame konsultacijomis apie šį itin vertingą brangakmenį. Kolumbijos smaragdai yra labai aukštai vertinami visame pasaulyje ir net laikomi pačiais gražiausias visoje planetoje.

www.anglija.lt

Deimantė Dokšaitė
Lietuviams.com

Jau teko sutikti ne vieną itin lietuvišką užsienio lietuvį. Ne vienas jų daug didesnis mūsų šalies patriotas nei mes, čia gyvenantieji. Bet Vytis Morales Mickūnas, ko gero, pranoko visus kitus. Kolumbijos sostinėje Bogotoje gyvenantis trisdešimtmetis Vytis, kompanijos užsiimančios brangakmenių - smaragdų verslu generalinis direktorius, visiškai išprotėjęs dėl lietuvybės. Jauno vyro galva kupina įvairiausių lietuviškų projektų, pradedant lietuvišku vaikų darželiu, baigiant mokykla, panašia į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. O kada nors jis būtinai ketina apsigyventi Lietuvoje, kurioje teko laimė apsilankyti prieš aštuonerius metus. Toji kelionė, pasak pašnekovo, pakeitė visą jo gyvenimą. Nors mudviejų pokalbis vyko anglų kalba, tačiau Vytis nuolat stengiasi įterpti lietuviškus žodžius, kuriuos moka ir sako, kad jam kasdien skauda širdį, jog vaikystėje puikiai mokėta lietuvių kalba su amžiumi pasimiršo. Užtat jis nesunkiai gali išvardinti galybę Lietuvos istorijos faktų, be perstojo pasakoti apie pasauliui nusipelniusius lietuvių kilmės žmones, šnekučiuotis apie Vilniaus kavines (nors Lietuvoje lankėsi tik kartą!) ir šiuolaikinę lietuvišką muziką.

Kaip taip atsitiko, kad esi visiškai pakvaišęs dėl Lietuvos ir visko kas lietuviška?
Matyt, pagrindinė priežastis yra paprasta – aš tiesiog esu lietuvis. Nepaisant to, kad gimiau ir užaugau kitose šalyse, lietuvių kalba ir kultūra mūsų namuose buvo dominuojanti. Mano mama gimė Lietuvoje, būdama dar vaikas ji turėjo iš Tėvynės išvykti, bet nepaisant to, mumyse – savo vaikuose, ji įskiepijo lietuvybės svarbą ir suvokimą kas mes tokie esame bei iš kur esame. Lietuva yra labai didelė visumos dalis.

Papasakok apie savo šeimos istoriją.
1944-aisiais mano senelis vadovavo Lietuvos kariuomenės žvalgybai. Jis sužinojo, jog yra įtrauktas į sąrašą žmonių, kurie turi būti ištremti į Sibirą. Tai vertė jį pasirūpinti savo ir savo šeimos narių gyvybėmis. Todėl senelis kartu su mano močiute bei tuomet visai mažomis savo dukromis – mano dvimete mama ir vos pusės metukų mano teta ryžosi pasitraukti iš Lietuvos. Ketverius metus jie gyveno pabėgėlių stovykloje Vokietijoje Kaselyje ir Fuldoje. 1947-1948 metais mano seneliai kartu su savo dukromis emigravo į Venesuelą, kur gyveno ilgus metus, o galiausiai išsikraustė į Jungtines Amerikos Valstijas. Mano mama su tėčiu susipažino universitete. Jiedu susituokė, o paskui kartu su mumis, savo vaikais, išvyko į tėčio Tėvynę Kolumbiją. Tačiau mes nuolat lankomės pas mamos šeimą Amerikoje.

Kokia buvo tavo nuomonė apie Lietuvą, kol ten nepabuvojai?
Nuo pat vaikystės Lietuva man buvo tarsi mistinė pasaka. Nors ir žinodavau, kad ji egzistuoja, tačiau Lietuva man vis tiek atrodė nereali. Juk kai aš dar buvau vaikas Lietuvos net nebuvo pasaulio žemėlapyje. Visgi tikroji magija įvyko tuomet kai 2000 metais, netrukus po nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos atgavimo, nuvykau į Lietuvą. Vos atvykęs pasijaučiau kaip namuose. Jaučiausi nuostabiai ir suvokiau priklausymo tai vietai jausmą.

Ir kokius gi įspūdžius apsilankęs patyrei?
Net iki šiol žodžiais negaliu apibūdinti tų įspūdžių intensyvumo ir emocijų, kurias jaučiau apsilankymo Lietuvoje metu. Ta kelionė buvo labai reikšminga ir simboliška. Viena vertus dėl to, kad mano seneliai neišgyveno iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir negalėjo vėl ten nuvykti, antra vertus dėl tam tikrų aplinkybių tuomet su savim negalėjau pasiimti mamos, visgi dar planuoju tai padaryti artimoje ateityje. Kita vertus ta kelionė tarsi žyma trečiosios kartos lietuvių sugrįžimo į mūsų protėvių žemę. Bet kas nuvykęs į Lietuvą pirmą kartą palieka ten dalelę savo širdies.

Kas tau Lietuvoje tuomet labai patiko, o kas pasirodė keistoka?
Mane labai maloniai nustebino tai, kad aplink buvusiose kavinėse ir parduotuvėse dirbę žmonės jau po savaitės mane atpažindavo. Jie buvo tokie mandagiai drovūs ir tuo pačiu metu jie leisdavo pasijusti laukiamu ir pasitikėdavo kaip nuolatiniu vietiniu klientu. Vienintelis dalykas, kuris man pasirodė keistas buvo tai, koks aš panašus į Lietuvos žmones!

Esi minėjęs, kad kelionė į Lietuvą pakeitė tavo gyvenimą. Paaiškink mūsų skaitytojams kaip.
Užaugau tarp trijų kultūrų - lietuviškos, kolumbietiškos ir amerikietiškos. Teko gyventi JAV ir Kolumbijoje, bet niekad nebuvau buvęs Lietuvoje. Ispanų kalboje yra toks posakis „akys, kurios nemato, širdis, kuri nejaučia“. O kai nuvykau į Lietuvą pasijaučiau pilnas, tarsi dėlionei („puzzle“) būtų trūkę detalių ir Lietuvoje jos atsirado ir susidėjo visas paveikslas. Mano gyvenimą pakeitė tai, kad pagaliau pirmą kartą iš esmės galėjau suprasti savo mamą ir jos šeimą, suvokti kas jie ir iš kur jie kilę. Priklausymo jausmas yra galingesnis nei žodžiai ar jausmai gali išreikšti.

Jei tau taip patinka Lietuva, kodėl nevažiuoji ten gyventi?
Esu globalus klajoklis ir kaip toks, pirmiausia turiu sėkmingai įgyvendinti savo ambicingus projektus, įtraukiančius trečiosios kartos Pietų Amerikos lietuvius ir tai daryti yra lengviau būnant Kolumbijoje. Visgi, Lietuva, be jokios abejonės, yra mano kitas tikslas ir tikrai taps mano namais.

Papasakok šiek tiek apie Kolumbijos lietuvių bendruomenę.
Kolumbijoje gyvena apie 100 lietuviškų šeimų, plius jų plačios giminės. Tos lietuviškos šeimos gyvena pagrindiniuose Kolumbijos miestuose – Bogotoje, Medeljine ir Kalyje. Daugiausia tai puikiai išsilavinusios šeimos – savo sričių profesionalai, labai gerai besiverčiantys verslo, medicinos bei kultūros srityse. Mano siekis – rasti būdus, kaip suvienyti visas Kolumbijos lietuvių bendruomenės pajėgas bendriems tikslas, pajungiant verslininkus ir atskirus asmenis, kurie norėtų remti tuos projektus. Mano planuose yra ir lietuviškas vaikų darželis, ir lietuviška biblioteka, ir lietuvių kultūros centras, o pats ambicingiausias mano svajonių projektas – pastatyti lietuvišką mokyklą, tokią kaip Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje.

Atrodo, kad labai daug žinai apie Lietuvos muziką, kultūrą, istoriją ir net stengiesi tas žinias skleisti kitiems.
Tai visiška tiesa. Naudojuosi kiekviena palankia proga, kai tik galiu skleisti žinią apie pasididžiavimo vertą Lietuvos muziką, kultūrą bei Lietuvos žmonių gerumą.

Dažnai užsienio lietuvaičiai trokšta į žmonas gauti lietuves. Tu vienas jų?
Ateityje tikiuosi turėti partnerę lietuvę. Tai be abejonės itin patiktų mano mamai!

Esi užsiminęs, kad šiuo metu mokaisi lietuvių kalbos. Kam tau to reikia?
Buvimas lietuviu yra dalis to kuo aš esu. Todėl kalbos mokymasis nėra būtinybė, tai pareiga ir privilegija, ypač dėl to, kad lietuvių kalba tokia sena. Augau mokomas trijų kalbų, o lietuvių kalba buvo pirmoji pagal svarbą. Deja, Bogotoje nėra lietuviškos mokyklos ir dėl to netekau vertingos galimybės lankyti formalius lietuvių kalbos kursus, kur būčiau galėjęs išmokti rašomosios lietuvių kalbos ir pagerinti kalbėjimo įgūdžius.

Koks jausmas būti lietuviu ir net žemaičiu tokioje tolimoje nuo Lietuvos šalyje – Kolumbijoje?
Buvimas lietuviu Kolumbijoje visuomet buvo malonumas. O kaip žemaitis galiu didžiuotis savo kilme dar labiau! Kolumbiečiai yra geri žmonės, jie domisi mūsų ir kitomis kultūromis. Ši graži šalis turi daug ką pasiūlyti savo svečiams ir tiems, kurie čia gyvena. Tiesą pasakius, čia apsigyveno daugybė skirtingų tautų – prancūzų, vokiečių, šveicarų, italų, vengrų ir kitų. Klimatas Bogotoje, Kolumbijos sostinėje, yra idealiai tinkamas išvykti į užmiestį, į miškus, kur nereikėtų nustebti savaitgalį išvydus grybautojus, tinkamu tam metų laiku, juk mes, lietuviai tai mėgstame daryti ir šios tradicijos laikomės ir Kolumbijoje, bent jau taip aš išmokau savo šeimoje. Man pasisekė, kad užaugau šeimoje, kurioje tėvai neleido pamiršti savo šaknų, jie kasdien man padėdavo tą žinojimą atnaujinti.

Ką veiki gyvenime be visų lietuviškų dalykų?
Esu kompanijos „Smaragdas“ generalinis direktorius. Ši kompanija priklauso mūsų šeimai ir specializuojasi smaragdų dizaine ir pardavime, be to, užsiimame konsultacijomis apie šį itin vertingą brangakmenį. Kolumbijos smaragdai yra labai aukštai vertinami visame pasaulyje ir net laikomi pačiais gražiausias visoje planetoje.

 (Komentarų: 7)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: