Koršunovas pelnė geriausio režisieriaus vardą tarptautiniame festivalyje 

Torunėje (Lenkija) vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje „Kontakt“ Oskaras Koršunovas buvo pripažintas geriausiu režisieriumi. Šio titulo jis nusipelnė už spektaklį pagal Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“.

Tai įvyko dar aną savaitgalį, o šį „Dugno“ ir „Mirandos“ kūrybinės grupės jau lankėsi Švedijoje, Bergmano festivalyje. Į Stokholmą pasitikti savo komandos iš Oslo atskubėjo pats režisierius, jis metu Norvegijoje inscenizuoja Henriko Ibseno „Perą Giuntą“.

Nuo rugsėjo mėnesio O.Koršunovas dėstys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktoriaus specialybės studentams. Tai bus pirmas kartas, kai režisierius rinks savo kursą, nors LMTA magistrantų kursui jau yra dėstęs ir su jais pastatęs "Vasarvidžio nakties sapną".

Nauja režisierių karta

Greta 2006 metų Europos naujosios teatro realybės prizo minėtini Prancūzijos Meno ir literatūros ordino kavalieriaus titulas, Nacionalinė premija. Turbūt primintumėte ir daugiau. O kaip brendo apdovanojimas Torunėje?

Norėčiau priminti, kad Torunėje mūsų teatras jau anksčiau buvo įvertintas: 1991 metais - Specialiuoju prizu už spektaklį „Ten būti čia“, o 1998-aisiais man įteiktas geriausio jaunojo režisieriaus apdovanojimas už spektaklį „Senė 2“. Įsiminė ir 1990 metais Edinburge pelnytas prizas „Fringe Firsts“. Galbūt nuo jo, nuo sėkmės viename garsiausių pasaulio festivalių ir prasidėjo mūsų teatras...

O Naujosios teatro realybės prizas atvėrė kelius į didžiausius Europos festivalius.
Taip, išties galima sakyti, jog apdovanojimas „brendo“. Mat Torunės festivalyje „Kontakt“ pradėjome lankytis nuo 1991 metų. Vėliau rodėme „Vasarvidžio nakties sapną“, „Nuostabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Torunės festivalis išgarsino mus Lenkijoje, nutiesė kelius į kitas šio krašto scenas. Ne kartą dalyvavome Vroclavo festivalyje „Dialog“. Po sėkmingo pasirodymo Torunėje 2001 metais buvau pakviestas į Varšuvos Stanislawo I.Witkiewicziaus teatrą „Studio“ statyti Bruno Schulzo „Klepsidros sanatoriją“. Tad mūsų bendradarbiavimas trunka jau seniai ir... štai kaip buvau įvertintas po spektaklio „Dugne“.

Galbūt šis apdovanojimas susijęs su lenkų požiūriu į lietuvių teatrą apskritai?

Ir tai tiesa. Pamenu, po pirmųjų spektaklių „Ten būti čia“ ir „Senė“ rodymų lenkų spauda rašė, esą Lietuvoje atsiradusi nauja režisūros karta. Retoriškai klausta, ar kas nors panašaus įvyks Lenkijoje? Ir štai iškilo tokie režisieriai kaip Grzegorzas Jarzyna ir Krzysztofas Warlikowskis. Su jais susitinkame įvairiuose festivaliuose, keičiamės mintimis, kūrybinėmis idėjomis. Lenkai visuomet atidžiai stebėjo, kas vyksta Lietuvoje. Minėtasis „Kontakt“ ne kartą kvietė ir Eimuntą Nekrošių, ir Rimą Tuminą. Susitikęs su lenkų kritikais, teatrologais nustembi, kiek daug jie žino apie mūsų teatrą, spektaklius. Vienas iš garsių kritikų Lukaszas Drewniakas taip susidomėjo lietuvių teatru, kad net pramoko lietuviškai.

Vaidmenys biografijoje

Viename interviu teigėte: „Teatras gyvena čia ir dabar, o rytoj jau jo nebėra, jį reikia kurti iš naujo. (...) Mes nuolat kuriame. Man nepatinka spektaklių statyti kitur, nes sukūręs spektaklį jį palieki. Mano „vaikas“ auga be manęs.“ Ar tai reiškia, kad spektaklį užsienyje lydi mažesnis pasitenkinimo jausmas nei pastatymą Lietuvoje?

Ir užsienyje būta išties sėkmingų spektaklių. Tarkime, Stokholme statyti Saros Kane „Išteisintieji“, Norvegijoje - Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“. Taip pat unikalus projektas Stavangeryje (Norvegija). Turėjau galimybę kurti ant vandens. Krante iškilo akmeninis amfiteatras, jūra tapo spektaklio „Tos akys“ scena. Aktoriai judėjo vandens paviršiumi, žengdami ilgais povandeniniais tiltais. Kartais užsienyje atsiveria tokių galimybių, kokių Lietuvoje paprasčiausiai negali turėti. Nėra finansinių išteklių. Tačiau visavertis bendravimas įmanomas tik Lietuvoje, su savais aktoriais. Tiesa, yra keli užsieniečiai, kurie mano kūrybinėje biografijoje suvaidino didelį vaidmenį. Pavyzdžiui, Oysteinas Rogeris, vienas įdomiausių norvegų scenos menininkų. Jis sukūrė pagrindinius vaidmenis visuose šešiuose Norvegijoje statytuose mano spektakliuose. Jo Satinas (Maksimo Gorkio pjesės „Dugne“ personažas - aut.) tam tikru būdu paveikė Lietuvoje statytą „Dugne“. Vis dėlto be savo teatro, aktorių, vilnietiškos auditorijos negalėčiau būti. Negalėčiau statyti tik užsienyje. Taip, iš ten parsivežu daug patirties, tačiau be tų išteklių, įgūdžių, kurių įgyju su savo aktoriais, be kūrybinių eksperimentų, kuriuos atliekame drauge, matyt, į užsienį neturėčiau ko vežtis.

Ne prašalaitis

Ar pavyksta apsidairyti užsienio miestuose, kuriuose dirbate? Ar visą laiką skiriate tik repeticijoms, spektakliui kurti? Kaip jums sekasi Osle? Kada numatyta „Pero Giunto“ premjera?

Žinoma, apsidairau (nusijuokia). Kiekviena išvyka - tai ne tik darbas, bet ir pažintis su šalimi. Viena, lankytis joje kaip turistui, o visai kas kita - dirbti, nuolat bendrauti su to krašto žmonėmis. Pavyzdžiui, Paryžius atsivėrė tuomet, kai teatre „Comedie-Francaise“ stačiau „Užsispyrėlės sutramdymą“. Iki tol daug kartų lankiausi Paryžiuje - ir su gastrolėmis, ir kaip turistas, bet mačiau tik jo „fasadą“. O iš vidaus miestas atsivėrė, kai pradėjau jame dirbti.

Taip pat ir Oslas. Miestą pažįstu ne blogiau už Vilnių. Ir norvegų visuomenė man daro didžiulį įspūdį. Pavyzdinga, susitelkusi, etiška, sąmoninga, „nepasidavusi“ gerovei. Daug istorinių paralelių su Lietuva. Norvegai ilgai neturėjo valstybingumo, panaši jų tautinės savimonės raida. Tik kur kas sėkmingesnė. Tokia visuomenė mums galėtų būti sektinas pavyzdys.

Norvegijoje statau šeštą spektaklį. Aktoriai jau pažįstami. Turiu savą būrį žiūrovų, teatro kontekste nesu atsitiktinis žmogus ar prašalaitis. Norvegija man - antra kūrybos tėvynė.

Dabar statau vieną svarbiausių norvegų pasaulėjautai spektaklių. Galbūt net vieną garsiausių tautos kūrinių - „Perą Giuntą“. Norvegai, patikėję jį man, pasitikėję manimi, užkrovė didžiulę atsakomybę. Apie pjesę esu daug mąstęs, daug svajojęs. Žinoma, „Perą Giuntą“ ir rizikinga, ir labai įdomu statyti Norvegijoje. Jo nebūtina visiškai inscenizuoti - žiūrovai kūrinį žino atmintinai. Jie laukia įdomių interpretacijų, naujų versijų. Tad, kita vertus, gali laisviau elgtis su pjese. Tai man labai patinka. Darbas įpusėjo, dar sunku ką nors konkretaus apie jį pasakyti, bet premjera vyks rugpjūčio 25 dieną.

Kada pradėsite repetuoti „Paskutinę krepo juostą“? Kurioje scenoje numatyta spektaklio premjera?

Rudenį, grįžęs iš Oslo. Spektaklis bus rodomas Ašmenos g. 8, OKT studijoje, kurioje pristatėme teatrines laboratorijas „Publikos išplūdimas“, „Dugne“. Čia vyko ir tokie netradiciniai teatro įvykiai kaip Bo Haengo spektaklis „Auksinė šventykla“. Eksperimentinėje studijoje, gilindamiesi į aktoriaus prigimtį, toliau tęsime naujos teatro kalbos paieškas. Toks bus ir spektaklis „Paskutinė Krepo juosta“, kuriame vaidins nepaprastas aktorius Juozas Budraitis. Šiai pjesei kaip tik ir reikia tokios intymios erdvės.

Pagal www.alfa.lt publikuotą interviu

www.anglija.lt

Torunėje (Lenkija) vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje „Kontakt“ Oskaras Koršunovas buvo pripažintas geriausiu režisieriumi. Šio titulo jis nusipelnė už spektaklį pagal Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“.

Tai įvyko dar aną savaitgalį, o šį „Dugno“ ir „Mirandos“ kūrybinės grupės jau lankėsi Švedijoje, Bergmano festivalyje. Į Stokholmą pasitikti savo komandos iš Oslo atskubėjo pats režisierius, jis metu Norvegijoje inscenizuoja Henriko Ibseno „Perą Giuntą“.

Nuo rugsėjo mėnesio O.Koršunovas dėstys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktoriaus specialybės studentams. Tai bus pirmas kartas, kai režisierius rinks savo kursą, nors LMTA magistrantų kursui jau yra dėstęs ir su jais pastatęs "Vasarvidžio nakties sapną".

Nauja režisierių karta

Greta 2006 metų Europos naujosios teatro realybės prizo minėtini Prancūzijos Meno ir literatūros ordino kavalieriaus titulas, Nacionalinė premija. Turbūt primintumėte ir daugiau. O kaip brendo apdovanojimas Torunėje?

Norėčiau priminti, kad Torunėje mūsų teatras jau anksčiau buvo įvertintas: 1991 metais - Specialiuoju prizu už spektaklį „Ten būti čia“, o 1998-aisiais man įteiktas geriausio jaunojo režisieriaus apdovanojimas už spektaklį „Senė 2“. Įsiminė ir 1990 metais Edinburge pelnytas prizas „Fringe Firsts“. Galbūt nuo jo, nuo sėkmės viename garsiausių pasaulio festivalių ir prasidėjo mūsų teatras...

O Naujosios teatro realybės prizas atvėrė kelius į didžiausius Europos festivalius.
Taip, išties galima sakyti, jog apdovanojimas „brendo“. Mat Torunės festivalyje „Kontakt“ pradėjome lankytis nuo 1991 metų. Vėliau rodėme „Vasarvidžio nakties sapną“, „Nuostabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Torunės festivalis išgarsino mus Lenkijoje, nutiesė kelius į kitas šio krašto scenas. Ne kartą dalyvavome Vroclavo festivalyje „Dialog“. Po sėkmingo pasirodymo Torunėje 2001 metais buvau pakviestas į Varšuvos Stanislawo I.Witkiewicziaus teatrą „Studio“ statyti Bruno Schulzo „Klepsidros sanatoriją“. Tad mūsų bendradarbiavimas trunka jau seniai ir... štai kaip buvau įvertintas po spektaklio „Dugne“.

Galbūt šis apdovanojimas susijęs su lenkų požiūriu į lietuvių teatrą apskritai?

Ir tai tiesa. Pamenu, po pirmųjų spektaklių „Ten būti čia“ ir „Senė“ rodymų lenkų spauda rašė, esą Lietuvoje atsiradusi nauja režisūros karta. Retoriškai klausta, ar kas nors panašaus įvyks Lenkijoje? Ir štai iškilo tokie režisieriai kaip Grzegorzas Jarzyna ir Krzysztofas Warlikowskis. Su jais susitinkame įvairiuose festivaliuose, keičiamės mintimis, kūrybinėmis idėjomis. Lenkai visuomet atidžiai stebėjo, kas vyksta Lietuvoje. Minėtasis „Kontakt“ ne kartą kvietė ir Eimuntą Nekrošių, ir Rimą Tuminą. Susitikęs su lenkų kritikais, teatrologais nustembi, kiek daug jie žino apie mūsų teatrą, spektaklius. Vienas iš garsių kritikų Lukaszas Drewniakas taip susidomėjo lietuvių teatru, kad net pramoko lietuviškai.

Vaidmenys biografijoje

Viename interviu teigėte: „Teatras gyvena čia ir dabar, o rytoj jau jo nebėra, jį reikia kurti iš naujo. (...) Mes nuolat kuriame. Man nepatinka spektaklių statyti kitur, nes sukūręs spektaklį jį palieki. Mano „vaikas“ auga be manęs.“ Ar tai reiškia, kad spektaklį užsienyje lydi mažesnis pasitenkinimo jausmas nei pastatymą Lietuvoje?

Ir užsienyje būta išties sėkmingų spektaklių. Tarkime, Stokholme statyti Saros Kane „Išteisintieji“, Norvegijoje - Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“. Taip pat unikalus projektas Stavangeryje (Norvegija). Turėjau galimybę kurti ant vandens. Krante iškilo akmeninis amfiteatras, jūra tapo spektaklio „Tos akys“ scena. Aktoriai judėjo vandens paviršiumi, žengdami ilgais povandeniniais tiltais. Kartais užsienyje atsiveria tokių galimybių, kokių Lietuvoje paprasčiausiai negali turėti. Nėra finansinių išteklių. Tačiau visavertis bendravimas įmanomas tik Lietuvoje, su savais aktoriais. Tiesa, yra keli užsieniečiai, kurie mano kūrybinėje biografijoje suvaidino didelį vaidmenį. Pavyzdžiui, Oysteinas Rogeris, vienas įdomiausių norvegų scenos menininkų. Jis sukūrė pagrindinius vaidmenis visuose šešiuose Norvegijoje statytuose mano spektakliuose. Jo Satinas (Maksimo Gorkio pjesės „Dugne“ personažas - aut.) tam tikru būdu paveikė Lietuvoje statytą „Dugne“. Vis dėlto be savo teatro, aktorių, vilnietiškos auditorijos negalėčiau būti. Negalėčiau statyti tik užsienyje. Taip, iš ten parsivežu daug patirties, tačiau be tų išteklių, įgūdžių, kurių įgyju su savo aktoriais, be kūrybinių eksperimentų, kuriuos atliekame drauge, matyt, į užsienį neturėčiau ko vežtis.

Ne prašalaitis

Ar pavyksta apsidairyti užsienio miestuose, kuriuose dirbate? Ar visą laiką skiriate tik repeticijoms, spektakliui kurti? Kaip jums sekasi Osle? Kada numatyta „Pero Giunto“ premjera?

Žinoma, apsidairau (nusijuokia). Kiekviena išvyka - tai ne tik darbas, bet ir pažintis su šalimi. Viena, lankytis joje kaip turistui, o visai kas kita - dirbti, nuolat bendrauti su to krašto žmonėmis. Pavyzdžiui, Paryžius atsivėrė tuomet, kai teatre „Comedie-Francaise“ stačiau „Užsispyrėlės sutramdymą“. Iki tol daug kartų lankiausi Paryžiuje - ir su gastrolėmis, ir kaip turistas, bet mačiau tik jo „fasadą“. O iš vidaus miestas atsivėrė, kai pradėjau jame dirbti.

Taip pat ir Oslas. Miestą pažįstu ne blogiau už Vilnių. Ir norvegų visuomenė man daro didžiulį įspūdį. Pavyzdinga, susitelkusi, etiška, sąmoninga, „nepasidavusi“ gerovei. Daug istorinių paralelių su Lietuva. Norvegai ilgai neturėjo valstybingumo, panaši jų tautinės savimonės raida. Tik kur kas sėkmingesnė. Tokia visuomenė mums galėtų būti sektinas pavyzdys.

Norvegijoje statau šeštą spektaklį. Aktoriai jau pažįstami. Turiu savą būrį žiūrovų, teatro kontekste nesu atsitiktinis žmogus ar prašalaitis. Norvegija man - antra kūrybos tėvynė.

Dabar statau vieną svarbiausių norvegų pasaulėjautai spektaklių. Galbūt net vieną garsiausių tautos kūrinių - „Perą Giuntą“. Norvegai, patikėję jį man, pasitikėję manimi, užkrovė didžiulę atsakomybę. Apie pjesę esu daug mąstęs, daug svajojęs. Žinoma, „Perą Giuntą“ ir rizikinga, ir labai įdomu statyti Norvegijoje. Jo nebūtina visiškai inscenizuoti - žiūrovai kūrinį žino atmintinai. Jie laukia įdomių interpretacijų, naujų versijų. Tad, kita vertus, gali laisviau elgtis su pjese. Tai man labai patinka. Darbas įpusėjo, dar sunku ką nors konkretaus apie jį pasakyti, bet premjera vyks rugpjūčio 25 dieną.

Kada pradėsite repetuoti „Paskutinę krepo juostą“? Kurioje scenoje numatyta spektaklio premjera?

Rudenį, grįžęs iš Oslo. Spektaklis bus rodomas Ašmenos g. 8, OKT studijoje, kurioje pristatėme teatrines laboratorijas „Publikos išplūdimas“, „Dugne“. Čia vyko ir tokie netradiciniai teatro įvykiai kaip Bo Haengo spektaklis „Auksinė šventykla“. Eksperimentinėje studijoje, gilindamiesi į aktoriaus prigimtį, toliau tęsime naujos teatro kalbos paieškas. Toks bus ir spektaklis „Paskutinė Krepo juosta“, kuriame vaidins nepaprastas aktorius Juozas Budraitis. Šiai pjesei kaip tik ir reikia tokios intymios erdvės.

Pagal www.alfa.lt publikuotą interviu

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: