Turiu keletą britų draugų, bet nei vienas jų nesiveržia į Lietuvą. Prireikus saulės važiuoja į Egiptą ar Ispaniją, krepšinio nemėgsta, alaus turi savo. Išsiilgę egzotikos renkasi Tolimąją Aziją arba Lotynų Ameriką. Net tai, kad Lietuva yra Europos geografinis centras niekam nerūpi. Tad ką jiems pasiūlyti?

Tiesą sakant, porą bičiulių galiausiai prikalbėjau mano gimtąjį kraštą aplankyti. Ir tuoj išsigandau – ką atvykėliui veikti Lietuvoje visą savaitę? Vilniui apžiūrėti, net į didinguosius Valdovų rūmus užsukant, užtenka vienos dienos. Dar dienos užtenka, kad apsuktum Trakus, Kauną ir Rumšiškes.

Iki Kryžių kalno dėl vien kryžių važiuoti toloka. O ir kryžiai ne visiems prie širdies, be to pats kalnas, kiek girdėjau, dėl papuvusių, apgriuvusių be tvarkos sukištų kryžių labiau primena šabakštyną, o ir vaikščioti ten pavojinga. Bet gal tai piktos apkalbos?

Gal Grūto parkas, kuriame tarp karklynų rymo kadaise centrinėse miesto aikštėse stūksojusios komunistų partijos veikėjų stovylos? Išties, Grūto parkas netikėta atrakcija buvo prieš dešimt metų, tačiau nuo sovietų valstybės žlugimo praėjus ketvirčiui amžiaus, anų laikų palikimas, juolab kažkur į miškus įgrūstas, mažai kam įdomus.

Pastaruoju metu Druskininkai giriasi vandens parkais ir slidinėjimo trasomis po stogu, bet mano bičiuliai tokių atrakcijų, tik daug didesnių ir ištaigingesnių, prisižiūrėję iki soties. Kiniškos gamybos spalvotų muzikinių fontanų – ir aukščiau kylančių, ir spalvingiau nusidažančių – irgi prikergta beveik visuose pramogautojus viliojančiuose Europos kurortuose. SPA paslaugos vėlgi niekuo nesiskiria nuo kitų panašias procedūras teikiančiuose viešbučių.

Visi giria Nidą, bet iš Vilniaus ten nukakti reikia gero pusdienio. Kita vertus, anglai yra atsižiūrėję savo jūros, ir savo pakrančių; lietuviško paplūdimio malonumai įdomūs nebent svečiams iš Rusijos platybių, o sentimentai Tomui Manui daugiausia traukia vokiečius.

Beje, būrelis aistruolių, kurių iniciatyva iškilo paminklas Zapai, vasaros pradžioje Vilniuje ketina pastatyti dar vienam Vilniuje niekada nesilankiusiam ir vargu ar šio miesto vardą kada nors girdėjusiam muzikos dievaičiui – Džonui Lenonui. O ir bevardei, nedidukei salai Neryje minėto dainininko vardą ketinama suteikti – esą ten prieš tris dešimtis metų Vilniaus hipiai rinkdavosi ir „Bitlų“ dainas dainuodavo.

Ar paminklas Džonui Lenonui paskatins britų turistus labiau susidomėti Lietuva? Sunku patikėti, bet kita vertus – ko tik nebūna. Juk greta KGB muziejaus ne kas kita, o paminklas Zapai - viena iš užsieniečių labiausiai lankomų vietų Vilniuje.

Beje, prieš keletą metų startavusios iniciatyvos „Pakviesk draugą į Lietuvą“ duomenimis, gautais atlikus projekte dalyvavusių svečių apklausą, lankytojai labiausiai įvertino ne kultūrą ir meną, o cepelinus ir šaltibarščius, tai, ką mes patys niekinam kaip kaimietišką paveldą, kurio geriau niekam nerodyti.

Tačiau anglams dėl cepelinų ir šaltibarščių į Lietuvą skristi nebūtina, užtenka nukeliauti į Rytų Londoną. Kaip, beje, ir dėl kitos populiarios atrakcijos – gražių Lietuvos merginų, kurių irgi pilnas Londonas. Ne problema rasti ir lietuviško alaus bei lietuviškos degtinės. Ir išties, ko anglams važiuoti į Lietuvą, jei Lietuva atsikraustė į Angliją?

Zita Čepaitė