Emigracija įgavo ypatingą statusą. Emigruoju, vadinasi egzistuoju! Ir nors daug mano tautiečių tikina, kad į Lietuvą mielai grįžtų, tuoj pat išvardija gausybę priežasčių, kodėl to nedaro. Nėra darbų. Per maži atlyginimai. Nepagarbūs darbdaviai. Nesišypsantys veidai. Bloga valdžia. Pikti ir nemandagūs vairuotojai. Slogi atmosfera. Pavydas ir apkalbos.

Tą sąrašėlį kiekvienas galite pratęsti, papildydami savais pastebėjimais, kuriuos, jeigu išvengsite keiksmažodžių, bus galima patalpinti anglija.lt puslapyje iškart po šiuo straipsniu. Nenustebsiu, kad pastebėjimai bus panašūs, ir liudys tik viena – Lietuva mums per prasta. Kaip čia nutiko, kad atsidūrę imigrantinio margumyno pritukusiame Stratforde ar kitame Rytų Londone rajone staiga tapome vertesniais už Lietuvoje likusius pilkesniuosius savo brolius ir seseris?

Mano galva, pamažėl formuojasi tai, ką pavadinčiau užsienio lietuvio ypatingumo sindromu. Ir tas sindromas atsiranda tą pačią akimirką, kai nusprendžiama emigruoti. Nes emigracija įgavo ypatingą statusą - tai ne paprastas pajudėjimas iš vienos vietos į kitą, ne darbo ar geresnio gyvenimo paieškos, o protestas prieš Lietuvos negeroves.

Štai taip! Puikus būdas įsiprasminti ir susireikšminti. Emigruoju, vadinasi egzistuoju! Tai vienas iš tų nuostabių emigrantinių mitų, kurį aš, kaip emigrantė, visa širdimi palaikau ir prie jo kūrimo prisidedu.

Patinka man ir dar vienas mitas, kuris sako, kad užsienio lietuviai savo pinigais išlaiko Lietuvą. Tai, kad kiekvienų metų pabaigoje Lietuvos finansininkai suskaičiuoja ir paskelbia, kiek milijonų užsienio lietuviai pervedė Lietuvoje gyvenantiems artimiesiems, glosto širdį. Tačiau - kodėl tik kartą metuose? Dėkingi tėvynainiai apie tai galėtų kalbėti daugiau ir dažniau.

Ir spauda turėtų labiau prisidėti piešdama gražų emigranto paveikslą. Ne taip, kaip dabar – jeigu ką nors geresnio papasakoja, tai netrukus nupaišo visiškai atvirkščią to paties asmens portretą, kaip tai nutiko su broliais Kazbarais. Vieną dieną jie herojai, po kiek laiko – banditai. Abi šios viena kitą neigiančios istorijos paremtos pasakojimais – pirmą kartą jų pačių, antrą kartą – tų, kurie esą nuo jų nukentėjo. Kur tiesa, niekas nesigilina. Svarbu skandalas, svarbu rasti kažką, kas žmones prikaustys prie kompiuterių ir privers juos komentaruose taškytis neapykantos purslais.

Beje, brolių Kazbarų istorija labai puikiai atskleidžia, kad Lietuvoje niekaip neapsisprendžiama, kaip emigrantus vertinti. Gal jie iš tikrųjų kažkuo ypatingi, siekiantys išsiveržti į platesnes erdves ir patys kurti savo gyvenimą? O gal jie visi užsimaskavę sukčiai ir banditai, kuriems emigracija suteikia puikias galimybes slėpti pėdsakus ir išvengti teisingumo?

Taigi, dėl požiūrio į emigrantus Lietuvoje siaučia visiška sumaištis. Tačiau ir emigrantų gretose siaučia sumaištis dėl požiūrio į Lietuvą ir jai keliamų reikalavimų. Lietuva turi būti kaip motina tiems, kas iš savo šalies išvyko ir net vaikų nebesivargina mokyti lietuviškai! Tikrai? Lietuvos valdžia turi rūpintis emigranto reikalais ir per savo ambasadas organizuoti renginius, supažindinimą su užsienietiškais įstatymais, padėti jam integruotis toje šalyje, kurioje atvykėlis apsigyveno, ir rūpintis jo, išvykusio į užsienį, nenutautėjimu! Nejaugi? Lietuva privalo leisti dvigubą pilietybę, nes kitaip mūsų tautai gresia išnykimas! Argi?

Ar ne per daug reikalavimų? Tų, kuriuos emigrantai kelia Lietuvai. Bet lygiai ir tų, kuriuos Lietuva kelia emigrantui. Ar ne per daug lūkesčių? Tų, kuriuos užsienio lietuvis nukreipia į Lietuvą. Bet lygiai ir tų, kuriuos Lietuva nukreipia į užsienio lietuvį.

Ir ar ne keistai skamba – užsienio lietuvis. Ištarkit patys sau garsiai: aš – užsienio lietuvis! Juokas ima, ar ne?

Zita Čepaitė