L.Baškauskaitė: Lietuvą reikia sušildyti  

Deimantė Dokšaitė

Pasak profesorės Liucijos Baškauskaitės lietuvių prigimtis – sėsli, tačiau gyvenimas kartais juos ima ir priverčia tapti klajokliais – emigruoti iš Tėvynės.

Per pirmąsias emigracijas išvykusieji sėslieji lietuviai ėmėsi kurti Lietuvas ten, kur apsigyvendavo. Kalbėdama apie savo ir savo tėvų įsikūrimą JAV L.Baškauskaitė teigė, jog visad buvo manoma, kad vėliau ar anksčiau bus galima grįžti į Lietuvą, kad gyvenimas svetur tik laikinas. Profesorė prisiminė, kaip jai pačiai iki šešiolikos metų teko nešioti ilgas kasas, mat geros lietuvaitės turi vaikščioti su ilgais, į kasas supintais plaukais. Lietuviai JAV nesijautė nei geresni, nei blogesni, tiesiog žinojo, kad yra kitokie.

Be to, pasak L.Baškauskaitės labai svarbu akcentuoti, kad pabėgėliai ir imigrantai nėra tas pats. Pabėgėliai pereina itin didelę dramą, jaučia kaltę ir gedulą.

Visgi kiek laiko galima gedėti ir graužtis? Kaip įvyksta tas lūžis, kai susitaikoma? Matyt, dažniausiai per vėlesnes kartas, kurios jau gimsta tose svečiose šalyse, kurios jau būna jiems gimtinės.

Profesorė sako puikiai prisimenanti gražų prof. Vytauto Landsbergio kvietimą visiems užsienio lietuviams grįžti, esą visiems Lietuvoje užteks vietos. Tačiau pasak L.Baškauskaitės, realybė pasirodė besanti šiek tiek kitokia. Ne visad užsienio lietuviai buvo sutinkami išskėstomis rankomis.

Apskritai mokslininkei kyla klausimas kas yra lietuvis? Kokios yra to lietuvio ribos? Ar lietuviai yra tik tie, kurių plaukai šviesūs ir akys žydros? O gal tie, kurie valgo cepelinus? Tie, kurie Lietuvoje išgyveno sovietmetį? Ar tie, kurie čia buvo per Sausio 13-osios įvykius? Ar lietuvis bus tas, kurio tik vienas iš tėvų lietuvis? Arba tas, kuris jau nebemoka lietuvių kalbos?

Kokias ribas lietuvių tauta pasiruošusi nubrėžti, kokio platumo savo tautos nariams?

Tai klausimai, kuriuos pažėrė L.Baškauskaitė susirinkusiems į susitikimą su ja Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centre (LGĮTIC).

L.Baškauskaitė pastebėjo, kad tas senosios kartos išeivių ir jų palikuonių sugrįžimas ne visad yra labai laukiamas, kartais tas grįžimas vietinius lietuvius net erzina. Mažai kas prieštarauja, kad būtų grįžtama pasisvečiuoti, tačiau jei koks nors toks užsienio lietuvis panorėtų vesti vietinio lietuvio dukrą, jau būtų reaguojama kitaip.

Pasak antropologės tai, ko gero, yra natūralu. Juk sovietiniais metais lietuviai buvo ta tauta, kuri beveik visai nekeliavo, gyveno uždaryta. L.Baškauskaitė net prisiminė, kad kuriant Vytauto Didžiojo universitetą Kaune dėstytojai nesiryždavo persikelti gyventi į laikinąją sostinę, mieliau važinėdavo į darbą po šimtą ar daugiau kilometrų, nes mobilumas nebuvo suprantamas ir įprastas.

Profesorės teigimu, nieko keista, kad ir į naujuosius emigrantus likusieji Lietuvoje žiūri su įvairiomis baimėmis. Bijoma, kad jie negrįš, bijoma ir to, kad grįš, kad grįžę jau bus kitokie, bijoma ir pykstama, kad tenka išlaikyti čia likusius jų pensininkus tėvus, bijoma, kad grįžę atims darbus, pykstama, kad jie išdavė Tėvynę. O tuomet susidaro nepasitikėjimo laukas.

„Tuščia vieta ilgai nebūna, vietoj išvykusiųjų, atvažiuos kiti.“ – konstatuoja L.Baškauskaitė.

Ir vėl profesorė pažeria klausimų: Ar esame pasiruošę priimti imigrantus? Ar esame jiems atviri? Jų religijoms, kitoms kalboms, kultūroms? Ar lupsim kitataučius kaip Šiauliuose, vos jie pažiūrės į mūsų merginas? Ar traktuosime juos kaip įdomius ir gerus, ar kaip keistus ir blogus?

„Gyvename labai gražioje vietoje ir lyginant su daugeliu pasaulio šalių – labai gerai.“ – įsitikinusi profesorė. Tad nereiktų stebėtis, kad imigracija kuo toliau, tuo labiau stiprės. /

Grįždama prie jau minėtų lietuviškumo ribų, L.Baškauskaitė prisipažino linkusi jas praplėsti šiek tiek daugiau. Ir apskritai neužsidaryti vien savo kiaute, juk lietuvių esama visame pasaulyje, tad tas visą žemės rutulį apgaubiantis tinklas yra neįkainuojamas turtas. Ji net prisiminė, kaip jos tėvai ją buvo išmokę, kad kiekvienoje pasaulio šalyje reikalui esant galima atsiversti telefonų knygą ir susiradus lietuvišką pavardę, drąsiai skambinti tam žmogui.

Profesorė sakė pastebinti, kad nėra normalaus kontakto tarp išvykusių ir Lietuvoje likusių. Kaip pavyzdį ji pateikė tai, jog Lietuvos žiniasklaidoje neaptikusi nė mažiausio straipsniuko apie Los Andžele vykusią lietuvių šokių šventę, kurioje dalyvavo 1000 šokėjų ir 3000 žiūrovų. Pasak L.Baškauskaitės, jei ir rašoma Lietuvoje apie užsienio lietuvius, tai dažniausiai apie kažkokius nenormalius atvejus. O juk jei esame visą pasaulį apgaubiantis lietuviškas tinklas, turėtume būti vieni kitiems įdomūs, turėtume norėti žinoti vieni apie kitus. Nes jei kelsime itin aukštus reikalavimus visiems, kurie nori vadintis lietuviais, netruks jų liks labai mažas būrelis.

Dar vienas pastebėtas dalykas – savotiška konkurencija ir trintis tarp sovietmetį Lietuvoje išgyvenusių ir išeivijos lietuvių. Pavyzdžiui konkuruojama dėl to, kas išsaugojo grynesnę lietuvių kalbą. Prisimenant pirmuosius nepriklausomybės metus, galima paminėti ir tas trintis, kurios kildavo dėl to, kad iš užsienio atvykę lietuviai imdavosi vietinius kažko mokyti, o čia gyvenusieji galvodavo, kad atvykėliai neturi tam teisės ir nesuvokia čionykščių realijų. Bet gi visų noras vienodas – kad Lietuvoje būtų geriau.

L.Baškauskaitė net iškėlė mintį, jog sovietinį periodą išgyvenę lietuviai tiesiog jautėsi labai pavargę, visą tą pusšimtį metų nešę sunkią naštą, gyvenę su priešais, vargę ir jiems tiesiog norėjosi atsikvėpti, jiems norėjosi „atostogų“, kad kažkas atvažiuotų ir naštą trumpam perimtų.

Apskritai profesorės manymu, Lietuvoje dar liko nemažai žaizdų, nuoskaudų, nėra susitaikymo vieni su kitais, nėra išsikalbėjimo, susidėliojimo kas buvo ir kodėl būtent taip buvo.

„Lietuva – šalta.“ – sakė L.Baškauskaitė – „Ir turiu omenyje visai ne orą. Visi turime ją sušildyti, padaryti tokią, kad visiems būtų čia gera, o pradėti turime kiekvienas nuo savęs. Aš esu optimistė.“

Ji tikino jaučianti, kad jaunoji karta jau yra kitokia, kad Lietuvoje jau yra jaunų pasaulio piliečių, į kuriuos ir dedanti visas viltis.
Profesorė Liucija Baškauskaitė kadaise Kalifornijos universitetą iškeitė į Vytauto Didžiojo, dalijosi laisvo ir nepalaužiamo žmogaus šypsena ir viltimi per televizijos ekraną tragiškomis 1991 metų sausio įvykių dienomis, vėliau įsteigė pirmąjį nevalstybinį TV kanalą Tele – 3, nesėkmingai kandidatavo į Lietuvos Respublikos Prezidento postą, vėliau – 2006 metais į viešosios įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ direktorės postą. Jos mokslinė sritis – kultūrinė antropologija.

Susitikime su L.Baškauskaite be kitų dalyvavo ir Vilniaus universiteto (VU) Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja prof. habil. dr. Danutė Gailienė, VU Specialiosios psichologijos laboratorijos vedėjas prof. Albinas Bagdonas bei Dr. Rasa Bieliauskaitė.

www.anglija.lt

Deimantė Dokšaitė

Pasak profesorės Liucijos Baškauskaitės lietuvių prigimtis – sėsli, tačiau gyvenimas kartais juos ima ir priverčia tapti klajokliais – emigruoti iš Tėvynės.

Per pirmąsias emigracijas išvykusieji sėslieji lietuviai ėmėsi kurti Lietuvas ten, kur apsigyvendavo. Kalbėdama apie savo ir savo tėvų įsikūrimą JAV L.Baškauskaitė teigė, jog visad buvo manoma, kad vėliau ar anksčiau bus galima grįžti į Lietuvą, kad gyvenimas svetur tik laikinas. Profesorė prisiminė, kaip jai pačiai iki šešiolikos metų teko nešioti ilgas kasas, mat geros lietuvaitės turi vaikščioti su ilgais, į kasas supintais plaukais. Lietuviai JAV nesijautė nei geresni, nei blogesni, tiesiog žinojo, kad yra kitokie.

Be to, pasak L.Baškauskaitės labai svarbu akcentuoti, kad pabėgėliai ir imigrantai nėra tas pats. Pabėgėliai pereina itin didelę dramą, jaučia kaltę ir gedulą.

Visgi kiek laiko galima gedėti ir graužtis? Kaip įvyksta tas lūžis, kai susitaikoma? Matyt, dažniausiai per vėlesnes kartas, kurios jau gimsta tose svečiose šalyse, kurios jau būna jiems gimtinės.

Profesorė sako puikiai prisimenanti gražų prof. Vytauto Landsbergio kvietimą visiems užsienio lietuviams grįžti, esą visiems Lietuvoje užteks vietos. Tačiau pasak L.Baškauskaitės, realybė pasirodė besanti šiek tiek kitokia. Ne visad užsienio lietuviai buvo sutinkami išskėstomis rankomis.

Apskritai mokslininkei kyla klausimas kas yra lietuvis? Kokios yra to lietuvio ribos? Ar lietuviai yra tik tie, kurių plaukai šviesūs ir akys žydros? O gal tie, kurie valgo cepelinus? Tie, kurie Lietuvoje išgyveno sovietmetį? Ar tie, kurie čia buvo per Sausio 13-osios įvykius? Ar lietuvis bus tas, kurio tik vienas iš tėvų lietuvis? Arba tas, kuris jau nebemoka lietuvių kalbos?

Kokias ribas lietuvių tauta pasiruošusi nubrėžti, kokio platumo savo tautos nariams?

Tai klausimai, kuriuos pažėrė L.Baškauskaitė susirinkusiems į susitikimą su ja Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centre (LGĮTIC).

L.Baškauskaitė pastebėjo, kad tas senosios kartos išeivių ir jų palikuonių sugrįžimas ne visad yra labai laukiamas, kartais tas grįžimas vietinius lietuvius net erzina. Mažai kas prieštarauja, kad būtų grįžtama pasisvečiuoti, tačiau jei koks nors toks užsienio lietuvis panorėtų vesti vietinio lietuvio dukrą, jau būtų reaguojama kitaip.

Pasak antropologės tai, ko gero, yra natūralu. Juk sovietiniais metais lietuviai buvo ta tauta, kuri beveik visai nekeliavo, gyveno uždaryta. L.Baškauskaitė net prisiminė, kad kuriant Vytauto Didžiojo universitetą Kaune dėstytojai nesiryždavo persikelti gyventi į laikinąją sostinę, mieliau važinėdavo į darbą po šimtą ar daugiau kilometrų, nes mobilumas nebuvo suprantamas ir įprastas.

Profesorės teigimu, nieko keista, kad ir į naujuosius emigrantus likusieji Lietuvoje žiūri su įvairiomis baimėmis. Bijoma, kad jie negrįš, bijoma ir to, kad grįš, kad grįžę jau bus kitokie, bijoma ir pykstama, kad tenka išlaikyti čia likusius jų pensininkus tėvus, bijoma, kad grįžę atims darbus, pykstama, kad jie išdavė Tėvynę. O tuomet susidaro nepasitikėjimo laukas.

„Tuščia vieta ilgai nebūna, vietoj išvykusiųjų, atvažiuos kiti.“ – konstatuoja L.Baškauskaitė.

Ir vėl profesorė pažeria klausimų: Ar esame pasiruošę priimti imigrantus? Ar esame jiems atviri? Jų religijoms, kitoms kalboms, kultūroms? Ar lupsim kitataučius kaip Šiauliuose, vos jie pažiūrės į mūsų merginas? Ar traktuosime juos kaip įdomius ir gerus, ar kaip keistus ir blogus?

„Gyvename labai gražioje vietoje ir lyginant su daugeliu pasaulio šalių – labai gerai.“ – įsitikinusi profesorė. Tad nereiktų stebėtis, kad imigracija kuo toliau, tuo labiau stiprės. /

Grįždama prie jau minėtų lietuviškumo ribų, L.Baškauskaitė prisipažino linkusi jas praplėsti šiek tiek daugiau. Ir apskritai neužsidaryti vien savo kiaute, juk lietuvių esama visame pasaulyje, tad tas visą žemės rutulį apgaubiantis tinklas yra neįkainuojamas turtas. Ji net prisiminė, kaip jos tėvai ją buvo išmokę, kad kiekvienoje pasaulio šalyje reikalui esant galima atsiversti telefonų knygą ir susiradus lietuvišką pavardę, drąsiai skambinti tam žmogui.

Profesorė sakė pastebinti, kad nėra normalaus kontakto tarp išvykusių ir Lietuvoje likusių. Kaip pavyzdį ji pateikė tai, jog Lietuvos žiniasklaidoje neaptikusi nė mažiausio straipsniuko apie Los Andžele vykusią lietuvių šokių šventę, kurioje dalyvavo 1000 šokėjų ir 3000 žiūrovų. Pasak L.Baškauskaitės, jei ir rašoma Lietuvoje apie užsienio lietuvius, tai dažniausiai apie kažkokius nenormalius atvejus. O juk jei esame visą pasaulį apgaubiantis lietuviškas tinklas, turėtume būti vieni kitiems įdomūs, turėtume norėti žinoti vieni apie kitus. Nes jei kelsime itin aukštus reikalavimus visiems, kurie nori vadintis lietuviais, netruks jų liks labai mažas būrelis.

Dar vienas pastebėtas dalykas – savotiška konkurencija ir trintis tarp sovietmetį Lietuvoje išgyvenusių ir išeivijos lietuvių. Pavyzdžiui konkuruojama dėl to, kas išsaugojo grynesnę lietuvių kalbą. Prisimenant pirmuosius nepriklausomybės metus, galima paminėti ir tas trintis, kurios kildavo dėl to, kad iš užsienio atvykę lietuviai imdavosi vietinius kažko mokyti, o čia gyvenusieji galvodavo, kad atvykėliai neturi tam teisės ir nesuvokia čionykščių realijų. Bet gi visų noras vienodas – kad Lietuvoje būtų geriau.

L.Baškauskaitė net iškėlė mintį, jog sovietinį periodą išgyvenę lietuviai tiesiog jautėsi labai pavargę, visą tą pusšimtį metų nešę sunkią naštą, gyvenę su priešais, vargę ir jiems tiesiog norėjosi atsikvėpti, jiems norėjosi „atostogų“, kad kažkas atvažiuotų ir naštą trumpam perimtų.

Apskritai profesorės manymu, Lietuvoje dar liko nemažai žaizdų, nuoskaudų, nėra susitaikymo vieni su kitais, nėra išsikalbėjimo, susidėliojimo kas buvo ir kodėl būtent taip buvo.

„Lietuva – šalta.“ – sakė L.Baškauskaitė – „Ir turiu omenyje visai ne orą. Visi turime ją sušildyti, padaryti tokią, kad visiems būtų čia gera, o pradėti turime kiekvienas nuo savęs. Aš esu optimistė.“

Ji tikino jaučianti, kad jaunoji karta jau yra kitokia, kad Lietuvoje jau yra jaunų pasaulio piliečių, į kuriuos ir dedanti visas viltis.
Profesorė Liucija Baškauskaitė kadaise Kalifornijos universitetą iškeitė į Vytauto Didžiojo, dalijosi laisvo ir nepalaužiamo žmogaus šypsena ir viltimi per televizijos ekraną tragiškomis 1991 metų sausio įvykių dienomis, vėliau įsteigė pirmąjį nevalstybinį TV kanalą Tele – 3, nesėkmingai kandidatavo į Lietuvos Respublikos Prezidento postą, vėliau – 2006 metais į viešosios įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ direktorės postą. Jos mokslinė sritis – kultūrinė antropologija.

Susitikime su L.Baškauskaite be kitų dalyvavo ir Vilniaus universiteto (VU) Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja prof. habil. dr. Danutė Gailienė, VU Specialiosios psichologijos laboratorijos vedėjas prof. Albinas Bagdonas bei Dr. Rasa Bieliauskaitė.

 (Komentarų: 4)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: