Nors Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) jau pasiekė prieškrizinį lygį, tikėtis, kad ateityje šalies ekonomika augs praeito dešimtmečio ar bent panašiais tempais, neverta, sutaria ekonomistai Nerijus Mačiulis ir Aušra Maldeikienė.

Ekonomikos augimo sulėtėjimas pastebimas visame pasaulyje. Dauguma BVP augimą prognozuojančių institucijų nuolat priverstos savo spėjimus koreguoti į neigiamą pusę.

Tarptautinis valiutos fondas spalį pasaulio ekonomikos augimo prognozę šiems metams sumažino 0,1 proc. punkto – iki 3,3 proc.

Europos Komisija (EK) lapkričio pradžioje šių metų euro zonos augimo prognozę sumažino 0,4 proc. punktais – iki 0,8 proc.

Lietuvos BVP augimas, EK manymu, taip pat bus mažesnis, nei galvota anksčiau. Gegužę prognozuotas 3,3 proc. prieaugis dabar pakeistas į 2,7 proc. Šiek tiek mažesnis pesimistas yra Lietuvos bankas, rugsėjį 2014 metų šalies BVP prognozę nurėžęs 0,4 proc. punktais – iki 2,9 proc.

Sekuliari stagnacija

Maždaug praeitų metų viduryje į ekonomikos teorijų madą sugrįžo Didžiosios depresijos laikų terminas „sekuliari stagnacija“. Jį užpatentavęs amerikiečių ekonomistas Alvinas Hansenas siekė pabrėžti skirtumą tarp įprastų verslo ciklų, kai ekonomika auga arba smunka, ir struktūrinių ekonomikos pokyčių, kaip atskiros (sekuliarios) sulėtėjimo priežasties.

A. Hansenas tikėjo, kad po XIX amžiaus pramonės revoliucijos sprogimo pasaulio laukia kur kas kuklesnio ekonomikos augimo laikai.

Panašios nuomonės apie dabartinį pokrizinį laikotarpį laikosi kitas žymus JAV ekonomistas Lawrence`as Summersas, kurio teigimu, finansų krizės sukrėstos ekonomikos tiesiog nebėra pajėgios palaikyti adekvataus BVP augimo lygio.

L. Summersas aiškina, kad net ir labai žemos centrinių bankų taikomos palūkanų normos nebepajėgia infliacijos kilstelėti į aukštesnį lygį, o dėl to nepavyksta išspręsti nedarbo problemų.

Geru šio paaiškinimo įrodymu yra euro zona, kur Europos centrinis bankas nuo 2012 metų vis kerpa savo bazinę palūkanų normą (šiandien ji siekia istorines 0,05 proc. žemumas), infliacija balansuoja ant defliacijos ribos, o nedarbas per pastaruosius kelis metus sumažėjo vos 0,4 proc. punktais.

Pasiekta riba

Tačiau sekuliari stagnacija nėra vienintelė teorija, siekianti paaiškinti užsitęsusią stagnaciją. Kiti ekonomistai teigia, jog dėl visko kaltas inovacijų trūkumas.

Pavyzdžiui, JAV ekonomistas Tyleris Cowenas teigia, kad žmonija pateko į laikotarpį, kuriame labai trūksta gyvenimą iš esmės sukrečiančių išradimų, tokių kaip internetas, elektra, laikrodžiai, stiklas ir kitų. Ankstesniais laikais būtent jie buvo ekonomikos augimo varikliai, kai šiandien naujovės daugiausiai yra nežymios ir nieko nekeičiančios.

Dar kiti galvoja, kad stagnacijos priežastis yra besibaigiantys gamtiniai ištekliai. Esą yra natūralių apribojimų, kurių peržengti neįmanoma nepakenkus žmonių gyvenimo lygiui ar pačiai planetai.

Pripažino klydęs

N. Mačiulis labiau pritaria sekuliarios stagnacijos teorijai. Jo teigimu, žemas augimas Europoje yra nulemtas mažos paklausos, o ne pasiūlos.

„Čia turiu prisipažinti klydęs, nors ir kiti anksčiau kalbėjo panašiai, mūsų prognozės ir lūkesčiai nepasiteisino – be fiskalinio skatinimo ūkio augimo užkurti niekaip nepavyks“, – sakė N. Mačiulis.

Jis pabrėžė, kad paklausa Europoje neauga, nes dauguma valstybių ir bankų laikosi fiskalinės konsolidacijos taisyklių, t. y. stengiasi įvykdyti ankstesnius finansinius įsipareigojimus, o ne ima naujas paskolas ar leidžia pinigus.

Trūks darbo rankų

N. Mačiulio teigimu, nors Lietuvos BVP prieaugis ateityje ir bus didesnis už Europos Sąjungos (ES) vidurkį, vis tiek šalis užtruks bent 20 metų, kol pasieks vakariečių gyvenimo standartus.

Tačiau ir tai neįvyks savaime. „Reikės daugybės pokyčių: švietimo, viešojo sektoriaus, kovos su korupcija, biurokratijos, imigracijos politikos srityse“, – dėstė ekonomistas.

Būtent aukštos kvalifikacijos imigrantai, pašnekovo manymu, galėtų padėti Lietuvai siekti didesnio ekonomikos augimo. Jie ne tik patys dirbtų ir taip tiesiogiai kurtų BVP, bet ir taptų vartotojais, kuriems reikia ir būsto, ir paslaugų, ir daugybės kitų dalykų.

Mokslas – apgailėtinas

A. Maldeikienė aiškino, kad tiek prieškriziniu laikotarpiu, tiek šiandien Lietuva daugiausiai auga iš įsisavinamų ES lėšų, o ne kuriamų darbo vietų.

Tačiau labiausiai ji pabrėžė žemą šalies mokslo lygį. „Kokiu būdu augimas atsiras valstybėje, kurioje mokslo pažanga yra tuščia?“ – retoriškai klausė A. Maldeikienė, kurios manymu, ekonominiai bei socialiniai mokslai Lietuvoje pataikauja valdžiai, o technologiniai taip pat yra labai silpni.

Ekonomistė sakė, kad darbuotojų produktyvumas priklauso nuo darbdavių, o jiems reikia ne žinių, bet tik diplomo.

„Daugiausiai investuojama į pigią darbo jėgą. Žmonės nori susirasti darbą, todėl jie siekia diplomo, kurio visi reikalauja, bet niekam nereikia realių žinių, – sakė A. Maldeikienė. – Vyrauja tokia mąstymo forma, kai siekiama įtikti viršininkui, o ne mąstyti savarankiškai. Ilguoju laikotarpiu labai tinka posakis, kad vergai išauklėja vergus.“