Lietuva – kaip atsarginis variantas 

Zita Čepaitė
"Infozona"

Lietuvos politikai linkę aiškinti, kad tuoj tuoj ir emigrantai grįš atgal į tėvynę. Kai kas grįžta pasiilgę gerai pažįstamos aplinkos ar dėl šeimyninių aplinkybių, tačiau neretai apsidairę slenka atgal į Angliją. Lietuva daugeliui išeivių, net ir pragyvenimui Anglijoje sunkėjant, buvo ir toliau lieka tik kaip atsarginis variantas.

Dažytoju dirbantis Romas Anglijoje gyvena jau daugiau kaip ketverius metus. Į Lietuvą jis važiuoja labai dažnai, po tris keturis kartus per metus. „Grįžti mėginau vieną sykį, bet vėl esu Londone, toliau matysim...“, – sako jaunas vyras.

Vyras – Londone, žmona – Jonavoje

Anglijoje Romui patinka dėl to, kad čia didesnis stabilumas, galima daugiau uždirbti. „Lietuvoje kažkaip neduoda žmogui prasigyventi, o čia – nori pinigų, dirbk sunkiau ir turėsi, didžiąją žmonių dalį finansiniai dalykai čia laiko“, – įsitikinęs Romas.

Jis būtų linkęs apsistoti Anglijoje visam laikui, tačiau jo žmona nė už ką nesutinka išvykti iš Lietuvos. Gimus vaikui, Romas irgi buvo nusprendęs likti Lietuvoje. Reikėjo įsirengti butą ir remontui teko skolintis pinigų. „Susidarė skola 20 ar daugiau tūkst. litų. Supratau, kad Lietuvoje penkerius metus turėsiu dirbti, kad atiduočiau. Pagalvojau – važiuosiu į Londoną dar pusei metų, užsidirbsiu, išsimokėsiu skolas, tada matysim, kur gyvensim“, – svarsto jis.

Į Angliją Romą traukia ne vien uždarbis – čia jis jaučiasi vertinamas kaip darbuotojas, nes darbdavys net sutiko pakelti algą, kad tik lietuvis grįžtų į darbą.
Didžiausia problema, kad gyventi tenka atskirai nuo šeimos. „Žmona mato perspektyvas Lietuvoje, o aš kažkaip nelabai. Kalbinu ją čia atvažiuoti, bet ji – ne, esą, vaikui čia maistas nesveikas, Lietuvoje natūralesnis ir panašiai... Tie metai labai svarbūs ir santykiams, ir vaikeliui, dabar septintas mėnuo, kai per „Skaipą“ bendraujam. Kamera prijungta, matyti, kaip jis auga, vystosi, bet to per maža. Norisi būti kartu, bet kaip klostysis... Kur kartu gyventi, nesutampa norai“, – guodžiasi Londone gyvenantis jonavietis, vėl iš naujo sprendžiantis klausimą, kur – Lietuvoje ar Anglijoje – klostysis jo ir jo šeimos ateitis.

Į Angliją sugrąžino skambutis

Agnė Selemonytė į Angliją grįžo suviliota perspektyvų darbą siūlančio skambučio. Baigusi architektūros studijas Birmingeme ir porą metų čia padirbėjusi mergina jau buvo nusprendusi savo ateitį susieti su Lietuva. Grįžusiai į gimtąją šalį jaunai architektei sekėsi neblogai – jos buvę bendrakursiai Vilniuje įkūrė kompaniją ir visi drauge dalyvaudavo įvairiuose konkursuose, gaudavo užsakymų. Be to, ji pradėjo dėstyti universitete ir apie Angliją visiškai nebegalvojo. Tačiau po gero pusmečio jos gyvenimą pakeitė vienas skambutis. „Skambino iš Birmingemo savivaldybės, sakė, kad savivaldybėje formuojama grupė profesionalų, kurie užsiimtų miesto centro plėtra, ir paklausė, ar nenorėčiau tokio darbo“, – pasakoja 26 metų mergina.

Tas skambutis nebuvo atsitiktinis, nes Birmingemo universitetas, kuriame Agnė studijavo, artimai bendradarbiavo su vietos valdžia ir aktyvi lietuvė nuolat dalyvaudavo organizuojamuose renginiuose. Be to, baigusi studijas ji dalyvavo savivaldybės skelbtame konkurse dėl darbo ir buvo pakviesta interviu. Tačiau tuo metu žmogaus pagal jos kvalifikaciją nereikėjo ir mergina per porą metų spėjo apie tai pamiršti. „Buvau viską pamiršusi, tad paprašiau laiko pagalvoti. Tačiau jau buvau daug kuo nusivylusi, nes Lietuvoje nesvarbu, kiek žinių būtum įgijęs ir kokią patirtį turėtum, niekas tavęs nelaukia... Galvoja, mes ir patys susidorosim... Pasvarsčiau, jei pasakysiu „ne“, tada man durys užsidarys ir į Angliją jau nebegrįšiu. Jeigu pasakysiu „taip“, o paskui užsimanysiu į Lietuvą – bet kada galiu grįžti“, – dėsto šiuo metu Birmingemo miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus specialistė.

Agnė sakė, kad jos apsisprendimą lėmė ir tai, jog jai siūloma pozicija buvo tokia, kokios Lietuvoje būtų reikėję ilgai siekti. „Būtų reikėję daug pažinčių, turėti kažkam įtakos, būti susikūrus savo aplinką. Lietuvoje net nenorėčiau kur nors savivaldybėje dirbti, nes ten politika didelė. Čia irgi politika, bet čia jinai lankstesnė, gali pasitelkęs argumentus įtikinti, kad reikia taip ar kitaip daryti“, – sako su Birmingemo centro plėtros projektais dirbanti mergina.

Svarbu ne vien darbas

Jai patinka ne tik dalyvauti įdomiame Birmingemo pertvarkymo procese, bet ir tai, kad jos darbas leidžia užsiimti mėgstama visuomenine veikla. „Lietuvoje privačioje firmoje ari 24 valandas ir po to nieko nebesinori. O čia aš ne pinigų atvažiavau uždirbti, man svarbu save išreikšti ir savo buvimą padaryti prasmingu, kad ir kitiems būtų naudos. Daug studentų sutikau, kurie čia atvyko ir yra pasimetę, o aš jau daug žinau, tiesiog smagu padėti susigaudyti“, – pasakoja JK lietuvių jaunimo sąjungos skyrių Birmingeme įkūrusi Agnė.

Be to, Lietuvoje jai buvo sunku priprasti prie kitokio nei Anglijoje studentų ir dėstytojų bendravimo. „Čia, kai studijavau ir kai dirbau universitete, pripratau su profesoriais bendrauti kaip su lygiais. O Lietuvoje, susitinki dėstytojus, kurie tave mokino prieš keletą metų, ir jiems sunku pripažinti, kad ateini jau ne kaip studentė, o paskaitų skaityti, kaip lygi su lygiais. Ir su studentais panašiai – jie gal porą metų už mane jaunesni, aš kreipiuosi į juos “tu“, o jie į mane – „tamsta dėstytoja“, „jūs“. Paprašiau į mane „tu“ kreiptis, vadinti Agne, o jie negali, sako, mums per sunku“, – vardija skirtumus jauna specialistė.

Galutinio sprendimo, kur įsikurs visam laikui ji sako dar nepadariusi, pirmiausia dėl to, kad tas sprendimas priklauso ne nuo jos vienos. „Aš turiu draugą, su kuriuo septynerius metus draugaujam. Tai tas gyvenimas tarp Lietuvos ir Anglijos... Jis čia buvo atvažiavęs, dirbo, bet jam nelabai patiko, išvažiavo. Tada aš grįžau į Lietuvą, paskui vėl išvykau, dabar jis atvyksta...“, – sako Agnė ir teigia įsitikinusi, kad svarbu ne tai, kur būsi, o tai, kokią aplinką pats susikursi.

www.anglija.lt

Zita Čepaitė
"Infozona"

Lietuvos politikai linkę aiškinti, kad tuoj tuoj ir emigrantai grįš atgal į tėvynę. Kai kas grįžta pasiilgę gerai pažįstamos aplinkos ar dėl šeimyninių aplinkybių, tačiau neretai apsidairę slenka atgal į Angliją. Lietuva daugeliui išeivių, net ir pragyvenimui Anglijoje sunkėjant, buvo ir toliau lieka tik kaip atsarginis variantas.

Dažytoju dirbantis Romas Anglijoje gyvena jau daugiau kaip ketverius metus. Į Lietuvą jis važiuoja labai dažnai, po tris keturis kartus per metus. „Grįžti mėginau vieną sykį, bet vėl esu Londone, toliau matysim...“, – sako jaunas vyras.

Vyras – Londone, žmona – Jonavoje

Anglijoje Romui patinka dėl to, kad čia didesnis stabilumas, galima daugiau uždirbti. „Lietuvoje kažkaip neduoda žmogui prasigyventi, o čia – nori pinigų, dirbk sunkiau ir turėsi, didžiąją žmonių dalį finansiniai dalykai čia laiko“, – įsitikinęs Romas.

Jis būtų linkęs apsistoti Anglijoje visam laikui, tačiau jo žmona nė už ką nesutinka išvykti iš Lietuvos. Gimus vaikui, Romas irgi buvo nusprendęs likti Lietuvoje. Reikėjo įsirengti butą ir remontui teko skolintis pinigų. „Susidarė skola 20 ar daugiau tūkst. litų. Supratau, kad Lietuvoje penkerius metus turėsiu dirbti, kad atiduočiau. Pagalvojau – važiuosiu į Londoną dar pusei metų, užsidirbsiu, išsimokėsiu skolas, tada matysim, kur gyvensim“, – svarsto jis.

Į Angliją Romą traukia ne vien uždarbis – čia jis jaučiasi vertinamas kaip darbuotojas, nes darbdavys net sutiko pakelti algą, kad tik lietuvis grįžtų į darbą.
Didžiausia problema, kad gyventi tenka atskirai nuo šeimos. „Žmona mato perspektyvas Lietuvoje, o aš kažkaip nelabai. Kalbinu ją čia atvažiuoti, bet ji – ne, esą, vaikui čia maistas nesveikas, Lietuvoje natūralesnis ir panašiai... Tie metai labai svarbūs ir santykiams, ir vaikeliui, dabar septintas mėnuo, kai per „Skaipą“ bendraujam. Kamera prijungta, matyti, kaip jis auga, vystosi, bet to per maža. Norisi būti kartu, bet kaip klostysis... Kur kartu gyventi, nesutampa norai“, – guodžiasi Londone gyvenantis jonavietis, vėl iš naujo sprendžiantis klausimą, kur – Lietuvoje ar Anglijoje – klostysis jo ir jo šeimos ateitis.

Į Angliją sugrąžino skambutis

Agnė Selemonytė į Angliją grįžo suviliota perspektyvų darbą siūlančio skambučio. Baigusi architektūros studijas Birmingeme ir porą metų čia padirbėjusi mergina jau buvo nusprendusi savo ateitį susieti su Lietuva. Grįžusiai į gimtąją šalį jaunai architektei sekėsi neblogai – jos buvę bendrakursiai Vilniuje įkūrė kompaniją ir visi drauge dalyvaudavo įvairiuose konkursuose, gaudavo užsakymų. Be to, ji pradėjo dėstyti universitete ir apie Angliją visiškai nebegalvojo. Tačiau po gero pusmečio jos gyvenimą pakeitė vienas skambutis. „Skambino iš Birmingemo savivaldybės, sakė, kad savivaldybėje formuojama grupė profesionalų, kurie užsiimtų miesto centro plėtra, ir paklausė, ar nenorėčiau tokio darbo“, – pasakoja 26 metų mergina.

Tas skambutis nebuvo atsitiktinis, nes Birmingemo universitetas, kuriame Agnė studijavo, artimai bendradarbiavo su vietos valdžia ir aktyvi lietuvė nuolat dalyvaudavo organizuojamuose renginiuose. Be to, baigusi studijas ji dalyvavo savivaldybės skelbtame konkurse dėl darbo ir buvo pakviesta interviu. Tačiau tuo metu žmogaus pagal jos kvalifikaciją nereikėjo ir mergina per porą metų spėjo apie tai pamiršti. „Buvau viską pamiršusi, tad paprašiau laiko pagalvoti. Tačiau jau buvau daug kuo nusivylusi, nes Lietuvoje nesvarbu, kiek žinių būtum įgijęs ir kokią patirtį turėtum, niekas tavęs nelaukia... Galvoja, mes ir patys susidorosim... Pasvarsčiau, jei pasakysiu „ne“, tada man durys užsidarys ir į Angliją jau nebegrįšiu. Jeigu pasakysiu „taip“, o paskui užsimanysiu į Lietuvą – bet kada galiu grįžti“, – dėsto šiuo metu Birmingemo miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus specialistė.

Agnė sakė, kad jos apsisprendimą lėmė ir tai, jog jai siūloma pozicija buvo tokia, kokios Lietuvoje būtų reikėję ilgai siekti. „Būtų reikėję daug pažinčių, turėti kažkam įtakos, būti susikūrus savo aplinką. Lietuvoje net nenorėčiau kur nors savivaldybėje dirbti, nes ten politika didelė. Čia irgi politika, bet čia jinai lankstesnė, gali pasitelkęs argumentus įtikinti, kad reikia taip ar kitaip daryti“, – sako su Birmingemo centro plėtros projektais dirbanti mergina.

Svarbu ne vien darbas

Jai patinka ne tik dalyvauti įdomiame Birmingemo pertvarkymo procese, bet ir tai, kad jos darbas leidžia užsiimti mėgstama visuomenine veikla. „Lietuvoje privačioje firmoje ari 24 valandas ir po to nieko nebesinori. O čia aš ne pinigų atvažiavau uždirbti, man svarbu save išreikšti ir savo buvimą padaryti prasmingu, kad ir kitiems būtų naudos. Daug studentų sutikau, kurie čia atvyko ir yra pasimetę, o aš jau daug žinau, tiesiog smagu padėti susigaudyti“, – pasakoja JK lietuvių jaunimo sąjungos skyrių Birmingeme įkūrusi Agnė.

Be to, Lietuvoje jai buvo sunku priprasti prie kitokio nei Anglijoje studentų ir dėstytojų bendravimo. „Čia, kai studijavau ir kai dirbau universitete, pripratau su profesoriais bendrauti kaip su lygiais. O Lietuvoje, susitinki dėstytojus, kurie tave mokino prieš keletą metų, ir jiems sunku pripažinti, kad ateini jau ne kaip studentė, o paskaitų skaityti, kaip lygi su lygiais. Ir su studentais panašiai – jie gal porą metų už mane jaunesni, aš kreipiuosi į juos “tu“, o jie į mane – „tamsta dėstytoja“, „jūs“. Paprašiau į mane „tu“ kreiptis, vadinti Agne, o jie negali, sako, mums per sunku“, – vardija skirtumus jauna specialistė.

Galutinio sprendimo, kur įsikurs visam laikui ji sako dar nepadariusi, pirmiausia dėl to, kad tas sprendimas priklauso ne nuo jos vienos. „Aš turiu draugą, su kuriuo septynerius metus draugaujam. Tai tas gyvenimas tarp Lietuvos ir Anglijos... Jis čia buvo atvažiavęs, dirbo, bet jam nelabai patiko, išvažiavo. Tada aš grįžau į Lietuvą, paskui vėl išvykau, dabar jis atvyksta...“, – sako Agnė ir teigia įsitikinusi, kad svarbu ne tai, kur būsi, o tai, kokią aplinką pats susikursi.

 (Komentarų: 9)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: