Trisdešimt septynerių Andrius Užkalnis vienas „mėgiamiausių“ internetinių komentatorių autorius. Bemaž visi be išimties jo tekstai – įdomūs, aštrūs, parašyti išskirtiniu stiliumi – nelieka nepastebėti. Be to, kad rašo straipsnius-komentarus Lietuvos žiniasklaidai, bendradarbiauja su Lietuvos radiju, Jungtinėje Karalystėje jis dirba Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC žiniasklaidos monitoringo tarnyboje vadovaujamą darbą; šiuo metu jo atsakomybės sritis yra Iranas ir Kaukazas. Anksčiau jam teko dirbti, sekant žiniasklaidos veiksmus ir plėtrą Baltijos šalių, Rusijos, Vakarų Afrikos bei Tolimųjų Rytų regionuose.

Į Londoną A.Užkalnis išvyko ganėtinai seniai, lyginant su kitais mūsų tautiečiais, dar 1995-aisiais. Ten jis su žmona vertėja Lina augina dvi dukreles – dešimtmetę Moniką ir trejų metukų Mildą Mariją.

Mūsų pokalbis apie tai kokia Lietuva atrodo iš Londono, kaip lietuviai žadina iš apsnūdimo Vakarų Europą ir apie tai, koks ryšys turėtų sieti Tėvynę ir emigrantus.

Blogerė ir žurnalistė Lina Žigelytė, sakė, jog tik išvykusi į Airiją pamatė tikrą Lietuvą, o ne tą, kurią sutikdavo gerdama kavą Pilies gatvėje Vilniuje. Jūs iš Lietuvos išvykote senokai, tada lietuvių JK dar nebuvo daug. Tačiau ar ir jūs sutikote tikrąją Lietuvą kokiais 2000 metais ir vėliau JK? Jei taip, kokia ji?

Aš nepatikliai žiūriu į svarstymus apie „tikrą“ Lietuvą. Mano supratimu, visos Lietuvos yra tikros - ir Pilies gatvėje, ir Šalčininkuose, ir Rytų Londone. Nėra kažkokios patvirtintos, aprobuotos, standartinės Lietuvos.

Skirtingai nei mano daugelis skaitančių mano straipsnius, mano išvykimas 1995 metais į Britaniją nepakeitė manęs ir nepadarė manęs tuo provakarietišku, proamerikiniu personažu, nepakančiu runkeliams, runkelizmui bei provincialumui, koks aš dabar esu. Visada buvau daugmaž toks pat. Gyvenimas Britanijoje ir kelionės po pasaulį tik padėjo geriau vystytis tiems bruožams, kuriuos visada turėjau.

Taip pat ir į Lietuvą mano požiūris nepakito. Aš ją labai myliu, nors gal visai ne taip, kaip myli ją daugelis žmonių, ir noriu, ir tikiuosi iš jos daugiau, nei daugelis kitų. Būtent todėl, kad taikau Lietuvai ir jos žmonėms aukštesnius standartus, nei atlaidus, seilėtas ir sentimentalus požiūris „kokia ji bebūtų, ji man puikiausia“. Aš esu tikras, kad Lietuva gali būti puiki ne tiks tiems, kas ją myli sūnaus ar dukros meile, bet ir šiaip puiki. Tai nėra lengvas uždavinys ir žymiai aukštesnė kartelė.

Kažkada viename savo komentare-straipsnyje Lietuvos žiniasklaidoje rašėte, kad rytų europiečiai pabudins, išgelbės apsnūdusią Vakarų Europą. O kaip ta Vakarų Europa, gal net konkrečiau JK, jaučiasi žadinama mūsiškių? Kaip tas žadinimas vyksta?

Didžioji Britanija jaučiasi nustebusi ir nelabai džiaugiasi, bent jau iš pradžių.
Vienas dalykas tinginiauti, snausti ir būti apsileidus, kai aplink visi tokie; kitas - kai šalia tavęs atsiranda kalbą prastai mokantys ir akivaizdžiai iš paprastesnio gyvenimo atvykę lietuviai ar lenkai, ir pradeda uždirbti dvigubai daugiau, perka geresnius automobilius, vėliau namus, ir tada pamatai, kad jie iš tų pačių galimybių, kaip ir tu, nuolatinis gyventojas, kuriam ta šalis „priklauso“, pasidarė žymiai daugiau ir geriau.

Britanijai sunkiau susitaikyti su tuo, nei Amerikai, kuri yra atvykėlių šalis ir tokį pakilimą įpratusi šlovinti ir laikyti pavyzdžiu. Britanijai labiau būdingas pavydo jausmas ir dantų griežimas prieš „išsišokėlius“.

Tačiau anglas, nors ir nenoriai, bet pripažins išsišokėlio teisę gyventi ir naudotis savo pastangų vaisiais.

Turbūt beveik visi be išimties JK dirbantys ir su lietuviška žiniasklaida bendradarbiaujantys žurnalistai gan glaudžiai bendrauja su LR ambasada bei lietuvių bendruomene ir jaunimo sąjunga. Jie dažni įvairių renginių, vakarėlių svečiai. Tačiau jūsų ten lyg ir nebūna. O gal esate, bet nepastebimas? Ar nevaikštote į jų renginius, nes tada lengviau juos kritikuoti, ar dėl to, kad jums tiesiog neįdomu, o gal jūsų nekviečia?

Anksčiau labai bendraudavau su ambasada. Buvo net savotiška tradicija tapę kartą per metus pasikviesti į mūsų namus ambasados darbuotojus su šeimom ir vaikais. Sode kepdavom mėsą, gerdavom vyną ir kalbėdavomės. Paskui kažkaip neliko žmonių, kurie norėjo bendrauti su mumis, ir viskas natūraliai užgeso.
Dėl renginių: mane anksčiau kviesdavo, dabar nebekviečia (tiesa, nedažnai ir pakviestas nueidavau). Ar tai susiję su mano kritika kai kurių ambasados ar ambasadoriaus veiksmų atžvilgiu, nežinau. Buvau jiems gana negailestingas, bet nieko asmeniško prieš tuos žmones nejaučiu.

Kai ambasada savo elgesiu atkartoja lietuviškos biurokratijos įpročius, kartais galiu suprasti, kad ji yra tik valdiško valstybės aparto atspindys, bet žavėtis tuo neturiu.
Antra vertus, visame pasaulyje ambasados nėra labiausiai įkvepiančios, laisvai mąstančios ir uždegančios organizacijos. Jų prigimtis ir funkcija ne tokia - kaip ir kokios mokesčių inspekcijos. Lietuvos ambasada dirba savo darbą, atstovaudama ir aptarnaudama, aš dirbu savo darbą, rašydamas straipsnius, kurie džiugina, linksmina ir siutina.

Savo komentaruose nevengiate pakritikuoti Lietuvoje vykstančių įvairių procesų. Kaip per tuos metus, praleistus svetur pavyksta neatitrūkti nuo lietuviškų realijų? Kaip žiūrint iš Londono ta mūsų Lietuva atrodo?

Aš dažnai būnu Lietuvoje, bendrauju su žmonėmis iš Lietuvos ir, pagaliau, jiems kalbu per Lietuvos radiją ir rašau Lietuvos spaudoje, todėl negaliu nesidomėti. Man Lietuva įdomi, reikalinga ir brangi; be jos aš nebūčiau aš, ir mano kūryba nebūtų mano kūryba.

Aš kritikuoju Lietuvą ne todėl, kad manyčiau esąs protingesnis už ten gyvenančius žmones, o todėl, kad jaučiuosi turįs teisę sakyti savo tautiečiams, ką manau apie juos ir jų poelgius, žodžius ir mintis. Jei tai nebūtų jiems aktualu ir įdomu, jie neskaitytų, ir mano rašymų niekas nespausdintų.

Mėgstate pasigalynėti su savo straipsnių komentatoriais. Ar dažnai jie tiesiog neparašo: „Gaidy, pirma gauk diplomą, o tada tokius vėjus rašinėk!“

Taip, komentarų nesibaidau, net ir pačių nedraugiškiausių. Komentarai apie mano snukio storumą, išsilavinimą, išgalvotas buvusias žmonas ir kitokius bruožus, neturinčius nieko bendra su tekstu, mane džiugina ypatingai, nes akivaizdu, kad apie patį tekstą žmogus nieko parašyti negali, todėl automatiškai jaučiuosi nugalėtojas. Jei kas nors į krepšinio aikštelę įsiutęs atsineštų kirvį ir pradėtų vaikytis kitos komandos žaidėjus, akivaizdu, kad jam mėtyti į krepšį sekasi nekaip.
Komentarai, mano galva, net ir nepamatuoti, agresyvūs, siauraprotiški, yra puikus dialogas; tai mąstymo ir jausmo atspindys, ir ignoruoti juos būtų neprotinga - ten yra tiek informacijos ir emocijų. Pagaliau, juk kažkas leido laiką, rinko raideles, atsakydamas autoriui (net jei pavadina „mėsainiu“ pagal mano bloge įdėtą nuotrauką). Jau vien tai leidžia jausti, kad nepraleidai laiko veltui.
O labiausiai pasiutusius komentarus esu sudėjęs į atskirą dienoraštį. Jis vadinasi „Spjauk ir skalauk“. Taip sako dantų gydytojas.

Ar savo tekstais turite intencijų daryti įtaką, kažką keisti? Mat prisiminiau, kaip po vieno jūsų komentaro lrytas.lt, LR ambasada iškart išplatino pranešimą spaudai, dėkodama škotams už paramą ir pan.

Viltis - durnių motina. Gera, jei kas nors sureaguoja, bet mano funkcija ne tokia. Tarybiniais laikais buvo manoma, kad žurnalisto misija yra atskleisti negeroves ir nugalėti neteisybę. Ir dabar yra kolegų, gerai žinomų komentatorių, kurie iš nuotraukų žvelgia nerimo išvagotais neskustais veidais ir savo „pilietinę poziciją“ makaluoja kaip vėliavą. Tegul, čia jų reikalas.

Aš esu komentatorius, kuris siekia linksminti ir džiuginti jam pritariančius, erzinti ir provokuoti nesutinkančius, kelti žiežirbas ir galbūt diskusiją, kuri yra sveikos, savim pasitikinčios visuomenės požymis. Jei to pasiekiu straipsniais, kurie yra provokuojantys, „chamiški“, „runkeliniai“, „geziški“, „chuliganiški“ - nesijaučiu kaltas. Mieguistoms, aptakioms, neįžeidžioms diskusijoms „be pykčio“, išgromuliuojant visus „už ir prieš“, neturiu laiko ir jėgų.

Dar viena pastaba: man dažnai prikiša – „straipsnis neobjektyvus“. Nuo kada komentaras turi būti objektyvus? Rašau kaip man atrodo, o jūs galvojate, kaip atrodo jums. Kaltinti laikraščio komentatorių-skandalistą neobjektyvumu yra tas pats, kas sakyti grybautojui, kad jį domina tik baravykai, ir kaltinti, kad nepririnko dar ir uogų. Jis ne uogauti išėjo.

Auginate dvi dukras. Kiek lietuviškumo joms įskiepysite? O gal dviejų lietuvių šeimoje gimusiems vaikams nieko papildomai skiepyti nereikia, jos yra lietuvaitės ir tiek? Apskritai, kur tas sveikas balansas tarp nesigėdijimo, kad esi lietuvis ir galvojimo, kad lietuviai pati nuostabiausia tauta?

Lietuviškumu tyčia neužsiimame. Kalbame su dukromis lietuviškai, net jei jos atsako angliškai. Namie yra daug lietuviškų knygų, o su kalba ir aplinka susiliečia dusyk per metus, vasarą ir per Kalėdas. Kad jos bus tokios „lietuvaitės“, kokias galbūt kai kas galėtų idealistiškai įsivaizduoti - abejoju. Jos auga angliškoje aplinkoje, eina į anglišką mokyklą, draugai kalba angliškai, televizija angliška, namų darbai angliški.

Daugiausia, ką galime suteikti - tai pagrindą, kuriuo jos galės remtis, kai atsiras įsisąmonintas susidomėjimas savo kalba, savo tėvų gimtine ir savo praeitimi. Šis laikas žmogui dažniausiai ateina, jau paauglystei praėjus, brandžioje jaunystėje. Prievarta šios meilės grūsti nesiruošiu.

Daug diskusijų kyla dėl to, kokius ryšius Lietuva turėtų palaikyti su užsienio lietuviais, kiek tam pastangų ir lėšų turėtų skirti. Kokios pozicijos šalininkas esate jūs? Manote, kad norėdamas būti lietuviu, gali juo būti ir be Lietuvos finansinės paramos, ar galvojate, kad Lietuva turėtų statyti lietuvių namus ir mokyklas Londone?

Lietuviai iš Anglijos nestato mokyklų Kulautuvoje, todėl lietuviai iš Prienų neturėtų jų statyti Londone. Bendruomenė privalo pasirūpinti pati savimi ir nesijausti elgeta arba vargše, kad jai reikėtų pagalbos. Išeiviai, ypač Britanijoje, nėra neįgalūs, nusenę ar kitaip nesugebantys savimi pasirūpinti. Jei sugeba susirinkti žiūrėti krepšinio varžybas ir gerti nusipirktą alų, gali susirinkti mokyti vaikus ir nusipirkti knygų ir pasamdyti mokytoją. Jiems niekas neskolingas, jie niekam neskolingi. Man tai sveikiausias, geriausias požiūris.

Deimantė Dokšaitė
www.lietuviams.com