Jeigu Lietuvos politikai tik prabiltų apie galimybę svarstyti, ar nereikėtų trumpinti mokamų vaiko priežiūros atostogų, įniršusi tėvelių su kūdikiais minia nedvejodama net per speigus rinktųsi prie Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros. Tačiau, vertinant Europos Sąjungos (ES) šalių patirtį, galima drąsiai teigti, kad Lietuva yra labai turtinga valstybė, kuri savo piliečiams suteikia net dvejus metus mokamų vaiko priežiūros atostogų, kai daugumoje ES valstybių jos trunka nuo 3,5 iki 9 mėnesių.

Norėdami išvengti painiavos tarp atostogų pavadinimų, paaiškiname – Lietuvoje yra dvi rūšys su vaikais susijusių atostogų: nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros. ES jos turi bendrą pavadinimą – motinystės.

Europa atostogų neilgina
Prieš kelias dienas ES ministrai aiškia balsų persvara atmetė siūlymą iki minimalaus 20 savaičių laikotarpio padidinti motinystės atostogas visoje ES. Už socialinės apsaugos sferą atsakingi ministrai buvo susirūpinę, kiek kai kurių šalių ekonomikoms kainuotų Europos Pparlamento patvirtintas minimalaus motinystės laikotarpio padidinimas.

Šiuo metu ES minimalios motinystės atostogos yra 14 savaičių. Kiek anksčiau Europos Komisija siūlė jas pailginti iki 18 savaičių.

Šiemet galutinio susitarimo dėl šio opaus klausimo pasiekti jau nebesitikima. Beje, viena aktyviausiai motinystės atostogų ilginimui besipriešinančių šalių – Didžioji Britanija, kurios specialistų atlikti skaičiavimai rodo, kad, jeigu motinystės atostogos būtų pailgintos, šaliai tai papildomai galėtų kainuoti apie 2,8 mlrd. eurų per metus. Tuo tarpu prancūzai yra apskaičiavę, kad jų valstybei per metus tai kainuotų 1,3 mrld. eurų, vokiečiai – 1,2 mrld. eurų.

Motinystės atostogų planai
Pavyzdžiui, Vokietijoje motinystės atostogos trunka 14 savaičių – tai vienas trumpiausių periodų ES. Visą laikotarpį motinos gauna 100 proc. buvusio darbo užmokesčio. Išmokų „lubos“ nenustatytos, todėl išmokos gali būti bet kokio dydžio.

Prancūzijoje motinystės atostogos trunka 16 savaičių, moterys gauna 100 proc. buvusio darbo užmokesčio, tačiau čia yra nustatytos maksimalios „lubos“.

Jeigu minėtume ne tik Europos Sąjungos valstybes, bet pasidairytume toliau – dėmesio vertas Naujosios Zelandijos pavyzdys. Šioje šalyje moterys turi teisę į 14 savaičių atostogas mokant 100 proc. darbo užmokesčio, nors nustatytos ir „lubos“. Tačiau tam, kad gautų išmokas, motina nebūtinai turi būti dirbanti – teisė gimti šioje šalyje laikoma universalia, todėl manoma, kad ekonominė apsauga turi būti taikoma visiems be išimties.

Jungtinėse Amerikos Valstijose yra numatytos 12 savaičių motinystės atostogos, tačiau šiuo laikotarpiu nėra jokio darbo užmokesčio kompensavimo. Į kokia nors forma mokamas motinystės atostogas teisę turi tik maždaug 42 proc. moterų.

Lietuva – tarp rekordininkių
Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, didžiojoje daugumoje ES valstybių mokamos vaiko priežiūros atostogos trunka nuo 3,5 iki 9 mėnesių. Taip pat beveik visose šalyse taikomos išmokų „lubos“.

Lietuvoje vaiko priežiūros atostogos po jo gimimo trunka dvejus metus – 24 mėnesius. Su Lietuva lygintis gali Estija – 18 mėnesių, Latvija ir Bulgarija – 12 mėnesių, Švedija – iki 15 mėnesių, jeigu bent po 6 mėnesius prižiūri kiekvienas iš tėvų, kitu atveju – tik 9 mėnesiai. Ilgiau kaip dvejus metus auginti vaiką namuose ir gauti jau tik nustatytą sumą pinigų galima Austrijoje, Čekijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje. Kai kuriose valstybėse galima gauti ir daugiau atostogų, tačiau tuomet jos yra nemokamos.

Vasarą Lietuvos Seimas nutarė, kad tėvai gali patys pasirinkti, kiek laiko jie nori auginti vaiką namuose. Jeigu tėvai renkasi dvejų metų vaiko priežiūros atostogas, pirmaisiais metais jie gautų 70 proc., o antraisiais – 40 proc. kompensuojamo atlyginimo dydžio išmokas. Jeigu apsisprendžia, kad vaiką namuose augins tik vienerius metus, jie kiekvieną mėnesį gautų 100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio išmokas. Toks pasirinkimas tėvams siūlomas nuo kitų metų liepos.

Trūksta infrastruktūros
Nors ekonomstai puse lūpų kalba, kad Lietuvoje vaiko priežiūros atostogos yra per ilgos, o išmokos viršija valstybės galimybes, visi sutaria, kad kalbėti apie atostogų trumpinimą – tolygu laukti socialinio sprogimo ir kaltinimų, esą socialiai pažeidžiamo sluoksnio sąskaita valstybė nori išspręsti savo finansines problemas. Net užsiminti apie tai, kad reikėtų suskaičiuoti, kiek per metus galima būtų sutaupyti, jeigu mokamos vaiko priežiūros atostogos būtų trumpesnės, laikoma šventvagyste.

Tačiau mažai kas drįsta kalbėti, kad dvejus metus namuose auginantis vaiką tėvas ar mama per tą laiką praranda dalį kvalifikacijos ir jam būna sunku grįžti į darbą.

Kita problema, kurią būtina spręsti – tėvai tiesiog neturi kur palikti vaikų. Vaikų darželių statyti niekas neskuba, mokėti vaikus auginantiems tėvams didesnes pašalpas, už kurias jie galėtų samdytis aukles, taip pat.

Kita problema – psichologinė. Vaiką auginanti motina, neilgai trukus grįžusi į darbą vis dar vertinama kaip neatsakinga asmenybė, kuri, „nutrenkusi“ vaiką nežinia kur, skuba dirbti. Tačiau vertas dėmesio ir retorinis klausimas: kodėl už norą auginti vaikus kone ilgiausiai Europoje turi mokėti mokesčių mokėtojai? Juk tarp jų yra ir motinų, kurios į darbą grįžta kur kas greičiau nei vaikas sulaukia dvejų metų.