Anglijoje šiuo metu gyvenanti Rūta Navickaitė paneigia visus apie mūsų šalies emigrantus galinčius kilti mitus.

Vilniaus universitete studijas baigusi mergina iš pradžių auditore dirbo Lietuvoje, vėliau persikėlė į Lenkiją, gyveno ir Bulgarijoje, Šveicarijoje, kol galiausiai buvo paskirta Didžiojoje Britanijoje esančios įmonės finansų skyriaus vadove.

Čia ji ne tik pasiekė svaiginančių karjeros aukštumų, bet ir įsimylėjo – jau šią vasarą Lietuvoje planuoja tuoktis su britu Matthew. Jo pasakojimas apie lietuvius – kitoje „Išvarytieji“ dalyje.

Pirmoji stotelė svetur – Lenkija: išvykau ne dėl pinigų

„Lietuvoje studijavau verslo vadybą ir administravimą, pradėjau dirbti Vilniuje, audito srityje. Tačiau praėjus 3-4 metams nusprendžiau išvažiuoti. Kodėl, nelabai žinau, bet tikrai ne dėl pinigų. Tiesiog gal mano asmenybė norėjo daugiau, iššūkių, instinktas mane vedė, norėjosi kažkur ištrūkti. Tuomet man buvo 24-eri“, – prisiminė pašnekovė.

Tiesa, pirmoji jos stotelė svetur buvo ne taip ir toli Lietuvos – mergina įsidarbino tos pačios įmonės filiale Lenkijoje.

„Varšuvoje buvau metus. Per pusmetį išmokau lenkų kalbą, tačiau jos mokiausi kasdien po maždaug 2 valandas. Galiausiai vis tiek nusprendžiau išvažiuoti, nes, viena, man nelabai sekėsi darbe, kita, gavau pasiūlymą iš darbuotojų ieškotojų. Palikusi Lenkiją persikėliau į Belgiją“, – pasakojo R. Navickaitė.

Ten ji įsidarbino amerikiečių firmoje, siūlančioje vidaus auditorių paslaugas.

„Mano darbas, iš esmės, buvo toks, kad keliavau 50 proc. laiko. Dvi savaitės Briuselyje, dvi savaitės, pavyzdžiui, Indijoje, Ispanijoje ir panašiai. Dviejų metų tokio gyvenimo man užteko, be to, nepatiko pats Briuselis, tad pradėjau ieškoti naujo darbo ir susiradau jį Šveicarijoje“, – savo pasakojimą tęsė lietuvė.

Šveicarija iki šiol laiko svajonių šalimi

R. Navickaitė sutinka – Šveicariją tikrai galima vadinti svajonių šalimi.

„Įsidarbinau maždaug 3 tūkst. darbuotojų turinčioje sėklų ir chemikalų įmonėje, finansų skyriuje. Sunku apibūdinti užimamas pareigas, tačiau tai buvo kažkas tarp kontrolieriaus ir finansų vadybininko“, – aiškino ji.

Žvelgdama atgal lietuvė tikino pastebinti nemažai klaidų savo to meto elgesyje. Ji pernelyg nesistengė mokytis prancūzų ar vokiečių kalbų, įsiliejo į angliškai kalbančių draugų ratą, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenėje.

„Ten, kur aš gyvenau, užsieniečių buvo apie 40 proc. Patekau tarsi į tokį burbulą – nereikia per daug stengtis, visi angliškai kalba, visi panašaus amžiaus, daug vakarėlių. Iš esmės, visiškai nesiintegravau į šveicarų visuomenę“, – pripažino R. Navickaitė.

Tapo Šiaurės Europos skyriaus vadove

Tiesa, galbūt dėl to jai buvo lengva apsispręsti, ką daryti, kai po trejų metų darbo toje pačioje įmonėje jos vadovai pasiūlė lietuvei trejų metų stažuotę Didžiojoje Britanijoje.

„Didelės firmos neretai užsiima tokia praktika – gerai, tu mums patinki, gal šiek tiek per jauna, todėl norime pažiūrėti, ar susitvarkysi su didesniu darbo krūviu. Jei sieki karjeros, tave siuntinėja po pasaulį vis paaukštindami pareigose, kad pasisemtum patirties. Anglijoje buvau paskirta dirbti Šiaurės Europos šalių skyriaus finansų vadove“, – pasakojo ji.

Nors šie metai ir turėjo būti tie, kai R. Navickaitė, buvo planuojama, grįš į Šveicariją, ji įsimylėjo.

„Susitikau Matthew po pusės metų buvimo Didžiojoje Britanijoje, susižadėjome, todėl nusprendžiau pasilikti. Aišku, galėčiau grįžti į Šveicariją arba vykti į kitą šalį, bet, na, meilė“, – šyptelėjo mergina.

Negalėdavo suprasti, ką šnekėdami turi omenyje

R. Navickaitė neslėpė – jei nebūtų sutikusi savo gyvenimo vyro, greičiausiai nebūtų nusprendusi likti Didžiojoje Britanijoje, verčiau grįžtų į Šveicariją ir stengtųsi gyvenimą ten pradėti iš pradžių.

„Atvykusi iš Šveicarijos į Didžiąją Britaniją nepatyriau šoko, skirtumai pradėjo aiškėti tik vėliau. Pavyzdžiui, čia daugiau spūsčių, žmonės subtilesni. Tarkime, Šveicarijoje ar Vokietijoje, ką galvoja, sako į akis, o Anglijoje žmonės labai daug šneka, bet sunku suprasti, ką jie nori pasakyti. Be to, britai naudoja daug posakių, kurie sunkiai suprantami“, – pasakojo ji.

Lietuvė juokiasi prisimindama pirmuosius susitikimus su įmonės darbuotojais – maždaug 3 mėnesius ji viską, ko nesuprasdavo, rašydavosi ant lapelio. Itin sudėtinga, pripažįsta, buvo suprasti vietinių naudojamas metaforas, pavyzdžiui, „It's red herring“ (raudona silkė – liet., tačiau tai reiškia ir smulkmeną, apie kurią neverta kalbėti), „elephant in the room“ (dramblys kambaryje – liet., tačiau tai reiškia ir tą, kad problema yra akivaizdi).

„Anglai kalba labai „apvilktai“. Be to, reikia priprasti, kad nebūtinai tai, ką jie sako, sutampa su jų mintimis. Jie labai vengia konfliktų, nemėgsta aštresnių pasakymų, todėl jiems nelabai patinka ir lietuviai, kurie rėžia tiesą į akis“, – pripažino R. Navickaitė.

Įvardijo į akį kritusius skirtumus

Įdomu jai pasirodė ir tai, kad anglai namą vertina pagal tai, kiek jame kambarių, kai Lietuvoje žvelgiama į kvadratinių metrų skaičių.

„Jie sako: „Turiu 4 miegamuosius“. O tie miegamieji gali būti nors ir tik 2 kvadratinių metrų dydžio, nesvarbu. Namai dažnai yra pakankamai maži, jie mėgsta kilimus. Pavyzdžiui, nuomojamės dviejų aukštų namą – 4 miegamieji, svetainė ir valgomasis, tai visur kiliminės dangos, išskyrus virtuvės ir vonios kambarius“, – paklausta apie skirtumus, kurie krito į akis, kalbėjo R. Navickaitė.

Be to, pastebėjo ji, anglai labai mėgsta keliauti. Skrydžių bilietai iš ir į Didžiąją Britaniją nėra brangūs, savaitgaliais vietiniai laiką leidžia ir klajodami po gražiausias gimtinės vietas.

Lietuvius kritikuoja retai, tačiau kai ko pro akis tiesiog negali praleisti

„Labai įdomus ir jų pomėgis sodams. Šiukšles išneša ir sodininkyste čia užsiima vyrai, sodas turi būti prižiūrėtas. Jei kaimynai mato, kad jis apleistas, jau kyla įtarimų: „Gal šeimoje kas negerai? Gal numirė kas?“. Retai girdžiu komentarus apie lietuvius – anglai labai tolerantiški, bet vienas dažnesnių – jie neprižiūri sodų. Raginu suprasti, kad jie atvažiuoja čia užsidirbti, dirba po 15 valandų per dieną, todėl paskutinis dalykas, kuris jam rūpi, žolytę nupjauti, bet anglams tai kone įžeidimas – bet kaip negražu gatvėje“, – pasakojo R. Navickaitė.

Pašiepė ji ir anglų pomėgį stovėti eilėse. Lietuvės teigimu, buvo pora etapų, kai su Matthew jie labai vėlavo, tad ji jau ruošėsi žmonių paprašyti praleisti, tačiau sužadėtinis nesileido į kalbas – taip daryti nemandagu. Todėl itin kritiškai čia žiūrima ir į lietuvius, kurie bando apsimesti gudresniais, lenda be eilės, prašo išlygų.

„Anglai labai daug prikūrę ir labdaros organizacijų – šunims, katėms, vaikams, kairiarankiams ar vienaakiams. Žodžiu, pinigų rinkimas labdarai yra populiarus, kone kas savaitę mūsų įmonėje kažkam renkami pinigai. Per metus jie tikrai paaukoja bent po 100-200 svarų“, – pastebėjo lietuvė.

R. Navickaitės teigimu, tą pašiepia ir patys anglai. Pavyzdžiui, Matthew jiems susipykus ima šmaikštauti, kad pasiskųs organizacijai, remiančiai santykiuose kenčiančius vaikinus.

Papasakojo, ką anglai mano apie lietuvius

Paklausta, kaip anglai žiūri į lietuvius, R. Navickaitė tikino, kad tai labai priklauso nuo to, su kuo bendrauji. Įmonėje, kur ji dirba, darbuotojai pratę keliauti, susipažinę su pasauliu, todėl yra tolerantiškesni.

„Mano biuro aplinkos draugams rytų europiečiai patinka, nes jie gerai dirba, yra labai atsakingi. Geriausi mūsų marketingo vadovo draugai yra pora, kur mergina – lietuvė. Jis pats lankėsi Lietuvoje, čia atostogavo“, – kalbėjo ji.

Tačiau ką pasakytų anglai, užkalbinti gatvėje, R. Navickaitė pripažino, jai pačiai būtų įdomu išgirsti. Tiesa, ji tikino mananti, kad tendencijos galėtų būti panašios, jei į Lietuvą perkeltume 10 tūkst. vienos šalies piliečių – sostinės gyventojai gal kalbėtų atsargiau, tačiau regionuose žmonės greičiausiai nesusilaikytų nuo kritikos.

„Lietuvės moterys, aišku, yra gražios. Daug kas jomis žavisi, bet kas, spėčiau, anglams nepatinka – tai kalbėjimas tiesiai šviesiai. Jie laiko tai pernelyg tiesmuku, stačiokišku elgesiu. Taigi anglams toks elgesys – keistas, ne pagal jiems įprastas kultūros normas“, – kalbėjo R. Navickaitė.

Tenka susidurti su stereotipais

Tiesa, ji tuoj šyptelėjo teigdama, kad Matthew toks jos elgesys patinka. Be to, girią ją įmonės, kur dirba, vadovas, džiaugdamasis, kad ji negaišta laiko tuščioms kalboms.

„Man niekada niekas į akis nėra pasakęs, bet gali jausti, kaip esi traktuojama iš tokių pasisakymų kaip, pavyzdžiui, „Labai gražus žiedas! Tau labai pasisekė!“. Arba: „Rūta išteka, tai galės nebedirbti“. Mane tai labai erzina, tačiau, ką padarysi. Jei žmonės taip kalba, rodo, kad jie gal siauresnio mąstymo – negali žmogaus vertinti tik žvelgdamas į tautybę“, – paklausta, ar tenka susidurti su stereotipais dėl to, kad yra lietuvė, pasakojo emigrantė.

Paklausta, kaip į ją reagavo sužadėtinio šeima, draugai R. Navickaitė pabrėžė, kad jie – labai mandagūs, tad jei ji jiems ir nepatiko, garsiai nieko nepasakė.

Negalėjo patikėti, kad pasirinko lietuvę

Savo ruožtu Matthew, pasakojo R. Navickaitė, ją sužavėjo turimomis vertybėmis ir požiūriu į gyvenimą. Tarkime, anglai vertina šeimą – čia nepopuliaru dirbti viršvalandžius, tad neretai kreivai žiūrima į tuos, kurie neskiria laiko sau ir vargsta dėl papildomų 10 procentų priedo prie algos. Tačiau, kita vertus, galioja čia ir nuostatos, kad žmogaus statusas iš dalis priklauso nuo to, kokiu automobiliu jis važinėja, kur gyvena.

„Jie visada pasisveikins, paklaus, kaip laikaisi, bet kai ką atsakai, jie tarsi automatiškai, net neklausti, atsako: „Taip, aš irgi puikiai“. Tipinis mano rytas biure sudarytas ir iš pokalbių apie orą, atostogas arba kelius. Tyla anglams nepatinka, jie bando užpildyti erdvę kalbomis“, – tikino ji.

Susipažino juodu internetinėje pažinčių svetainėje. Matthew prisiminė, kad tuo pačiu metu, kai susipažino su R. Navickaite, bendravo ir su savivaldybėje dirbančia angle. Vienas draugų, žinojęs apie tai, o galiausiai išgirdęs, kad Matthew nusprendė susitikinėti su lietuve esą net negalėjo tuo patikėti.

Tačiau po kiek daugiau nei dviejų metų draugystės jie planuoja vestuves, kurias žada kelti ir Lietuvoje.

Rūta Pukenė