Lietuvei farmacininkei Londonas įkvėpė pasitikėjimo savimi 

Deimantė Dokšaitė
Lietuviams.com

Dvidešimt šešerių metų Laura Karmalavičiūtė farmacininkės diplomą prieš kelis metus įgijo Kauno medicinos universitete. Dabar ji kompanijos „AstraZeneca“ klinikinių tyrimų atstovė. Mergina dirba tarpininke tarp klinikinius vaistų tyrimus atliekančių kompanijų ir gydytojų. Jau pusantrų metų ji gyvena Londone. O į šį miestą ją atvedė meilė lietuviui Tadui, Jungtinės Karalystės sostinėje jau gyvenančiam trylika metų.

Su Laura kalbėjomės apie tai, kaip norėjosi viską metus grįžti į Lietuvą, tačiau dabar Londonas – jai geriausia vieta, įkvėpusi niekad Lietuvoje neturėto ypatingo pasitikėjimo savimi. Dar apie tai, kaip Britanijoje traktuojami darbuotojai imigrantai ir net apie tai, kad Laurai labiau patinka tie britai, kurie gyvena prie jūros... gal todėl, kad pačios pašnekovės gimtasis miestas – Klaipėda.

Neretai lietuviams išvykus svetur tenka tenkintis darbu ne pagal specialybę, o tau, atrodo, Londone pavyko įsitvirtinti savo srityje, nors studijas baigei Lietuvoje. Koks buvo kelias į tai?
Kompanija, kurioje dirbau Latvijoje bei Lietuvoje perkėlė mane į savo poskyrį Marlow, Jungtinėje Karalystėje ir aš čia jau pusantrų metų. Nemanau, kad būtų buvę lengva gauti tokią poziciją, jei būčiau atvažiavusi tiesiog iš Lietuvos be jokios patirties. Nors mano diplomą (magistras farmacijoje) pripažįsta ir JK (dėka Lietuvos buvimo Europos Sąjungoje), darbdaviai kaip ir visur nori darbuotojų su patirtimi. Mano darbe visi pagrindiniai dokumentai yra anglų kalba - tai tiesiog standartas, naudojamas klinikiniuose tyrimuose visame pasaulyje. Tad patirtis, kurią įgijau Lietuvoje ir Latvijoje, taip pat turėjo įtakos tam, jog gavau darbą JK.

Kiek yra tiesos nuomonėje, kad imigrantas turi stengtis bent dukart tiek, kiek vietinis, kad pasiektų to paties, kad gautų tą pačią poziciją, tiek pat pinigų?
Taip, pradžioje, kai dar dirbau pačioje pirmoje mane įdarbinusioje kompanijoje, buvau tiesiog imigrantė, kurią galėjo apkrauti begale darbų, o už tai mokėti beveik 40% mažesnį užmokestį. Bet po pusės metų susiradau kitą kompaniją – „AstraZeneca“, kurioje esu lygiavertė su vietos gyventojais. Niekas nereikalauja iš manęs daugiau nei iš kitų. Nepakartojamas jausmas.

Pabandyk skaitytojams paprastai paaiškinti savo darbo specifiką, ką darai?
Mano darbas susijęs su klinikiniais tyrimais, kuriuos daktarai atlieka su skirtingais vaistais ir pacientais. Aš esu tarsi tarpininkas tarp daktaro ir farmacinės kompanijos tiriančios vaistą. Prižiūru kaip tas tyrimas atliekamas, ar laikomasi visų geros klinikinės praktikos taisyklių, kontraktų bei protokolų ir svarbiausia, ar nepažeidžiamos paciento teisės.

Prisimink tą pradžią, kai atvykai į Londoną ir palygink su tuo, kokį jį matai dabar.
Pirmus pusę metų tiesiog nekenčiau šitos šalies. Tam įtakos turėjo nesklandumai darbe, beprotiškas gyvenimo greitis, eismo kamščiai, artimų žmonių buvimas toli. Net buvau sumąsčiusi važiuoti atgal į Lietuvą. Bet po mėnesio atostogų Lietuvoje nusprendžiau pabandyti dar kartą, nes gavau naują darbą. Dabar negaliu įsivaizduoti geresnės vietos, kurioje norėčiau gyventi, bent jau šiuo gyvenimo tarpsniu. Gyvenam mes pačiame miesto centre, susisiekimas puikus - gali nusigauti kur tik nori JK. Aplink daug laisvalaikio praleidimo vietų (parkų, muziejų, barų, klubų) - viskas ranka pasiekiama. Bet svarbiausia, kad būtent čia ir dabar aš jaučiuosi kaip niekada pasitikinti savimi. Lietuvoje per visus metus nebuvo tokio laiko..., o pragyvenau ten didžiąją gyvenimo dalį. Dabar čia yra mano namai, Lietuva tik tėvų bei draugų aplankymo vieta.

Tai Londonas tik viena iš tavo gyvenimo stotelių ar jau galutinė svajonių gyvenimo vieta?
Kaip minėjau, šiuo metu esu labai patenkinta čia. Niekada nežinai kas gali nutikti gyvenime. Gal kai sukursiu šeimą, norėsis kažko ramesnio. Mano svajonės per metus pasikeičia kelis kartus, tai sunku pasakyti kas bus toliau.

Užsiminei apie Londone gimusį pasitikėjimą savimi. Kaip tas Londonas tave įkvėpė, kas pagimdė, iššaukė, sukėlė tą jausmą?
Manau, kad pasiekimas karjeroje tam turėjo reikšmingos įtakos. Baigusi universitetą dirbau keletą kitokio pobūdžio darbų, kurie tik sekino emociškai. Panašiai buvo ir su dabartiniu darbu tol, kol nepradėjau dirbti „AstraZeneca“. Pagaliau žmonės pradėjo vertinti tai, ką darau ir kiek savęs atiduodu. Taip pat pradėjau jaustis čia kaip nuolatinė gyventoja, o ne kaip svečias - pradėjau sieti savo tolimesnį gyvenimą su šia šalimi. Manau, tas stabilumas yra labai svarbu. Pasitikėjimas - mano veiksmuose, kalboje, bendravime.

Abu su tavo draugu esate lietuviai, tačiau pernelyg į lietuviškus renginius nesiveržiate, laikotės kiek atokiau. Bet kažkiek su lietuviškais dalykais visgi esate susiję, turite lietuvių draugų, automobilį tvarkote pas lietuvį meistrą. Kiek to lietuviškumo judviejų gyvenime?
Lietuviškumo labai mažai - raugintų kopūstų sriuba ir kelios lietuviškos dainos kompiuteryje. Nėra poreikio visai. Draugų turime įvairių tautybių, maistą ragaujame visokį taip pat - nėra poreikio tam lietuviškumui puoselėti. Žinome abu iš kur esame kilę ir užtenka. Lietuviai draugai dalyvauja lietuvaičių susibūrimuose, bet mūsų net netraukia. Kartais užsuku į lietuviško maisto prekių parduotuvę, kai labai pasiilgstu lietuviškos duonos.

Sunku ar lengva būti lietuve Londone? Ar pasakymas, kad esi iš Lietuvos iškart užlipdo kažkokią etiketę, o gal prideda pliusų?
Nėra sunku visai. Manau, pranykstu minioje, nes Londone labai daug įvairių tautybių žmonių gyvena. Aišku, visada bus žmonių, kurie lipdys etiketes, bet net nepastebėjau tokių. Pliusai - darbe lengviau gal bendrauti, nes visiems labai įdomu iš kokio čia krašto aš esu. Dauguma daktarų žino kur yra Lietuva, žino jos istoriją ar net yra ten buvę. Viena seselė yra ištekėjusi už lietuvaičio, nors pati yra britė, o jos tėvas buvęs JK karo atašė Lietuvoje. Šiais laikais niekas nebestebina.
Pradžioje labai kompleksavau dėl akcento, bet buvau įtikinta, kad tai privalumas, o ne trūkumas. Beje, čia yra žmonių, kurie išgirdę akcentą užsiblokuoja taip, kad sako, jog tavęs visai nesupranta. Visokių žmonių čia yra. Kaip ir visur.

Kada labiausiai ilgiesi Lietuvos? Ko tau iš čia trūksta?
Labiausiai ilgiuosi, kai kas nors nutinka namiškiams ar draugams ir negaliu būti šalia. Labiausiai jų ir trūksta. Ypatingai mano trijų metų dukterėčios. Bandau savo nebuvimą šalia kompensuoti dovanomis - papirkinėju. Stengiuosi kuo dažniau grįžti į Lietuvą, bet grįžus visai nėra laiko skirti draugams. Tai pamatau tuos, kurie gyvena Klaipėdoje, kaip ir mano tėvai, ar tuos, kurie atvažiuoja iki pajūrio. Dažnai bendrauju su jais internetu, telefonu. Nėra labai didelio atotrūkio, nes tie, kurie išliko, tie ir liks, manau. Tokių žmonių jau niekur neberasiu ar tiesiog nesistengsiu ieškoti.

Darbo reikalais daug keliauji po JK ir Airiją. Kokius didžiausius skirtumus pastebėjai tarp šių šalių ar net atskirų jų miestų?
Žmonės labai skiriasi pačioje Anglijoje. Manau, priklauso nuo kultūrinės maišaties. Vienur jie ramesni, mandagesni ar nuoširdesnių šypsenų. Labiausiai imponuoja tie, kurie prie jūros. Atrodo, kad net darbo kokybė jų geresnė. Negaliu pasakyti, kad anglai, škotai ar airiai skiriasi - tik akcentas visu skirtingas. Patinka airių akcentas - labai mielas.

Į Londoną išvykai dėl mylimojo, kas parves į Lietuvą?
Nebent be proto didelė kita meilė, dėl ko labai abejoju (šypsosi – aut.past.).

Autorės nuotrauka

www.anglija.lt

Deimantė Dokšaitė
Lietuviams.com

Dvidešimt šešerių metų Laura Karmalavičiūtė farmacininkės diplomą prieš kelis metus įgijo Kauno medicinos universitete. Dabar ji kompanijos „AstraZeneca“ klinikinių tyrimų atstovė. Mergina dirba tarpininke tarp klinikinius vaistų tyrimus atliekančių kompanijų ir gydytojų. Jau pusantrų metų ji gyvena Londone. O į šį miestą ją atvedė meilė lietuviui Tadui, Jungtinės Karalystės sostinėje jau gyvenančiam trylika metų.

Su Laura kalbėjomės apie tai, kaip norėjosi viską metus grįžti į Lietuvą, tačiau dabar Londonas – jai geriausia vieta, įkvėpusi niekad Lietuvoje neturėto ypatingo pasitikėjimo savimi. Dar apie tai, kaip Britanijoje traktuojami darbuotojai imigrantai ir net apie tai, kad Laurai labiau patinka tie britai, kurie gyvena prie jūros... gal todėl, kad pačios pašnekovės gimtasis miestas – Klaipėda.

Neretai lietuviams išvykus svetur tenka tenkintis darbu ne pagal specialybę, o tau, atrodo, Londone pavyko įsitvirtinti savo srityje, nors studijas baigei Lietuvoje. Koks buvo kelias į tai?
Kompanija, kurioje dirbau Latvijoje bei Lietuvoje perkėlė mane į savo poskyrį Marlow, Jungtinėje Karalystėje ir aš čia jau pusantrų metų. Nemanau, kad būtų buvę lengva gauti tokią poziciją, jei būčiau atvažiavusi tiesiog iš Lietuvos be jokios patirties. Nors mano diplomą (magistras farmacijoje) pripažįsta ir JK (dėka Lietuvos buvimo Europos Sąjungoje), darbdaviai kaip ir visur nori darbuotojų su patirtimi. Mano darbe visi pagrindiniai dokumentai yra anglų kalba - tai tiesiog standartas, naudojamas klinikiniuose tyrimuose visame pasaulyje. Tad patirtis, kurią įgijau Lietuvoje ir Latvijoje, taip pat turėjo įtakos tam, jog gavau darbą JK.

Kiek yra tiesos nuomonėje, kad imigrantas turi stengtis bent dukart tiek, kiek vietinis, kad pasiektų to paties, kad gautų tą pačią poziciją, tiek pat pinigų?
Taip, pradžioje, kai dar dirbau pačioje pirmoje mane įdarbinusioje kompanijoje, buvau tiesiog imigrantė, kurią galėjo apkrauti begale darbų, o už tai mokėti beveik 40% mažesnį užmokestį. Bet po pusės metų susiradau kitą kompaniją – „AstraZeneca“, kurioje esu lygiavertė su vietos gyventojais. Niekas nereikalauja iš manęs daugiau nei iš kitų. Nepakartojamas jausmas.

Pabandyk skaitytojams paprastai paaiškinti savo darbo specifiką, ką darai?
Mano darbas susijęs su klinikiniais tyrimais, kuriuos daktarai atlieka su skirtingais vaistais ir pacientais. Aš esu tarsi tarpininkas tarp daktaro ir farmacinės kompanijos tiriančios vaistą. Prižiūru kaip tas tyrimas atliekamas, ar laikomasi visų geros klinikinės praktikos taisyklių, kontraktų bei protokolų ir svarbiausia, ar nepažeidžiamos paciento teisės.

Prisimink tą pradžią, kai atvykai į Londoną ir palygink su tuo, kokį jį matai dabar.
Pirmus pusę metų tiesiog nekenčiau šitos šalies. Tam įtakos turėjo nesklandumai darbe, beprotiškas gyvenimo greitis, eismo kamščiai, artimų žmonių buvimas toli. Net buvau sumąsčiusi važiuoti atgal į Lietuvą. Bet po mėnesio atostogų Lietuvoje nusprendžiau pabandyti dar kartą, nes gavau naują darbą. Dabar negaliu įsivaizduoti geresnės vietos, kurioje norėčiau gyventi, bent jau šiuo gyvenimo tarpsniu. Gyvenam mes pačiame miesto centre, susisiekimas puikus - gali nusigauti kur tik nori JK. Aplink daug laisvalaikio praleidimo vietų (parkų, muziejų, barų, klubų) - viskas ranka pasiekiama. Bet svarbiausia, kad būtent čia ir dabar aš jaučiuosi kaip niekada pasitikinti savimi. Lietuvoje per visus metus nebuvo tokio laiko..., o pragyvenau ten didžiąją gyvenimo dalį. Dabar čia yra mano namai, Lietuva tik tėvų bei draugų aplankymo vieta.

Tai Londonas tik viena iš tavo gyvenimo stotelių ar jau galutinė svajonių gyvenimo vieta?
Kaip minėjau, šiuo metu esu labai patenkinta čia. Niekada nežinai kas gali nutikti gyvenime. Gal kai sukursiu šeimą, norėsis kažko ramesnio. Mano svajonės per metus pasikeičia kelis kartus, tai sunku pasakyti kas bus toliau.

Užsiminei apie Londone gimusį pasitikėjimą savimi. Kaip tas Londonas tave įkvėpė, kas pagimdė, iššaukė, sukėlė tą jausmą?
Manau, kad pasiekimas karjeroje tam turėjo reikšmingos įtakos. Baigusi universitetą dirbau keletą kitokio pobūdžio darbų, kurie tik sekino emociškai. Panašiai buvo ir su dabartiniu darbu tol, kol nepradėjau dirbti „AstraZeneca“. Pagaliau žmonės pradėjo vertinti tai, ką darau ir kiek savęs atiduodu. Taip pat pradėjau jaustis čia kaip nuolatinė gyventoja, o ne kaip svečias - pradėjau sieti savo tolimesnį gyvenimą su šia šalimi. Manau, tas stabilumas yra labai svarbu. Pasitikėjimas - mano veiksmuose, kalboje, bendravime.

Abu su tavo draugu esate lietuviai, tačiau pernelyg į lietuviškus renginius nesiveržiate, laikotės kiek atokiau. Bet kažkiek su lietuviškais dalykais visgi esate susiję, turite lietuvių draugų, automobilį tvarkote pas lietuvį meistrą. Kiek to lietuviškumo judviejų gyvenime?
Lietuviškumo labai mažai - raugintų kopūstų sriuba ir kelios lietuviškos dainos kompiuteryje. Nėra poreikio visai. Draugų turime įvairių tautybių, maistą ragaujame visokį taip pat - nėra poreikio tam lietuviškumui puoselėti. Žinome abu iš kur esame kilę ir užtenka. Lietuviai draugai dalyvauja lietuvaičių susibūrimuose, bet mūsų net netraukia. Kartais užsuku į lietuviško maisto prekių parduotuvę, kai labai pasiilgstu lietuviškos duonos.

Sunku ar lengva būti lietuve Londone? Ar pasakymas, kad esi iš Lietuvos iškart užlipdo kažkokią etiketę, o gal prideda pliusų?
Nėra sunku visai. Manau, pranykstu minioje, nes Londone labai daug įvairių tautybių žmonių gyvena. Aišku, visada bus žmonių, kurie lipdys etiketes, bet net nepastebėjau tokių. Pliusai - darbe lengviau gal bendrauti, nes visiems labai įdomu iš kokio čia krašto aš esu. Dauguma daktarų žino kur yra Lietuva, žino jos istoriją ar net yra ten buvę. Viena seselė yra ištekėjusi už lietuvaičio, nors pati yra britė, o jos tėvas buvęs JK karo atašė Lietuvoje. Šiais laikais niekas nebestebina.
Pradžioje labai kompleksavau dėl akcento, bet buvau įtikinta, kad tai privalumas, o ne trūkumas. Beje, čia yra žmonių, kurie išgirdę akcentą užsiblokuoja taip, kad sako, jog tavęs visai nesupranta. Visokių žmonių čia yra. Kaip ir visur.

Kada labiausiai ilgiesi Lietuvos? Ko tau iš čia trūksta?
Labiausiai ilgiuosi, kai kas nors nutinka namiškiams ar draugams ir negaliu būti šalia. Labiausiai jų ir trūksta. Ypatingai mano trijų metų dukterėčios. Bandau savo nebuvimą šalia kompensuoti dovanomis - papirkinėju. Stengiuosi kuo dažniau grįžti į Lietuvą, bet grįžus visai nėra laiko skirti draugams. Tai pamatau tuos, kurie gyvena Klaipėdoje, kaip ir mano tėvai, ar tuos, kurie atvažiuoja iki pajūrio. Dažnai bendrauju su jais internetu, telefonu. Nėra labai didelio atotrūkio, nes tie, kurie išliko, tie ir liks, manau. Tokių žmonių jau niekur neberasiu ar tiesiog nesistengsiu ieškoti.

Darbo reikalais daug keliauji po JK ir Airiją. Kokius didžiausius skirtumus pastebėjai tarp šių šalių ar net atskirų jų miestų?
Žmonės labai skiriasi pačioje Anglijoje. Manau, priklauso nuo kultūrinės maišaties. Vienur jie ramesni, mandagesni ar nuoširdesnių šypsenų. Labiausiai imponuoja tie, kurie prie jūros. Atrodo, kad net darbo kokybė jų geresnė. Negaliu pasakyti, kad anglai, škotai ar airiai skiriasi - tik akcentas visu skirtingas. Patinka airių akcentas - labai mielas.

Į Londoną išvykai dėl mylimojo, kas parves į Lietuvą?
Nebent be proto didelė kita meilė, dėl ko labai abejoju (šypsosi – aut.past.).

Autorės nuotrauka

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: