Lietuvės istorija: Plaudama indus JK galėjau sau leisti daugiau 

Mano istorija, matyt, tokia pati kaip ir daugelio kitų, kurie nusprendė savo gyvenimo laimės paieškoti ne gimtinėje. Esu kilusi iš mažo miestelio, po studijų jame darbo rasti nepavyko, o likti Vilniuje tuo metu buvo tiesiog finansiškai sudėtinga. Bandžiau sostinėje kabintis į gyvenimą, ieškojau darbo, bet man, darbo rinkoje tik žengiančiai pirmuosius žingsnius, savaime suprantama, siūlomas darbo užmokestis būdavo labai nedidelis.

Kad išlaikyčiau save, apmokėčiau kuklaus 1 kambario buto labai neprestižiniame mikrorajone nuomą ir mokesčius, atsidėčiau pinigų bent kartą per mėnesį grįžimui į gimtąjį miestelį aplankyti tėvų ir išlaikyčiau savo nekilmingą katę (nereikėjo jai nei brangių šampūnų, nei prabangaus gulto, bet ėsti ir kartą per metus pas veterinarą apsilankyti vis tik reikėjo), dirbau 2 darbuose. Namo grįždavau tik miegoti. Neturėjau nei pinigų, nei laiko, nei jėgų pramogoms, „shopingams“, susitikimams su draugais, sportui ir t.t. Aš tiesiog „ariau“. Tai ir buvo visas mano gyvenimas.

Vieną dieną pagalvojau, kad taip gyventi tikrai nebenoriu. Taip, gal pakentėjusi dar kokius 3–4 metus ir būčiau pradėjusi šiek tiek daugiau uždirbti, bet juk tada jau būtų reikėję galvoti ir apie šeimą, vaikus, didesnį nuomojamą ar nuosavą būstą, taigi tų didesnių pajamų vis tiek būtų užtekę tik minimaliems visų poreikiams. O aš, gal kažkas ir pasakys, kad esu supuvusi materialistė, bet tikrai norėjau bent kartą nuėjusi į parduotuvę nusipirkti naują suknelę, mėgstamą, o ne pigiausią grietinę, ir šviežią karštą bandelę prekybos centre, o ne tą, kurią po 20 valandos parduoda su 30 procentų nuolaida.

Taip prasidėjo mano emigrantės „karjera“. Atvykus į Angliją pirmus 3 mėnesius gyvenau pas pusseserę, startavau nuo juodžiausių darbų – pradžioje naktinis darbas fabrike, vėliau įsidarbinau pagalbininke restorano virtuvėje, po pusmečio tapau to restorano padavėja. Lankiau papildomus kursus, labai stengiausi ir buvau įvertinta darbdavių. Per kelis metus pamažu kilau karjeros laipteliais, įrodydama, kad susitvarkau su man patikimomis užduotimis.

Šiuo metu dirbu viešojo maitinimo sektoriuje, vadovauju 8 žmonių komandai, myliu savo darbą, jaučiu, kad už jį man yra sąžiningai atlyginama. Su draugu nuomojamės gana erdvų butą, leidžiame sau keliauti ir mėgautis įvairiomis pramogomis. Galiu sau leisti gyventi normaliai, neskaičiuojant centų, galiu išlaikyti pensininkus tėvus, kurių kol kas niekaip neprisikviečiu gyventi pas save. Ir net tada, kai ploviau indus dar tik pusmetį gyvendama Anglijoje, aš galėjau sau leisti kur kas daugiau nei plėšydamasi per 2 darbus Lietuvoje. Todėl ir nenoriu grįžti, nors niekada nemaniau, kad savo gyvenimą kursiu svetur. Meilė tėvynei vis dėlto svarbia tampa tik tada, kai negurgia skrandis.

Violeta

www.anglija.lt

Mano istorija, matyt, tokia pati kaip ir daugelio kitų, kurie nusprendė savo gyvenimo laimės paieškoti ne gimtinėje. Esu kilusi iš mažo miestelio, po studijų jame darbo rasti nepavyko, o likti Vilniuje tuo metu buvo tiesiog finansiškai sudėtinga. Bandžiau sostinėje kabintis į gyvenimą, ieškojau darbo, bet man, darbo rinkoje tik žengiančiai pirmuosius žingsnius, savaime suprantama, siūlomas darbo užmokestis būdavo labai nedidelis.

Kad išlaikyčiau save, apmokėčiau kuklaus 1 kambario buto labai neprestižiniame mikrorajone nuomą ir mokesčius, atsidėčiau pinigų bent kartą per mėnesį grįžimui į gimtąjį miestelį aplankyti tėvų ir išlaikyčiau savo nekilmingą katę (nereikėjo jai nei brangių šampūnų, nei prabangaus gulto, bet ėsti ir kartą per metus pas veterinarą apsilankyti vis tik reikėjo), dirbau 2 darbuose. Namo grįždavau tik miegoti. Neturėjau nei pinigų, nei laiko, nei jėgų pramogoms, „shopingams“, susitikimams su draugais, sportui ir t.t. Aš tiesiog „ariau“. Tai ir buvo visas mano gyvenimas.

Vieną dieną pagalvojau, kad taip gyventi tikrai nebenoriu. Taip, gal pakentėjusi dar kokius 3–4 metus ir būčiau pradėjusi šiek tiek daugiau uždirbti, bet juk tada jau būtų reikėję galvoti ir apie šeimą, vaikus, didesnį nuomojamą ar nuosavą būstą, taigi tų didesnių pajamų vis tiek būtų užtekę tik minimaliems visų poreikiams. O aš, gal kažkas ir pasakys, kad esu supuvusi materialistė, bet tikrai norėjau bent kartą nuėjusi į parduotuvę nusipirkti naują suknelę, mėgstamą, o ne pigiausią grietinę, ir šviežią karštą bandelę prekybos centre, o ne tą, kurią po 20 valandos parduoda su 30 procentų nuolaida.

Taip prasidėjo mano emigrantės „karjera“. Atvykus į Angliją pirmus 3 mėnesius gyvenau pas pusseserę, startavau nuo juodžiausių darbų – pradžioje naktinis darbas fabrike, vėliau įsidarbinau pagalbininke restorano virtuvėje, po pusmečio tapau to restorano padavėja. Lankiau papildomus kursus, labai stengiausi ir buvau įvertinta darbdavių. Per kelis metus pamažu kilau karjeros laipteliais, įrodydama, kad susitvarkau su man patikimomis užduotimis.

Šiuo metu dirbu viešojo maitinimo sektoriuje, vadovauju 8 žmonių komandai, myliu savo darbą, jaučiu, kad už jį man yra sąžiningai atlyginama. Su draugu nuomojamės gana erdvų butą, leidžiame sau keliauti ir mėgautis įvairiomis pramogomis. Galiu sau leisti gyventi normaliai, neskaičiuojant centų, galiu išlaikyti pensininkus tėvus, kurių kol kas niekaip neprisikviečiu gyventi pas save. Ir net tada, kai ploviau indus dar tik pusmetį gyvendama Anglijoje, aš galėjau sau leisti kur kas daugiau nei plėšydamasi per 2 darbus Lietuvoje. Todėl ir nenoriu grįžti, nors niekada nemaniau, kad savo gyvenimą kursiu svetur. Meilė tėvynei vis dėlto svarbia tampa tik tada, kai negurgia skrandis.

Violeta

 (Komentarų: 3)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: