Lietuvės misija Anglijoje - Anglija.lt
 

Lietuvės misija Anglijoje 

Augustina Jaudegytė
"Infozona"

Daugumos Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių tikslas yra darbas arba mokslai. Kai kurie atvyksta tik trumpam, o kiti įsikuria ir nesvarsto net grįžti į Lietuvą. Tačiau retas keliauja į Angliją turėdamas ypatingą misiją. Todėl žinia apie lietuvę, kuri į šią šalį atvyko su misija, skamba įdomiai. Tad kokia ta misija ir kodėl ji lietuviška?

Rita Rimkienė (33) su šeima atvyko į Angliją 2004 metais puikiai žinodama, ko nori. Jos tikslas buvo studijos gerai žinomoje misionierių mokykloje, t.y. Redklifo koledže, priklausančiame Glosteršyro (Gloucestershire) universitetui. Rita visada domėjosi teologija ir seniai troško užsiimti veikla, kuri būtų susijusi su krikščionybės skleidimu. Ji dvejus metus praleido Austrijoje, kur dirbo ir mokėsi vienoje krikščioniškoje organizacijoje (Schloss Mittersill), tačiau grįžusi į Lietuvą ir neradusi su misijomis susijusios veiklos draugų paraginta užpildė stojimo dokumentus į šį koledžą.

„Tuo metu tai atrodė visiškai nerealu, nes neturėjau pinigų, reikalingų padengti mokslų išlaidas. O tuo labiau, kad turiu šeimą ir tai yra didelės išlaidos norint išvažiuoti kartu su vyru ir dukra“, – prisimena Rita. Sėkmė jai nusišypsojo, nes koledžas padengė 50 proc. stipendijos, o likusius pinigus ji sugebėjo susirinkti pati. 2004 metais Rita su šeima atvyko į Angliją.

Pabaigusi bakalauro studijas ji pasirinko magistro studijas, tyrinėjančias šiuolaikinių misijų problematiką. Rita dar dirba ir NOVA tyrimų centre, kuris tiria krikščioniškas misijas Europoje. Šis centras renka duomenis apie kiekvienos šalies, kurioje vyksta misijos, bendruomenes, taip pat politinę ir ekonominę padėtį, tiria įvairių faktorių įtaką krikščioniškoms misijoms. Nors šis darbas nėra pilnai apmokamas, bet Rita yra laiminga galėdama dirbti tai, kas jai įdomu.

Tikėjimą atrado patys

Ritos šeima taip pat yra patenkinta savo gyvenimu Anglijoje. Jos vyras Vidas irgi dirba mėgstamą darbą su jaunimu, kuris lankosi bažnyčioje. Šešerių metų dukra Rugilė čia jaučiasi geriausiai, nes turi daug draugų, tačiau, kaip ir tėvai, rūpinasi likimo nuskriaustais, norėdama pasidalyti savo vieninteliu turtu – žaislais.
Likimo ironija – Ritos ir Vido šeimose tikėjimo ir krikščionybės vertybės niekada nebuvo per daug puoselėjamos. Nors Ritos močiutė ir buvo tikinti, bet tėvas – komunistų partijos lyderis – negalėjo ir nenorėjo puoselėti tikėjimo namuose. Pati Rita atrado tikėjimą 22 metų, kai susipažino su amerikiečių misionierių šeima, dirbusia Lietuvoje.

Tuo metu Vidas užaugo ortodoksų šeimoje, bet jie niekada nepraktikavo tikėjimo viešai, todėl jis niekada nebuvo giliai tikintis. Tačiau Vidą labai sukrėtė sprogdinimai Londono metro, įvykę 2005 metų liepos 7 dieną. Tada jis suprato, koks pažeidžiamas yra žmogus. Tokie išgyvenimai jį pasuko link tikėjimo ir šiandien Vidas giliai praktikuoja krikščioniškas vertybes.

Būti misionieriumi galima išmokti

Gyvenimas Anglijoje ir mokslai Redklifo koledže pakeitė Ritos ir jos šeimos gyvenimą. Šis koledžas jau daugiau nei šimtą metų ruošia žmones misionieriškai veiklai, o mokslai apima ne tik tokias sritis kaip Biblijos, Evangelijos ir teologinį studijavimą, bet ir verslo, švietimo, telekomunikacijų, vaikų ir jaunimo auklėjimo sritis.

Pasak Ritos, žmonės mokytis į šį koledžą atvyksta iš viso pasaulio. Pabaigę mokslus, jie išvyksta į skirtingas šalis, kur užsiima įvairia veikla: stato bažnyčias, mokyklas, skatina religijos sklaidą, dirba su benamiais vaikais. Dažniausiai misionieriai, dar prieš pajausdami Dievo pašaukimą skleisti tikėjimą šioje žemėje, jau būna įgiję įvairias profesijas, pavyzdžiui, gydytojų ar mokytojų, ekologų, dantistų, santechnikų ir t.t. Tačiau Rita teigia, kad norint tapti misionieriumi ir išvažiuoti į misijas, vien pašaukimo neužtenka, tai tik pradžia.

„Žmogus turėtų priklausyti kokiai nors krikščioniškai organizacijai, nes vienam išvažiuoti į misiją yra sunku. Šios organizacijos aprūpina misionierius sveikatos draudimais, pasirūpina pragyvenimu, taip pat gali padengti apmokymo išlaidas. Pabaigę mokslus misionieriai dažniausiai važiuoja į Afriką, Aziją ir Indiją, tačiau kai kurie sugrįžta ir atgal į namus dirbti savo bendruomenėje. Nereikia galvoti, kad misija yra visada "ten", ji yra ten, kur gyvena žmonės, bažnyčia stovi, ji yra ten, kur gyvena tikintieji, ir ji prasideda nuo mūsų mažų bendruomenių, šeimų, draugų ir toliau – į tolimus kraštus. Atvykęs misionierius neatsiveža Dievo lagamine, Dievas eina priešakyje ir paruošia dirvą misionieriaus veiklai“, – sako Rita.

Kas yra misionieriai?

Paklausus, kas yra misionierius, ne vienas turbūt susimąstytų, kaip geriau apibūdinti šiuos žmones. R.Rimkienė teigia, kad misija – tai „meilės skelbimas, jos dalijimasis su kitu žmogumi ir Dievo kūrinija. Misijinis gyvenimas prasideda nuo žmogaus įtikėjimo ir jo atsidavimo Dievui, kuris ir yra meilė.“

Šiandien ši veikla yra ypač paplitusi. Misionieriai skleidžia krikščionišką tikėjimą ne tik mokydami žmones tikėjimo tiesų, bet ir atlikdami naudingus darbus visuomenei.
Tačiau Rita teigia, kad ir tada nereikia įsivaizduoti misijos rožinėmis spalvomis. Misionieriai susiduria su naujomis kultūromis, turi išmokti svetimas kalbas ir integruotis į visuomenę. O dar nereikia užmiršti ir grėsmės gyvybei. Kaip skelbia Vatikano radijas, vien per 2006 metus buvo nužudyti 24, o 2007 metais – 15 misionierių.

Todėl labai daug įtakos turi žmogaus asmenybė ir galimybės rasti savo vietą kitoje šalyje. Redklifo koledžas kaip tik padeda pažinti skirtingas kultūras, moko pamilti vienas kitą, nes tapdamas misionieriumi niekada nežinai, į kokią šalį Dievas nuves ir kokius žmones teks sutikti.

Lietuvoje misionieriai nepopuliarūs

Lietuvoje misionierių labai mažai ir beveik visi jie yra atvykę iš JAV arba JK. Daugiausia šie misionieriai dirba su studentais, organizuoja Biblijos studijas, rengia įvairius renginius. O pačių lietuvių misionierių išvis mažai, nors Rita žino porą šeimų, kurios gyvena ir dirba tokiose šalyse kaip Pietų Afrika ar Filipinai. „Ypač daug lietuvių misionierių turėtų būti Anglijoje ir Airijoje“, – nusijuokia Rita, tačiau greitai surimtėjusi teigia, kad „kiekvienas tikintysis yra misionierius – ar jis Lietuvos bažnyčioje, ar Afrikoje“. Vis dėlto Rita yra įsitikinusi, kad Lietuvos bažnyčios dar neturi tokių didelių galimybių, kad galėtų išsiųsti savo misionierius į misijas.

Katalikų bažnyčia Lietuvoje yra didžiausi misionieriai, dirbantys su tokiomis socialinėmis problemomis, kaip beglobiai vaikai ir benamiai. Šiuo metu katalikų kunigai siunčiami į Angliją, Airiją ir Ispaniją, kur Lietuvos katalikų emigrantų būriai didesni. Evangelinės bažnyčios nėra stiprios finansiškai, todėl negali parengti misionierių. Tačiau pašnekovė kaip pagrindinę priežastį įvardija tai, kad „lietuviai save labai nuvertina, be to, nėra plataus suvokimo, kas yra misija ir kokią rolę Lietuvos krikščionys vaidina Pasaulinėje bažnyčioje. Lietuviai turi išmokti, kas yra ne tik gauti, bet ir duoti. Jie tikrai sugebėtų išsiųsti daugiau misionierių, bet tikriausiai pirma reikia savo bendruomenėje išmokti būti misionieriumi, kad galėtum vykti toliau“.

Šiuo metu Rita jaučiasi laiminga galėdama atlikti savo misiją Anglijoje: „Tai yra mano misija ir aš čia esu misionierė, nes Dievas mane su šeima atsiuntė čia ir mes jaučiamės pripažinti, mylimi ir kaip namuose“.

Nuotraukoje R.Rimkienė (dešinėje) su bendrakursiais. Misionierės bakalauro diplomo įteikimo akimirka.

Augustina Jaudegytė
"Infozona"

Daugumos Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių tikslas yra darbas arba mokslai. Kai kurie atvyksta tik trumpam, o kiti įsikuria ir nesvarsto net grįžti į Lietuvą. Tačiau retas keliauja į Angliją turėdamas ypatingą misiją. Todėl žinia apie lietuvę, kuri į šią šalį atvyko su misija, skamba įdomiai. Tad kokia ta misija ir kodėl ji lietuviška?

Rita Rimkienė (33) su šeima atvyko į Angliją 2004 metais puikiai žinodama, ko nori. Jos tikslas buvo studijos gerai žinomoje misionierių mokykloje, t.y. Redklifo koledže, priklausančiame Glosteršyro (Gloucestershire) universitetui. Rita visada domėjosi teologija ir seniai troško užsiimti veikla, kuri būtų susijusi su krikščionybės skleidimu. Ji dvejus metus praleido Austrijoje, kur dirbo ir mokėsi vienoje krikščioniškoje organizacijoje (Schloss Mittersill), tačiau grįžusi į Lietuvą ir neradusi su misijomis susijusios veiklos draugų paraginta užpildė stojimo dokumentus į šį koledžą.

„Tuo metu tai atrodė visiškai nerealu, nes neturėjau pinigų, reikalingų padengti mokslų išlaidas. O tuo labiau, kad turiu šeimą ir tai yra didelės išlaidos norint išvažiuoti kartu su vyru ir dukra“, – prisimena Rita. Sėkmė jai nusišypsojo, nes koledžas padengė 50 proc. stipendijos, o likusius pinigus ji sugebėjo susirinkti pati. 2004 metais Rita su šeima atvyko į Angliją.

Pabaigusi bakalauro studijas ji pasirinko magistro studijas, tyrinėjančias šiuolaikinių misijų problematiką. Rita dar dirba ir NOVA tyrimų centre, kuris tiria krikščioniškas misijas Europoje. Šis centras renka duomenis apie kiekvienos šalies, kurioje vyksta misijos, bendruomenes, taip pat politinę ir ekonominę padėtį, tiria įvairių faktorių įtaką krikščioniškoms misijoms. Nors šis darbas nėra pilnai apmokamas, bet Rita yra laiminga galėdama dirbti tai, kas jai įdomu.

Tikėjimą atrado patys

Ritos šeima taip pat yra patenkinta savo gyvenimu Anglijoje. Jos vyras Vidas irgi dirba mėgstamą darbą su jaunimu, kuris lankosi bažnyčioje. Šešerių metų dukra Rugilė čia jaučiasi geriausiai, nes turi daug draugų, tačiau, kaip ir tėvai, rūpinasi likimo nuskriaustais, norėdama pasidalyti savo vieninteliu turtu – žaislais.
Likimo ironija – Ritos ir Vido šeimose tikėjimo ir krikščionybės vertybės niekada nebuvo per daug puoselėjamos. Nors Ritos močiutė ir buvo tikinti, bet tėvas – komunistų partijos lyderis – negalėjo ir nenorėjo puoselėti tikėjimo namuose. Pati Rita atrado tikėjimą 22 metų, kai susipažino su amerikiečių misionierių šeima, dirbusia Lietuvoje.

Tuo metu Vidas užaugo ortodoksų šeimoje, bet jie niekada nepraktikavo tikėjimo viešai, todėl jis niekada nebuvo giliai tikintis. Tačiau Vidą labai sukrėtė sprogdinimai Londono metro, įvykę 2005 metų liepos 7 dieną. Tada jis suprato, koks pažeidžiamas yra žmogus. Tokie išgyvenimai jį pasuko link tikėjimo ir šiandien Vidas giliai praktikuoja krikščioniškas vertybes.

Būti misionieriumi galima išmokti

Gyvenimas Anglijoje ir mokslai Redklifo koledže pakeitė Ritos ir jos šeimos gyvenimą. Šis koledžas jau daugiau nei šimtą metų ruošia žmones misionieriškai veiklai, o mokslai apima ne tik tokias sritis kaip Biblijos, Evangelijos ir teologinį studijavimą, bet ir verslo, švietimo, telekomunikacijų, vaikų ir jaunimo auklėjimo sritis.

Pasak Ritos, žmonės mokytis į šį koledžą atvyksta iš viso pasaulio. Pabaigę mokslus, jie išvyksta į skirtingas šalis, kur užsiima įvairia veikla: stato bažnyčias, mokyklas, skatina religijos sklaidą, dirba su benamiais vaikais. Dažniausiai misionieriai, dar prieš pajausdami Dievo pašaukimą skleisti tikėjimą šioje žemėje, jau būna įgiję įvairias profesijas, pavyzdžiui, gydytojų ar mokytojų, ekologų, dantistų, santechnikų ir t.t. Tačiau Rita teigia, kad norint tapti misionieriumi ir išvažiuoti į misijas, vien pašaukimo neužtenka, tai tik pradžia.

„Žmogus turėtų priklausyti kokiai nors krikščioniškai organizacijai, nes vienam išvažiuoti į misiją yra sunku. Šios organizacijos aprūpina misionierius sveikatos draudimais, pasirūpina pragyvenimu, taip pat gali padengti apmokymo išlaidas. Pabaigę mokslus misionieriai dažniausiai važiuoja į Afriką, Aziją ir Indiją, tačiau kai kurie sugrįžta ir atgal į namus dirbti savo bendruomenėje. Nereikia galvoti, kad misija yra visada "ten", ji yra ten, kur gyvena žmonės, bažnyčia stovi, ji yra ten, kur gyvena tikintieji, ir ji prasideda nuo mūsų mažų bendruomenių, šeimų, draugų ir toliau – į tolimus kraštus. Atvykęs misionierius neatsiveža Dievo lagamine, Dievas eina priešakyje ir paruošia dirvą misionieriaus veiklai“, – sako Rita.

Kas yra misionieriai?

Paklausus, kas yra misionierius, ne vienas turbūt susimąstytų, kaip geriau apibūdinti šiuos žmones. R.Rimkienė teigia, kad misija – tai „meilės skelbimas, jos dalijimasis su kitu žmogumi ir Dievo kūrinija. Misijinis gyvenimas prasideda nuo žmogaus įtikėjimo ir jo atsidavimo Dievui, kuris ir yra meilė.“

Šiandien ši veikla yra ypač paplitusi. Misionieriai skleidžia krikščionišką tikėjimą ne tik mokydami žmones tikėjimo tiesų, bet ir atlikdami naudingus darbus visuomenei.
Tačiau Rita teigia, kad ir tada nereikia įsivaizduoti misijos rožinėmis spalvomis. Misionieriai susiduria su naujomis kultūromis, turi išmokti svetimas kalbas ir integruotis į visuomenę. O dar nereikia užmiršti ir grėsmės gyvybei. Kaip skelbia Vatikano radijas, vien per 2006 metus buvo nužudyti 24, o 2007 metais – 15 misionierių.

Todėl labai daug įtakos turi žmogaus asmenybė ir galimybės rasti savo vietą kitoje šalyje. Redklifo koledžas kaip tik padeda pažinti skirtingas kultūras, moko pamilti vienas kitą, nes tapdamas misionieriumi niekada nežinai, į kokią šalį Dievas nuves ir kokius žmones teks sutikti.

Lietuvoje misionieriai nepopuliarūs

Lietuvoje misionierių labai mažai ir beveik visi jie yra atvykę iš JAV arba JK. Daugiausia šie misionieriai dirba su studentais, organizuoja Biblijos studijas, rengia įvairius renginius. O pačių lietuvių misionierių išvis mažai, nors Rita žino porą šeimų, kurios gyvena ir dirba tokiose šalyse kaip Pietų Afrika ar Filipinai. „Ypač daug lietuvių misionierių turėtų būti Anglijoje ir Airijoje“, – nusijuokia Rita, tačiau greitai surimtėjusi teigia, kad „kiekvienas tikintysis yra misionierius – ar jis Lietuvos bažnyčioje, ar Afrikoje“. Vis dėlto Rita yra įsitikinusi, kad Lietuvos bažnyčios dar neturi tokių didelių galimybių, kad galėtų išsiųsti savo misionierius į misijas.

Katalikų bažnyčia Lietuvoje yra didžiausi misionieriai, dirbantys su tokiomis socialinėmis problemomis, kaip beglobiai vaikai ir benamiai. Šiuo metu katalikų kunigai siunčiami į Angliją, Airiją ir Ispaniją, kur Lietuvos katalikų emigrantų būriai didesni. Evangelinės bažnyčios nėra stiprios finansiškai, todėl negali parengti misionierių. Tačiau pašnekovė kaip pagrindinę priežastį įvardija tai, kad „lietuviai save labai nuvertina, be to, nėra plataus suvokimo, kas yra misija ir kokią rolę Lietuvos krikščionys vaidina Pasaulinėje bažnyčioje. Lietuviai turi išmokti, kas yra ne tik gauti, bet ir duoti. Jie tikrai sugebėtų išsiųsti daugiau misionierių, bet tikriausiai pirma reikia savo bendruomenėje išmokti būti misionieriumi, kad galėtum vykti toliau“.

Šiuo metu Rita jaučiasi laiminga galėdama atlikti savo misiją Anglijoje: „Tai yra mano misija ir aš čia esu misionierė, nes Dievas mane su šeima atsiuntė čia ir mes jaučiamės pripažinti, mylimi ir kaip namuose“.

Nuotraukoje R.Rimkienė (dešinėje) su bendrakursiais. Misionierės bakalauro diplomo įteikimo akimirka.

 (Komentarų: 2)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: