Praeitą savaitę keletui Londono lietuvių, tarp jų ir man, pasisekė – jiems valgį gamino virtuvės guru ar auksinio šefo vardą pelnęs populiariosios televizijos laidos „Susitikime virtuvėje“ vedėjas Linas Samėnas. Kad jis žinomas ne tik Lietuvoje, turėjau progos įsitikinti pati – vos išlipę Stratfordo metro stotyje išgirdome: „Labas, smagu čia jus matyti. Galėtumėt ir pas mus į virtuvę užsukti.“ Pasiteiravau, iš kur pažįsta Liną. „Iš televizoriaus. Kiekvieną laidą žiūrime“, – vienu balsu patvirtino dvi Londone gyvenančios L.Samėno gerbėjos.

Išties, antrąjį sezoną rodomos laidos „Susitikime virtuvėje“ vedėjas sakė dėl to nė kiek nenustebęs. „Lietuvoj aš jau pripratau, kad pažįsta gatvėje, o čia... buvo smagu, bet kad labai nustebčiau, tai ne...“ Kadangi pačiam Linui yra tekę gyventi Airijoje, jis žino, kad lietuvišką televiziją matyti būnant užsienyje labai paprasta – tereikia įsigyti atitinkamą įrangą ir kortelę. Tačiau jis prisipažino nemanęs, jog tiek daug tautiečių Londone žiūri lietuviškas programas. „Maniau, kad jau persikvalifikavę, daugiau anglišką žiūri, bet pamačiau, kad Lietuvos TV čia populiari. Jie pasiilgsta namų ir bent jau telikas kaip ir atstoja tai... Jie pyksta dėl to, ką mato, bet vis vien žiūri.“

Kokia ta išeivio virtuvė?
Filmuodamas Lietuvoje Linas daug važinėja po miestelius ir kaimus ir sako, kad ten jam filmuoti patinka labiau negu Vilniuje. O kokie jo įspūdžiai po filmavimo Londono lietuvių virtuvėse?
- Jausmas kitoks, bet smagu visiškai nepažįstamam mieste pamatyti, kad lietuviai gyvena lygiai taip pat, kaip tie, kurie likę namuose. Niekuo nesiskiria, kai kurie net ir kalbos čionykštės nemoka, puikiausiai išsiverčia su lietuvių. Kai pagalvoji, keista, kad čia dideliame svetimame mieste visa šeima sėdi ir šneka lietuviškai. Net vaikai, nors, aišku akcentas jau atsiradęs, bet lietuviškai šneka, ir aš tą labai gerbiu. Kokie mes bebūtume baisūs lietuviai, iš miškų išlindę, nugalėję kryžiuočius, kokia situacija ar valdžia bebūtų, bet nereikia pamiršti, kad esame tauta, kad mūsų žemė yra mūsų žemė.

- Anksčiau buvo įprasta lyginti Vilnių su Kaunu, dabar Londono lietuvius su Lietuvos lietuviais. Kaip pačiam atrodo, ar jaučiasi skirtumas?
- Jaučiasi. Pirmiausia pastebėjau, kad vartojama daug nelietuviškų žodžių ir panašiai. Mes niekada nesakome ee, tas retas, arba atėjęs iš užsienio, be to, visokių žodelių vartojimas. Good vietoj gerai, ir panašiai, ir Lietuvoj žmones tas pykdo. Maždaug išvažiavo čia ir nebežino, kaip pasakyti „gerai“. Ir iš tiesų, sutikau žmonių, kurie visą gyvenimą čia gyvena ir jei pamiršta kokį žodį, tai nenuostabu, o kitas tik mėnesį pabūna Londone ir pradeda vaidinti. Aš ant savęs esu pastebėjęs, kad po pusės metų Airijoje irgi pradėjau tuos žodelius įterpti ir man reikėjo maždaug trijų mėnesių, kad juos paskui pamesčiau.

- Na, o maitinimosi įpročiai? Ar pastebėjai kokių pasikeitimų?
- Čia žmonės jau kitaip valgo – 5 kartus per dieną mėsą ar jūros gėrybes... Mes Lietuvoje taip nevalgome. Be to, valgo įvairesnį maistą, išmėgina kitų šalių patiekalus, bet paskui vis vien grįžta prie savo. Mes esame šiauriečiai, mums reikia to savo maisto, žmonės silkės pasiilgsta, ir tai normalu, tai mūsų kraujyje nuo senų senovės.

- Sakoma, kad čia lietuviai sunkiai įsileidžia į namus svetimus žmones, bijo parodyti, kaip jie iš tikrųjų gyvena. Kaip tau pasirodė?
- Pas lietuvį patekti į namus lengva. Bet jei lietuvis nesusitvarkęs, jei jaučia, kad tai blogai atrodys svečiams, tai niekada svečių nekvies. Bet jei viskas tvarkoj, jei nupirkta nauja keptuvė ar naujas puodas, jokių problemų, kviečia, rodo vieną kambarį, kitą. Ir čia tas pats – labai svetingi.

Ir dar Linas priduria, jog visi, kuriuos čia sutiko, nori „stipriai“ namo, bet niekas nesiruošia grįžti. „Čia sukūrę ar atsivežę šeimas, jie nieko dėl savęs realiai nebedaro, jie daro savo vaikam, o tie vaikai čia užaugs ir jie į Lietuvą nenorės...“

Pats Linas yra ragavęs išeivio duonos, todėl svetur gyvenančius jis linkęs suprasti ir pateisinti. „Esu gyvenęs Airijoje ir žinau, ką tai reiškia. Pusę metų išbuvau, ilgiau neištvėriau.“ Linas pasakoja, jog į Cork’o miestą Airijoje jis su šeima susiruošė 2004 m. vasarą. „Spjovėm į viską kaip daugelis lietuvių ir išvažiavom į Airiją, bet paskui pamatėm, kad labai sunku, jei aš vienas dirbu, o žmona su vaiku namuose. Nes jei auklę būtume samdę, tada žmonos uždarbis vien auklės atlyginimui būtų atitekęs. Tada vaiką išvežėme į Lietuvą pas senelius ir bandėme atidirbti tuos pinigus, kuriuos buvome pasiskolinę tam, kad išvyktume. Atidavę skolą spjovėm į tą šalį ir grįžom. Sakėm, kaip bus – taip, bet Lietuvoje sėdėsime. Mes su žmona pagal horoskopą vėžiai, mums reikia namų, savo būsto, negalime, kur sienos ne tavo, puodas ne tavo, jautiesi svetimas, ne namuose“, – išeiviškos patirties neslepia virėju Corko restorane pusmetį dirbęs Linas.

Planuose – restoranas
Linas neapsimeta perdėtai kukliu ir pavadintas lietuviškos virtuvės įžymybe (pagal analogiją su anglišku „celebrity chefs“) tokio lyginimo nesigina. „Toks jau ir esu, daugiau nieko panašaus Lietuvoje ir nėra, gal tik Robertas.“ (Šiuo metu jau neberodomos TV laidos „Roberto receptai“ vedėjas – red past.). Tačiau jis prisipažįsta pernelyg nesižavįs populiariuoju Jamie Oliveriu ir neketina sekti jo pėdomis. „Mano manymu, Oliveris jau pats yra kaip produktas, man labiau patinka tie, kurie turi savo specialistų labai vertinamus restoranus, bet nelaikomi įžymybėmis“, – sako Linas, paminėdamas man negirdėtą skandinavų virėjo pavardę.

Tačiau idėja sekti kitų per televiziją išgarsėjusių virėjų pėdomis, atidaryti savo restoraną, Linui patraukli. „Yra idėjų, nors Lietuvoje šioje srityje dabar baisi situacija, bet jei imtumėme tam tikrą kryptį, kurios Lietuvoje dar nelabai yra, norėtųsi pabandyti. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra gero prancūzų restorano, ta prasme – prancūzų užeigos, kur maistas paprastas, bet labai geras. Be to, mes neturime nieko lietuviško. Tai, ką daro „Čili kaimai“ – tai sovietinis maistas, taip, kaip mama darė, kotletukai su bulvių koše ir panašiai. Bet tai ne lietuviškas maistas.“ O koks tada lietuviškas maistas? Tos paslapties Linas nelinkęs išduoti. Jis įsitikinęs, kad senąją lietuvių virtuvę dar reikia gerai patyrinėti, ten daug ką įdomaus pavyktų atrasti. „Be to, ir tų pačių patiekalų pateikimas. Juk cepelinas neturi būti dviejų kumščių dydžio, gali būti mažiukas, gali būti apvalus, gali būti keptas ant griliaus, pavyzdžiui, lietuviškos ropės pamirštos, o kur dar patiekalai iš žvėrienos, paukštienos...“

Linas sako, jog nenuostabu, kai juokaujama, kad labiau už teroristus britus išgąsdinti gali nebent lietuviški lašiniai ir šaltibarščiai. „Iš dviejų pašnekovų filmavimo metu išgirdau, kad anglams mūsų šaltibarščiai – kraupus vaizdas. Pažiūrėkime – jie beveik nevartoja kefyro, o dar burokėliai, kurių irgi nelabai čia mėgsta, tie du nemėgstami dalykai sumaišomi, dar pridedami kiaušiniai, agurkai ir krapai. Aš būdamas anglu sakyčiau – nenormalu. Bet mes įpratę, mums skanu.“

Tai kas iš lietuviškų produktų gali būti skanu „tiems anglams“? Linas sako, jog lietuviškas skilandis turi geras perspektyvas, ir gerai, kad jis įtrauktas į Europos paveldo sąrašą. Tačiau neužtenka, kad į sąrašą būtų įtraukta, reikia, kad į galvas būtų įkalta, jog lietuviškas skilandis – skanu, ir visi jo norėtų paragauti. O tam reikalinga reklama ir reikia, kad valstybė tai darytų.

Iš virėjų – į vedėjus
Prieš 11 metų L. Samėnas įsigijo tuo metu toli gražu ne prestižinę, ypač vyrams, virėjo specialybę. „Virėjas Lietuvoj ilgą laiką buvo kaip atmata, ir kažkada man švedai yra sakę, kad ateis laikas, kai virėjas nebus taip blogai vertinamas“, – sako šiuo metu lietuviška virtuvės žvaigžde tapęs Linas. Jo kelias į televizijos ekranus prasidėjo nuo sėkmingo sudalyvavimo laidoje „Iki pergalės. Virėjų konkursas“. Paskui jam buvo pasiūlyta vesti autorinę televizijos laidą.

Apie pirmąjį filmavimą Linas sako, jog tai buvo kaip košmaras, ir daug ko jis tiesiog neprisimena. Tačiau vienas epizodas įstrigo giliai. „Man reikėjo pasakyti prisistatymo tekstą. Filmavome metu lauke buvo maždaug minus dvidešimt, aš su odine striuke, Šeškinėje, kur baisūs skersvėjai, beveik plikai nusiskutęs galvą, be kepurės. Ir tuos dublius darėme darėme, kol man užsirakino žandikaulis, nebegalėjau ištarti nuo šalčio nė žodžio.“ Jis prisipažįsta, jog reikėjo išmokti, kaip taisyklinga kalba paaiškinti žiūrovams receptus ir gaminimo subtilybes. Be to, reikėjo išmokti ir tai, kaip vesti pokalbį su laidos dalyviu. „Prieš kiekvieną filmavimą – stresinė būsena. Kad ir šiandien – atsikeliu ryte ir man stresas, nervinuosi, kad pamatysiu žmogų, kurio gyvenime nesu matęs, kaip su juo užmegzti kontaktą, kaip elgtis. Kartais tiesiog nesimezga kalba, tas žmogus nežino, ką su tavim šnekėti, tu nežinai, ką su juo, ir reikia rasti temą, pagauti mintį, išrutulioti. Tai sunku, bet man, ačiū Dievui, iki šiol pavyksta.“

1978 metais gimęs ir Vilniuje augęs virėjas sako puikiai atsimenąs vasaras, praleistas kaime pas močiutę. „Ką darydavo močiutė, viską matydavau: pašerdavo gyvulius ir virtuvėje sukdavosi. Nuo vaikystės mačiau, kaip maistas atsiranda – nuo daržovės lysvėje iki kol jis patenka ant stalo. Valgiau krosnyje keptas bandeles, žinau, kaip vištai galvą nukirsti, kaip nupešti, kaip ištraukti vidurius ir kiaušinį be lukšto. Tai mačiau būdamas kokių trejų. Mano dėdė buvo girininkas, todėl mačiau, kaip nušaunamas šernas, kaip jis nulupamas, išdorojamas. Mano baisiausias matytas vaizdas – kaip gyvam veršiukui galvą nukerta, to daugiau nenorėčiau matyti, bet tai davė supratimą apie tai, iš kur tas mūsų maistas.“

Jis sako, kad tas vaikystės patyrimas galėjo paskatinti jį baigus vidurinę stoti į virėjų mokyklą, kurią baigęs išėjo į gatves laimės ieškoti. „Keliavau nuo Kalvarijų turgaus iki Gedimino prospekto, užeidinėjau į kiekvieną kavinę ir klausinėjau, ar reikalingas ką tik iškeptas virėjas. Ir visur atsakymas – ne. Galų gale darbo vietą atradau angliškoje užeigoje „Prie Parlamento“. Čia pradėjau dirbti ir supratau, kas iš tikro yra maistas.“

Gamina Linas tikrai gardžiai, galiu paliudyti. Net mano nemėgstami angliški pusryčiai iš jo rankų įgavo kitą skonį. Gal jis iš tiesų iš tų virėjų, kurie maistą gamina su meile? Ar jos, tos meilės, kiekvienai dienai užtenka?
„Užtenka, jei myli savo darbą. Ir be to, kiekvienam darbe, kurį atlieki ne atmestinai, o dorai ir sąžiningai – yra meilės.“

Zita Čepaitė