Ramunė Rubinaitė

Tautų katilu vadinamame Londone savo skonį patenkinti gali ne tik kiniško, indiško ar greito maisto užkandinių gerbėjai, bet ir lietuviškus patiekalus mėgstantys žmonės. Šiuo metu Londone veikia apie pusšimtis lietuviškais produktais prekiaujančių parduotuvių ir keletas lietuviškus patiekalus siūlančių restoranų.

Lietuviško maisto parduotuvės pardavėja Neringa, paklausta, kokie produktai populiariausi tarp parduotuvės klientų, vardija platų prekių asortimentą: „Daugiausiai lietuviai perka lietuvišką duoną, kefyrą, grietinę, šaldytus cepelinus, čeburekus, koldūnus...“. Dešimtį metų Londone gyvenanti pardavėja pasakoja, jog jos pačios valgymo tradicijos gyvenant šiame mieste keitėsi nedaug, nes lietuviškas maistas moteriai skaniausias: „Dažniausiai valgom namuose, gaminam šaltibarščius, bulvinius blynus, na, viską, kaip ir Lietuvoje. Į greito maisto užkandines einam labai retai. Ir produktai lietuviški man labiau patinka. Atsimenu, kartą vietinėj parduotuvėj nusipirkau grietinės, uždėjau ant koldūnų, tai išsileido ir neliko nė matyt, kad grietinės dėta“, – prisimena Neringa.

Lietuviškas maistas – pelningas verslas

Dviejų lietuviško maisto parduotuvių „Rūtos gastronomas“ savininkė Rūta prisimena, jog pirmąją parduotuvę atidarė bijodama ir nežinodama, ar ji sulauks pakankamai lankytojų. Tačiau šiandien prekyba lietuviškais produktais plečiasi, moteris sako, jog klientų netrūksta ir džiaugiasi pelningu verslu: „Lietuviai lieka ištikimi lietuviškam skoniui, perka pieno produktus, mėsos gaminius, duoną. Žmonės nusiperka mūsų parduotuvėse viską, ko jiems reikia“, – sako Rūta. Į moteriai priklausančias parduotuves lietuviai ateina užsisakyti įvairių mišrainių, šaltienos, balandėlių, silkių, tortų ir kitų lietuvių mėgstamų patiekalų savo rengiamiems vakarėliams.

Lietuviško maisto prekybos verslu nesiskundžia ir parduotuvių tinklo „Smiltė“ vadovas Rimas Butkus: „Kai prieš penkerius metus nusprendėm atidaryti savo pirmą parduotuvę, man atrodė truputį juokinga – negi galima išgyventi iš lietuviškų dešrų prekybos? Bet jau po mėnesio supratau, kad tai gera idėja, kad tokia parduotuvė reikalinga. Lietuviai buvo išsiilgę lietuviško maisto, tad išpirkdavo viską, ką siūlydavome“. Šiandien R.Butkus kartu su žmona Dangira Jankauskaite vadovauja devynioms Londone ir kituose Didžiosios Britanijos miestuose įsikūrusioms lietuviškoms parduotuvėms. Prieš kelerius metus R.Butkus atidarė ir „Smiltės“ restoraną, kuriame lankytojų taip pat netrūksta: „Visus patiekalus gamina iš Lietuvos atvykusios virėjos. Pasirinkimas labai platus – nuo baltos mišrainės ir keptos duonos iki cepelinų, kepsnių ir šašlykų. Ir žmonių į restoraną ateina tiek, kad dažnai laisvų vietų pritrūksta“, – pasakoja R.Butkus.

Britams lietuviška virtuvė skani, bet riebi

Dauguma „Smiltės“ restorano klientų – lietuviškų patiekalų išsiilgę tautiečiai. Tačiau restorane apsilanko ir rusai, albanai, azijiečiai, o apie trečdalis lankytojų – anglai. R.Butkus sako, kad apie lietuvišką maistą iš anglų sulaukia tik gerų atsiliepimų, tačiau neslepia, jog lietuviškus patiekalus britiškam skrandžiui reikia priderinti: „Lietuviški patiekalai gana riebūs, todėl britams stengiamės patiekti valgius su kuo mažiau riebalų. Vis tik jie dažniausiai užsisako patiekalus, kurie jiems pažįstami – tai vištienos, žuvies, kiaulienos gaminiai. Britai ypač giria lietuvišką alų“, – apie klientus anglus pasakoja R.Butkus.

Kad britams lietuviška virtuvė per riebi, pastebi ir šiaurės Londone įsikūrusio lietuvių ir rusų restorano „Alfama“ padavėja Brigita: „Anglus gąsdina riebumas. Kaip atrodo mūsų cepelinas: mėsa, bulvė, maža to, dar ant jo uždėta riebi grietinė ir spirgučių padažas šalia. Visos mūsų mišrainės su majonezu. Dauguma patiekalų – iš bulvių ir mėsos. Tai sunkus maistas. Aš pati kai grįžtu į Lietuvą, pagalvoju, kaip riebiai lietuviai valgo. Net pienas, ir tas koks riebus“, – pasakoja penkerius metus Londone gyvenanti mergina.

Lietuviai pasiilgsta cepelinų

Brigita prisimena, jog prieš įsidarbindama lietuviško maisto restorane, lietuviškų patiekalų buvo pasiilgusi, nes gamindavo juos retai. Padavėja juokiasi, jog ir dabar pirmą kartą į restoraną užsukę seniai lietuviško maisto ragavę tautiečiai pirmiausiai užsisako cepelinų ir šaltibarščių. Paklausta, kaip gyvenant Londone keitėsi jos pačios valgymo įpročiai, Brigita pasakoja, jog išbandė indišką, kinišką ir japonišką virtuvę, labai pamėgo suši ir valgo kur kas daugiau jūros gėrybių nei Lietuvoje, nes pasirinkimas čia didesnis, o kaina – mažesnė. Tačiau didelių maitinimosi pokyčių mergina sako, neįgijusi.

Iš Sankt Peterburgo kilęs restorano „Alfama“ savininkas Maxim Vilochkin pasakoja, jog ateityje ketina kurti visą restoranų tinklą, kad buvusiose Sovietų sąjungos šalyse populiarūs valgiai būtų prieinami skirtinguose Londono rajonuose gyvenantiems žmonėms. M.Vilochkin tikslas – sudominti posovietinių šalių valgiais ne tik iš šių šalių atvykusius žmones, bet visus Londono gyventojus: „Mano restorano siekis buvo sujungti ir lankytojams pasiūlyti populiariausius ir geriausius posovietinėse šalyse gaminamus patiekalus, nes jie tuose regionuose gana panašūs – bulviniai blynai, plovas, šašlykai. Tačiau mes orientuojamės ne tik į šių šalių žmones, bet ir į britus, nes juk jų čia gyvena daugiausiai. Jei vietiniai gyventojai priėmė ir pamėgo kinų, japonų virtuvę, esu tikras, jie pamėgs ir buvusių Sovietų sąjungos šalių valgius“, – mano M.Vilochkin.