Geriausiai užsieniečiai žino Estiją, o Lietuva nežinoma net airiams

„Skirtingu metu su dviem kolegomis iš skirtingų valstybių man teko kalbėtis apie Baltijos valstybes. Pradėjau pasakoti nuo Estijos, bet jie abu mane sustabdė tikindami, kad apie Estiją ir taip daug žiną – skaito apie ją laikraščiuose, mato per televiziją, nes šalis turi įvairių iniciatyvų. Latvija jiems taip pat gana gerai žinoma, net jeigu per neigiamą informaciją – štai Airijoje ji pateikiama kaip dar blogesnis pavyzdys nei Airija ekonomikos atžvilgiu. Apie Lietuvą nieko nežinojo net airis, kuris tikrai neturėtų jausti tokios informacijos vakuumo. Jis prisipažino, kad ir jo namus tvarko lietuvė, bet apie Lietuvą ji nešneka.

Taigi mums trūksta pasididžiavimo savo valstybe, tauta, savo šalies pasiekimais. Gal tai susiję su kuklumu – lietuviai nemėgsta girtis. Tuo tarpu klausantis esto, galima vos ne trečiame sakinyje išgirsti, kaip kažkas gera nutikę Estijoje. Lietuviai net apie gerus dalykus, kurie vyksta mūsų šalyje, kalba taip apibendrintai, kad jie nesusiejami su Lietuva. O reikėtų tiesiog rėkti apie tai. Ar mes pasakome, kad esame šalis numeris vienas pagal oro balionų skaičių vienam žmogui ir pan.? Galėtume daug gerų dalykų apie save papasakoti“, - įsitikinęs „Microsoft“ vadovas Baltijos šalims Mindaugas Glodas.

Europos humanitarinio universiteto (EHU) plėtros ir tarptautinių santykių prorektorius dr. Darius Udrys teigė Lietuvoje labiausiai pasigendąs drąsos: drąsa grupėse lyg ir yra, tačiau individualios drąsos trūksta. „Tai gal šiek tiek susiję su kuklumo tradicija ir su tam tikra gėdos kultūra, kurioje gėda buvo socialinės kontrolės priemonė. „Ką žmonės pasakys?“ Panašūs klausimai riboja žmogaus išradingumą. Lietuviai bijo išsiskirti iš minios, o tai, mano galva, yra nuodai“, - teigė diskusijos dalyvis.

Gal todėl ir Lietuvos, kaip drąsios šalies pristatymas, sulaukė prieštaringų vertinimų. „Įsivaizduoju, kad žmonės, kurie matė, kaip tai buvo pristatoma, turbūt manė: „Gerai, kad jie drąsūs, bet mums protingų reikia“. Proto ten nelabai matėsi. O dėl gėdos jausmo – šitiek daug metų buvo įteiginėjama: „Būk vienodas, neišsišok“. Tad sunku jaustis kitaip. Tačiau karta, gimusi jau nepriklausomybės laikais, mano manymu, niekuo nesiskiria nuo kitų tautų“, - svarstė M. Glodas.

Anot lyderystės ir socialinio kapitalo vystymo eksperto, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto bei Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto lektoriaus Mindaugo Kubiliaus, didžiausias mūsų deficitas – tikrosios savivertės stoka. O kai jos trūksta, žmogaus vertė siejama su jo nuotraukos atsiradimu „Stiliaus“ ar „Žmonių“ viršelyje. „Versle mes puikiai žinome, kad būtina turėti viziją. Lietuva, kaip bendruomenė, šito neturi. Mes turime didelį norą nugalėti, tačiau atrasti tą vidinę vertę ir sugebėti ją artikuliuoti kaip aiškią potenciją – šito trūksta“, - teigė M. Kubilius.

„Palinkėčiau žmonėms reikalauti daugiau. Man patinka čia būti, bendrauti su žmonėms, bet yra daug trūkumų valdymo srityje. Taigi per dvidešimt metų labai daug darbų nenuveikta ir žmonės taip nusivylę, kad nieko nebesitiki iš savo valdžios. Mes turėtume reikalauti geresnio valdymo ir netgi pasiūlyti, kaip tai atrodytų, nes matėme ir kitų pavyzdžių“, - antrino Europos humanitarinio universiteto (EHU) plėtros ir tarptautinių santykių prorektorius Darius Udrys.

Globalus lietuvis: nebūtinai kalbantis lietuviškai

Diskusijos dalyviai lietuvybei apibrėžti pasiūlė naują sąvoką – globalus lietuvis. „UPS Lietuva“ generalinis direktorius, verslininkas, vizionierius dr. Vladas Lašas pabrėžė, kad kai mūsų seneliai iš savo kaimo išvažiuodavo mokytis į Vilnių ar Kauną, būdavo mažiau susiję su savo gimtuoju kaimu ar miesteliu negu dabar mūsiškiai, išvažiavę mokytis į Edinburgą ar kur kitur. „Turime suprasti, kad viskas keičiasi. Kiekviename pokytyje galime matyti tiek krizę, tiek didžiules galimybes“, - svarstė jis.

„Jei yra tokia sąvoka, kaip globalus lietuvis, aš juo tapau netyčia. Taip išėjo, kad gimiau JAV, nes mano seneliai išvyko karo metu. Taigi atsiradau gana kosmopolitiškoje kultūroje, kuri pripažįsta daugialypes tapatybes. Čia gali būti afrikiečiu ar lietuviu nesijausdamas antros rūšies piliečiu. Mano manymu, globaliu lietuviu vadinant pasaulio pilietį, tai gal būtų per daug abstrakti sąvoka. Taip apibūdinant žmogų, kuris turi turtingą tarptautinę patirtį, bet vis dar kažkokiu būdu save sieja save ir su Lietuva, be abejo, galima kalbėti apie globalų lietuvį. Vienas filosofas yra pasakęs, kad žmogus negali savęs laikyti išsilavinusiu, jei nėra pamatęs, kaip kiti gyvena. Šiuo aspektu globalumas iš tiesų reiškia platesnį akiratį“, - teigė D. Udrys.

Anot M. Glodo, lietuvis gali būti nebūtinai asocijuojamas su žmogumi, kuris kalba lietuviškai. Pirmiausiai tai sėkmingas žmogus, kuris gali kažką reikšti sau, savo šeimai, aplinkiniams. „Šiandien gyvename tokioje erdvėje, tokioje žemėje, kai nuskristi į kitą pasaulio galą užtenka 10-12 valandų. Geografiniai apribojimai silpnėja, todėl kyla klausimas, ar lietuviu turi būti vadinamas tik žmogus, gyvenantis Lietuvoje, ar tiesiog duodantis kažką gera Lietuvai ir kažkaip su ja susijęs“, - svarstė diskusijos dalyvis.

Pianisto, Niujorko Džuljardo muzikos ir dramos mokyklos doktoranto Edvino Minkštimo manymu, yra pavyzdžių, patvirtinančių kolegos teiginį – yra žmonių, kurie nekalba lietuviškai, bet nuolat lankosi Lietuvoje, aukoja vaikų namams ir laiko save lietuviais.

Tuo tarpu V. Lašas tikino sunkiai įsivaizduojąs, ką jam reikštų Lietuva, jeigu nemokėtų kalbos. „Labai rimta kliūtis sieti save su tam tikra grupe, kurios kalbos tu nemoki. O ir vieta, su kuria save sieji, turi išlikti bent jau kaip mitologinė. Aš užaugau Lietuvą pažindamas būtent kaip mitologinę vietą – jos nemačiau iki šešiolikos metų. Atvykęs nemažai dalykų čia atpažinau iš močiutės pasakojimų, tačiau visgi realybė šokiruojančiai skyrėsi nuo tos, apie kurią mums idealizuodami pasakojo seneliai ir tėvai“, - tikino verslininkas.

Ką daryti, kad žmonės iš Lietuvos nebėgtų neatsisukdami

Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad labai svarbu suburti užsienyje gyvenančių lietuvių protus tam, kad Lietuva ne tik neišnyktų iš pasaulio žemėlapio, bet galėtume ja didžiuotis. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad visi jie turėtų grįžti.

„Pirmoji išvykusi karta, aišku, kalba lietuviškai ir dar svajoja apie grįžimą į Lietuvą. Jų vaikai dar girdi istorijas apie Lietuvą, tebedalyvauja lietuviškose veiklose, tačiau dauguma jau asimiliuojasi. Tačiau pasukus šią temą kitu kampu, prieš keletą metų mano kolega, kalbėdamas apie Lietuvoje vykstančius procesus, griežtai, vos ne trenkdamas kumščiu į stalą sakė: „Reikia kažką daryti! Ar tu nori, kad tavo vaikai čia gyventų, ar kad bėgtų neatsisukdami?“ - pasakojo M. Glodas.

Taigi keičiantis pasauliui turėtų keistis ir lietuvybės sąvoka. Diskusijos dalyviai nesureikšmina emigracijos pasekmių, tačiau pasisako už būtinybę suburti tuos išvykusius žmones, kurie galėtų garsinti Lietuvą savo darbais ir prisidėtų prie informacijos apie savo kilmės šalį skleidimo. Mat būtina ne tik išsaugoti gyventojų skaičių Lietuvoje, bet ir jos vertę pasauliui. Kai apie Lietuvą niekas nekalbės ir nežinos, nepadės nė emigraciją stabdančios priemonės.

„Lietuvos ramstis – tie išvykę žmonės, galbūt ir ateityje gyvensiantys užsienyje, bet kurie nuolat atsisukinėjantys atgal: „Aš iš ten kilęs, ten liko mano draugai, giminės, man ta šalis yra miela, todėl aš noriu jai kažką grąžinti – ar mintimis, ar grįžti su savo verslu ar dar kažkaip kitaip“, - svarstė M. Glodas.

Inga Saukienė, www.delfi.lt