Vaikų psichologė Vaida Žilytė (25 m.) į Londoną gyventi persikėlė dėl asmeninių priežasčių. Tačiau jos apsisprendimą savo gyvenimą susieti su Anglija sustiprino dar ir suvokimas, kad čia yra daugybė lietuvių vaikų, kuriems reikia profesionalios psichologo pagalbos.

Lietuvoje daug kalbama apie išeivių vaikus, kaip apie specifinę grupę. Ar yra kokių bendrų ypatumų, kurie būdingi būtent išeivių vaikams?

Išeivių vaikus galima išskirti kaip specifinę, tam tikrus ypatumus turinčią grupę vien dėl to, kad jie dažnai turi didelių adaptacijos problemų. Dar gyvenant Lietuvoje man teko dirbti su viena mergaite, kuri dvejus metus gyveno Anglijoje, nuo penkerių čia pradėjo lankyti mokyklą, mokėsi anglų kalbos, angliškos abėcėlės, ir kai jai buvo septyneri, tėvai nusprendė grįžti į Lietuvą. Kartais sakoma, kad tėvai iš užsienio sugrįžta, o jų vaikai – jau emigruoja. Taip buvo ir tos mergaitės atveju – vos ji spėjo susivokti ir prisitaikyti angliškoje aplinkoje, staiga vėl viskas keičiasi, vėl nauja aplinka, nauja mokykla, nauja pradžia. Ir ji susidūrė su labai didelėmis problemomis, jai sunkiai sekėsi prisitaikyti ir mokytis, teko labai ilgai su ja dirbti. Atvykusi į Londoną susipažinau su čia gyvenančia psichologe Rita Milinavičiene. Ji sakė, kad į ją ne kartą kreipėsi dėl vaikų adaptacijos problemų, bet nebūdama vaikų psichologe ji retai kada imdavosi to darbo. Na, o apie mano teikiamas konsultacijas žmonės sužino vieni iš kitų ir ateina pasikalbėti. Be to, aš dar rengiu bendrus tėvų ir vaikų skatinančio judesio užsiėmimus. Tas metodas žinomas daugelyje šalių, nors Lietuvoje kol kas jis nėra populiarus – aš pirmoji jį pradėjau taikyti. Šių užsiėmimų esmė, kad tėvai ir vaikai kartu daro bendrus pratimus, kartu ką nors veikia. Pratimai labai linksmi, kelia daug gerų emocijų, vaikai išeina patenkinti.

Kam tie skatinančio judesio užsiėmimai reikalingi - ar tiems, kurie laikomi problemiškais vaikais, ar visiems gali būti pravartūs?

Tai skirta visiems – visiškai sveikiems vaikams taip pat tinka, bet jie ypač padeda vaikams ir šeimoms, susiduriančioms su tam tikrais sunkumais. Pavyzdžiui, adaptacijos, emocijų ir elgesio valdymo sunkumais, dėmesio koncentravimo problemomis.

Ko tėvai gali tikėtis ateidami į tuos užsiėmimus? Kas pasikeičia?

Labai priklauso nuo vaiko problemų. Turėjau vaiką, kuriam labai sunkiai sekėsi bendrauti, net į klausimą, koks tavo vardas, jis neatsakydavo. Jam tai kėlė baimę, nerimą. Per pirmuosius užsiėmimus vaikas net neįsijungdavo į judesio pratimus, laikėsi nuošaliai. Pirmas užsiėmimas paprastai būna tik su mama, paskui su kitais vaikais ir galiausiai su visa grupe. Su mama kai kuriuos pratimus vaikas darė, o kai kurių - ne, bet po mėnesio jis jau galėjo įsitraukti ir į grupinius užsiėmimus. Psichologine prasme tas vaikas galės daug geriau adaptuotis pakliuvęs į bet kokią naują aplinką. Aišku, gebėjimas adaptuotis didele dalimi yra prigimtinis dalykas, bet jo reikia ir mokytis. Kitos problemos, kurias padeda spręsti skatinančio judesio užsiėmimai yra emocinės, pavyzdžiui, jei atsiranda vaikų ir tėvų nutolimas. Neretai taip nutinka gimus naujam kūdikiui, kai šeimos situacija keičiasi visiškai. Na, tėvelių meilė tikėtina, nesikeičia, bet iš kur tam vaikui žinoti. Gimusiajam natūraliai skiriama daugiau dėmesio, nes jo poreikiai yra didesni, o vyresnysis nebegauna tiek dėmesio, kaip buvo pratęs. Jis buvo karalius ir staiga jam atėmė karūną. Tad per tą užsiėmimų valandą vaikas gauna maksimalų dėmesį, taip yra stiprinamas ryšys tarp vaiko ir tėčio, vaiko ir mamos. Be to, judesys yra labai svarbus skatinant kalbą. Aš pati esu domėjusis disleksijos problemomis, rašiau mokslinį darbą ta tema ir galiu padėti tiems vaikams, kurie turi skaitymo ir rašymo sunkumų.

Ar tėvai pasiruošę atpažinti psichologines vaiko problemas?

Yra tėvų, kurie linkę vaiko problemų nepastebėti arba manyti, kad vaikas išaugs. Bet yra geriau užbėgti problemai už akių ir nelaukti, kol tai peraugs į didesnes problemas, ar tikėtis, kad gal savaime susitvarkys. Tėvams tiesiog reikia daugiau informacijos, didesnio švietimo tais klausimais.

Mokykloje vaikai neretai susiduria su patyčiomis, tai viena iš šiandienos problemų. Ar patyčias kenčiantiems vaikams įmanoma padėti?

Paprastai manoma, kad tik patyčių aukai reikia pagalbos, tai netiesa. Reikia pagalbos ir smurtautojui, kad sugebėtų keisti savo elgesį, įpročius, valdyti savo pyktį. Patyčių priežastys tiek čia, tiek Lietuvoje yra labai įvairios. Dėl mokymosi sunkumų, dėl išvaizdos, aprangos. Čia atvykusiam vaikui nebritiškas tarimas gali būti dar viena priežastis, kodėl jis patiria patyčias. Siekiant pakeisti situaciją, turi dirbti visa mokykla, įsitraukti ir tėvai, ir mokytojai – visa mokyklos bendruomenė iki valytojų. Kas dėl psichologo pagalbos – reikalinga individuali pagalba aukai arba smurtautojui. O auka ar smurtautojas ateis pas psichologą tada, kai bus motyvuotas spręsti savo problemas. Yra daug vaikų, kurie kenčia nuo patyčių, bet tai slepia – nuo tėvų, nuo mokytojų. Tada sudėtinga padėti.

Kodėl vaikai slepia?

Labai dažnai pagrindinė priežastis yra nepasitikėjimas suaugusiaisiais, menkavertiškumo jausmas. Suprantama, tie vaikai būna prigrasinti. Vaikas turi problemą – iš jo tyčiojasi, žemina ir jei vaikas nepasitiki, kad jam papasakojus apie tai tėvai ar mokytojai bus pajėgūs su problema susidoroti, tada ją ir slepia.

Ar jūs planuojate vien su lietuviais dirbti? O gal ateityje imsitės konsultuoti ir kitataučius?

Kaip lietuviams eiti pas britą psichologą būtų grėsmė, taip ir man būtų grėsmė konsultuoti kitatautį. Visų pirma ne tiek dėl kalbos, kas, aišku, įtakos turi, bet manyčiau, kad mano anglų kalba tam būtų pakankama. Daug daugiau reikšmės turi kultūrų skirtumai ir jei norėčiau konsultuoti – reikėtų daugiau įsigyventi į šią kultūrą. Beje, aš labai kritiškai vertinu konsultavimą internetu ar telefoninę pagalbą. Aišku, yra tam tikrų atvejų, kai ta pagalba yra būtina. Pavyzdžiui, kai apninka įkyrios mintys apie savižudybę, pokalbis su psichologu telefonu gali padėti, tačiau daugeliu atveju tai ne konsultavimas, o tiesiog tik informavimas. Kai konsultuoji, reikia matyti žmogų, tai yra santykis, kurio pagrindu vyksta kelionė į problemos sprendimą. Mes daug informacijos perteikiame ne tik žodžiais, bet mimika, gestikuliacija, kūno kalba yra labai svarbi bendraujant.

Ar kita kultūrinė aplinka veikia žmones psichologiškai? Ar pastebėjote, kad čia gyvenantys lietuviai būtų pasikeitę?

Pokyčiai visada gali būti teigiami ar neigiami. Adaptacijos metas yra tarsi krizė visai šeimai, bet kaip ir kiekviena krizė ar kiekvienas konfliktas su savimi ar kitu turi ir teigiamą, ir neigiamą puses. Jei sugebėsime adaptuotis, įveikti tą krizę, tada galima tikėtis daug teigiamų pokyčių, keičiasi asmenybė, požiūris, žmonės tobulėja, savo vidumi pražysta. Bet gali būti ir atvirkščiai – žmonės nėra linkę įvardyti savo problemų ir nelinkę kalbėti apie jausmus. Tuos jausmus slepiant, jie lieka tik kažkur giliai ir visa tai pereina į kūną, pasireiškia skausmais.

Vadinasi, vaikus irgi reikia skatinti kalbėti apie jausmus – ne tik kaip sekėsi, kokį pažymį gavai?

Ne tik skatinti. Mes, tėvai, turime būti vaikų jausmų veidrodžiai. Tačiau bėda, kad suaugusieji patys nemoka reikšti savo jausmų. Ne visi, bet labai dažnas. Pas mus neįprasta sakyti – aš esu pikta. Geriau ką nors sudaužyti, durimis trankytis, bet nepasakyti.

Ar anglų kultūra tuo atžvilgiu gali daryti teigiamą įtaką? Kartais sakoma, kad lietuviai išeiviai susirinko, kas blogiausia iš anglų, ir pasiliko visa, kas blogiausia iš lietuvių.

Kultūrų skirtumai yra gana esminiai. Anglų kultūra visų pirma yra individualistinė. Ji skatina žmones turėti savo nuomonę, už ją kovoti, nekreipti į kitus dėmesio. O lietuviai turi daug kolektyvinės kultūros. Buvo skatinimas nuolankumas, prisitaikymas, paklusimas ir tos savybės buvo vertinamos. Čia tos vertybės yra neigiamos, vertinamas savo nuomonės pasakymas, argumentavimas, racionalizavimas… Čia gyvenantiems lietuviams tenka keisti savo nuostatas. Vyksta lūžis, vidinė kova, nes lietuviai siekia prisiderinti prie čionykščių vertybių, bet kartu jiems nesinori prarasti to, kas buvo svarbu gyvenant Lietuvoje.

Zita Čepaitė