Lietuviai Britanijoje tapo šiuolaikinės vergijos aukomis 

Du lietuvių statybininkai, susivilioję pažadais Didžiojoje Britanijoje uždirbti iki 150 svarų per dieną, buvo marinami badu, mušami ir su jais elgiamasi kaip su vergais.

48 metų Romui ir 49 metų Gedui buvo žadamas darbas Mančesterio statybvietėse, tačiau atvykus į Didžiąją Britaniją, jie buvo priversti 16 valandų per dieną be jokio atlygio platinti fiktyvios labdaros įstaigos skrajutes.

Lietuviai buvo priversti spraustis ankštame kambarėlyje su vienintele lova Mančesterio Higher Openshaw rajone, kur Jonas Stankevičius ir Arsenijus Arlovičius organizavo drabužių rinkimą tariamai labdarai.

Tame pačiame name taip pat gyveno A. Arlovičiaus motina Aliona, J. Stankevičiaus partnerė.

Teisme aukos pasakojo, kad tuo metu, kai nedalydavo skrajučių, prašančių paaukoti drabužių, turėdavo tūnoti savo kambaryje ir tenkintis maisto likučiais nuo šeimininkų stalo.

Nukentėjusysis Gedas savo skunde rašė: „Su mumis buvo elgiamasi blogiau nei su gyvuliais. Jautėmės tarsi vergai“.

Be maisto likučių namuose per ilgas darbo valandas vyrai užkąsdavo tik sausainių. Jų darbo sąlygos Mančesterio Karūnos teisme buvo apibūdintos kaip šiuolaikinės vergijos forma.

Per trijų mėnesių kančias Gedo kūno svoris nuo 72 kg nukrito iki 49 kg, o Romas, svėręs 71 kg, neteko dešimties kilogramų.

Vyrai, pagrasinę pasiskųsti dėl blogo elgesio, buvo žiauriai sumušti. Šeimininkai jiems pareiškė, kad jie bus nuskandinti arba palaidoti, jeigu nelaikys liežuvio už dantų.

Abu vyrai toliau dirbo, kęsdami pažeminimą bei smurtą, bet galiausiai nutraukė tylą, kreipdamiesi į policiją.

J. Stankevičius ir A. Arlovičius per teismą gegužės mėnesį buvo pripažinti kaltais vertus kitus asmenis dirbti prievartinį darbą.

45 metų J. Stankevičius buvo nuteistas kalėti dvejus metus, o 24 metų A. Arlovičiui iš Baltarusijos, kuris buvo įvardytas pagrindiniu darbo organizatoriumi, skirti treji metai nelaisvės.

Skelbiant nuosprendį, teisme nualpo A. Arlovičiaus motina. Kol moteriai buvo teikiama pirmoji pagalba, teismo posėdis dviem valandoms buvo nutrauktas.

Teisėjas Davidas Hernandezas teigė: „Šie vyrai neturėjo darbo ir pagal profesiją buvo statybininkai. Jie abu skundėsi, kaip jiems buvo sunku gyventi Lietuvoje, neturint darbo. Jie tapo aukomis dėl savo pažeidžiamumo. Du kartus jie buvo susitikę su patrauklia moterimi, kuri jiems pasakojo, kokius turtus jie galėtų susikrauti, dirbdami Didžiojoje Britanijoje“.

Po susitikimų su šia moterimi Romas ir Gedas 2011 metų gegužę buvo supažindinti su vyru, vardu Valdas.

Jiems buvo pažadėtas darbas statybose Mančesteryje ir iki 150 svarų (600 Lt) per dieną siekiantis atlygis. Vyrai pradėjo ruoštis kelionei į Didžiąją Britaniją.

A. Arlovičius pasitiko mikroautobusą, kuriuo statybininkai buvo atvežti į Mančesterį, ir sumokėjęs vairuotojui 150 svarų atsivežė vyrus į namą Mančesterio Abbey Hey gatvėje.

Vyrai buvo priversti apsistoti viename kambaryje su vienintele lova. Gedas miegojo lovoje, o Romas - ant grindų.

Jiems buvo pasakyta, kad žadėto darbo statybose reikia palaukti, tačiau šiuo metu jie galintys platinti skrajutes. Darbas prasidėjo kitos dienos rytą - 2011 metų gegužės 8-ąją.

Vyrai buvo prikelti 6 val. ryto ir turėjo dirbti iki 17 val., nepaisant oro sąlygų. Dažnai jie buvo verčiami dirbti ir iki 22 val.

Jiems teko vaikščioti Mančesterio gatvėmis, platinant skrajutes, kuriose žmonės buvo prašomi paaukoti labdarai nereikalingus drabužius. Vėliau šiuos drabužius surinkdavo J. Stankevičius, vyrams prisistatęs Artūro vardu.

Statybininkams iš pradžių buvo pažadėta už skrajučių platinimą mokėti po 20 svarų per dieną, bet jie negaudavo nė penso. Maža to, jie negaudavo ir reguliaraus maisto. Lietuviams teko išgyventi kremtant sausainius, kuriuos nusipirkdavo už kelis svarus, užsidirbtus iš pavienių darbų dalijant skrajutes.

Po mėnesio viename parke vyrai susitiko su J. Stankevičiumi bei A. Arlovičiumi ir pasiskundė dėl blogo elgesio, pareikalaudami sumokėti atlygį arba grąžinti juos į tėvynę.

A. Arlovičius juos užpuolė, kelis kartus smogdamas Gedui ir spardydamas Romui į šonkaulius. Vyrai buvo parvežti namo, prigrasinus, kad bus nuskandinti arba palaidoti.

Romas sakė, jog buvo sužalotas taip smarkiai, jog dvi savaites negalėjo atsikelti iš lovos.

Galiausiai abu lietuviai nebeištvėrė ir įdavė J. Stankevičių bei A. Arlovičių policijai.
Policija aptiko dokumentus, patvirtinančius, jog kaltinamieji gyvena name Abbey Hey gatvėje, ir 2011 metų rugpjūtį juos sulaikė.

J. Stankevičius neigė prisidėjęs prie vyrų išnaudojimo ir tvirtino neesąs Artūras, bet vėliau aukų buvo atpažintas.

J. Stankevičius 2011 metų spalį jau buvo nuteistas 12 mėnesių kalėjimo už tai, kad rinko drabužius fiktyvioms labdaros organizacijoms.

www.anglija.lt

Du lietuvių statybininkai, susivilioję pažadais Didžiojoje Britanijoje uždirbti iki 150 svarų per dieną, buvo marinami badu, mušami ir su jais elgiamasi kaip su vergais.

48 metų Romui ir 49 metų Gedui buvo žadamas darbas Mančesterio statybvietėse, tačiau atvykus į Didžiąją Britaniją, jie buvo priversti 16 valandų per dieną be jokio atlygio platinti fiktyvios labdaros įstaigos skrajutes.

Lietuviai buvo priversti spraustis ankštame kambarėlyje su vienintele lova Mančesterio Higher Openshaw rajone, kur Jonas Stankevičius ir Arsenijus Arlovičius organizavo drabužių rinkimą tariamai labdarai.

Tame pačiame name taip pat gyveno A. Arlovičiaus motina Aliona, J. Stankevičiaus partnerė.

Teisme aukos pasakojo, kad tuo metu, kai nedalydavo skrajučių, prašančių paaukoti drabužių, turėdavo tūnoti savo kambaryje ir tenkintis maisto likučiais nuo šeimininkų stalo.

Nukentėjusysis Gedas savo skunde rašė: „Su mumis buvo elgiamasi blogiau nei su gyvuliais. Jautėmės tarsi vergai“.

Be maisto likučių namuose per ilgas darbo valandas vyrai užkąsdavo tik sausainių. Jų darbo sąlygos Mančesterio Karūnos teisme buvo apibūdintos kaip šiuolaikinės vergijos forma.

Per trijų mėnesių kančias Gedo kūno svoris nuo 72 kg nukrito iki 49 kg, o Romas, svėręs 71 kg, neteko dešimties kilogramų.

Vyrai, pagrasinę pasiskųsti dėl blogo elgesio, buvo žiauriai sumušti. Šeimininkai jiems pareiškė, kad jie bus nuskandinti arba palaidoti, jeigu nelaikys liežuvio už dantų.

Abu vyrai toliau dirbo, kęsdami pažeminimą bei smurtą, bet galiausiai nutraukė tylą, kreipdamiesi į policiją.

J. Stankevičius ir A. Arlovičius per teismą gegužės mėnesį buvo pripažinti kaltais vertus kitus asmenis dirbti prievartinį darbą.

45 metų J. Stankevičius buvo nuteistas kalėti dvejus metus, o 24 metų A. Arlovičiui iš Baltarusijos, kuris buvo įvardytas pagrindiniu darbo organizatoriumi, skirti treji metai nelaisvės.

Skelbiant nuosprendį, teisme nualpo A. Arlovičiaus motina. Kol moteriai buvo teikiama pirmoji pagalba, teismo posėdis dviem valandoms buvo nutrauktas.

Teisėjas Davidas Hernandezas teigė: „Šie vyrai neturėjo darbo ir pagal profesiją buvo statybininkai. Jie abu skundėsi, kaip jiems buvo sunku gyventi Lietuvoje, neturint darbo. Jie tapo aukomis dėl savo pažeidžiamumo. Du kartus jie buvo susitikę su patrauklia moterimi, kuri jiems pasakojo, kokius turtus jie galėtų susikrauti, dirbdami Didžiojoje Britanijoje“.

Po susitikimų su šia moterimi Romas ir Gedas 2011 metų gegužę buvo supažindinti su vyru, vardu Valdas.

Jiems buvo pažadėtas darbas statybose Mančesteryje ir iki 150 svarų (600 Lt) per dieną siekiantis atlygis. Vyrai pradėjo ruoštis kelionei į Didžiąją Britaniją.

A. Arlovičius pasitiko mikroautobusą, kuriuo statybininkai buvo atvežti į Mančesterį, ir sumokėjęs vairuotojui 150 svarų atsivežė vyrus į namą Mančesterio Abbey Hey gatvėje.

Vyrai buvo priversti apsistoti viename kambaryje su vienintele lova. Gedas miegojo lovoje, o Romas - ant grindų.

Jiems buvo pasakyta, kad žadėto darbo statybose reikia palaukti, tačiau šiuo metu jie galintys platinti skrajutes. Darbas prasidėjo kitos dienos rytą - 2011 metų gegužės 8-ąją.

Vyrai buvo prikelti 6 val. ryto ir turėjo dirbti iki 17 val., nepaisant oro sąlygų. Dažnai jie buvo verčiami dirbti ir iki 22 val.

Jiems teko vaikščioti Mančesterio gatvėmis, platinant skrajutes, kuriose žmonės buvo prašomi paaukoti labdarai nereikalingus drabužius. Vėliau šiuos drabužius surinkdavo J. Stankevičius, vyrams prisistatęs Artūro vardu.

Statybininkams iš pradžių buvo pažadėta už skrajučių platinimą mokėti po 20 svarų per dieną, bet jie negaudavo nė penso. Maža to, jie negaudavo ir reguliaraus maisto. Lietuviams teko išgyventi kremtant sausainius, kuriuos nusipirkdavo už kelis svarus, užsidirbtus iš pavienių darbų dalijant skrajutes.

Po mėnesio viename parke vyrai susitiko su J. Stankevičiumi bei A. Arlovičiumi ir pasiskundė dėl blogo elgesio, pareikalaudami sumokėti atlygį arba grąžinti juos į tėvynę.

A. Arlovičius juos užpuolė, kelis kartus smogdamas Gedui ir spardydamas Romui į šonkaulius. Vyrai buvo parvežti namo, prigrasinus, kad bus nuskandinti arba palaidoti.

Romas sakė, jog buvo sužalotas taip smarkiai, jog dvi savaites negalėjo atsikelti iš lovos.

Galiausiai abu lietuviai nebeištvėrė ir įdavė J. Stankevičių bei A. Arlovičių policijai.
Policija aptiko dokumentus, patvirtinančius, jog kaltinamieji gyvena name Abbey Hey gatvėje, ir 2011 metų rugpjūtį juos sulaikė.

J. Stankevičius neigė prisidėjęs prie vyrų išnaudojimo ir tvirtino neesąs Artūras, bet vėliau aukų buvo atpažintas.

J. Stankevičius 2011 metų spalį jau buvo nuteistas 12 mėnesių kalėjimo už tai, kad rinko drabužius fiktyvioms labdaros organizacijoms.

 (Komentarų: 7)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: