Sakyčiau, kad lietuviai žodžio “laisvė” nemėgsta. Ir nesunku suprasti – kodėl. Pažiūrėkim, kokią prasmę įdedam į posakį “laisvas žmogus”. Jau pats žodžių “laisvas” ir “žmogus” derinys skamba keistai ir dviprasmiškai. Laisvas – išėjęs iš kalėjimo? Gyventi laisvėje, vadinasi būti paleistam iš belangės? Dar paprasčiau, kai žodį “žmogus” pakeičiam lytį nurodančiom konkretybėm - vyras ar moteris. Laisvas vyras – reiškia nevedęs, laisva moteris paprastai lygu laisvo elgesio moteris, o tai reiškia - pasileidusi.

Realistiškai žiūrint lietuviškas laisvės supratimas būtent į tuos du dalykus ir susiveda – nesusisaistymą ir neatsakingumą. Gyvenimo schema tampa labai paprasta – arba esi kalėjime, kur nustatytos prievolės ir reikalavimai, arba atsiduri laisvėje, siejamoje su gyvenimu be atsakomybės ir įsipareigojimų.

Regis, tokioje laisvėje ir esam atsidūrę po to, kai buvom paleisti iš Sovietų Sąjungos kalėjimo, ir pojūtį, kad esu laisvas, daugelis patiria tik tada, kai nieko nebereikia varžytis ir dėl nieko sukti galvos. Net dėl www.anglija.lt pasirodančių komentarų.

To nesivaržymo šiandien per akis. Kas kam į galvą šauna, tas tą ir drebia į viešumą, nesvarbu, kiek tuose žodžiuose tiesos, kiek netiesos - kam save apsunkinti tiesos paieškomis. Ir kokia prasmė būgštauti, kad kiti žmonės gali įsižeisti ar pasijusti įskaudinti – tam jie ir egzistuoja, kad įsižeistų ir įsiskaudintų. Kita vertus, kas tie kiti žmonės? Ir ypač, jeigu nebegyveni savo gimtojoj Plungėj ar Kelmėj, kodėl nepašūkauti “Viva Lituanica” pigios Icelando degtinės prisisiurbus kokiame nors Rytų Londono parkelyje? Juk tie dabartinio lietuvio emigranto kaimynai dažniausiai ne jo tautiečiai ir net ne žmonės, o babajai, kodėl jų nuomonė turėtų rūpėti?

Buvo laikas, kai lietuviams atrodė labai svarbu, ką kiti apie juos galvoja. Tas, ką žmonės pasakys, buvo tarsi vidinio kalėjimo grotos, neleidžiančios žmogui laisvai jaustis ir reikštis. Tai vergavimas kitų įsivaizdavimams ir nustatytoms normoms, ir jeigu vyrauja nuomonė, kad pavyzdžiui senmergės turi sėdėti už pečiaus ir niekur nekišti savo nosies, tai sėdėk ir necyptelk. Laisvė nuo primestų įsivaizdavimų, kuriais siekiama kontroliuoti kito elgesį, atrodytų ir yra pati tikriausia laisvė. Buvau tuo rūsčiai įsitikinusi, kaip ir kiekvienas normaliai naivus žmogus. Bet kai pamatai, kokie nesusivaržymai išlenda kai to, ką kaimynai pasakys, nustojama paisyti, kalbėti apie laisvę kaip visokeriopo gėrio pamatą darosi gerokai kebliau.

Su laisve kaip su peiliu – galima duonos atsiriekti, galima iš medžio dievuką išdrožti, bet galima ir gerklę perpjauti. Atrodo būtent pastaroji laisvės samprata, laisvės bet kokiomis priemonėmis nuvertinti, t.y. sunaikinti kitą žmogų, lietuviškoje viešojoje erdvėje paėmė viršų.

Aš tik vienas esu vertybė, visi kiti nuliai – ar ne tokių šūkavimų pilna lietuviška žiniasklaida? Ką gi, niekas neuždraus to skelbti, kaip niekas neuždraus tuo netikėti, ar tuo išvis nesidomėti. Nes šūkautojų penas ir yra tai, ką kaimynai pasakys. Yra kažkas gražiai pastebėjęs, kad blogis dėmesiu minta. Šūkautojai irgi dėmesiu minta, ir aiškindami, kaip nesvarbi jiems masių nuomonė, tos nuomonės trokšte trokšta.

Jeigu laisvės kelią būtų galima skirstyti į etapus, sakyčiau esame antrajame. Pirmasis buvo išlindimo iš kalėjimo, antrasis – nieko nepaisymo. Beje, šiam laisvės etapui yra ir tinkamas žodis - atsipūtęs, ypač pamėgtas Lietuvos jaunimo. Kas iš to atsipūtimo išaugs? Pasidavimas, kur vėjas neša, ar kūrybinė dvasia? Ir visgi, nesiimčiau be atodairos tvirtinti, kad lietuviai nesugeba būti laisvi, bet kad lietuvio laisvė neretai tampa Lietuvos nelaime, irgi nelengva paneigti.

Kaip bebūtų, Lietuvos nepriklausomybė ne tik atvėrė kelią į laisvę, bet ir suteikė teisę, kaip kas išmanom, taip tą laisvę ir naudoti.

Zita Čepaitė