Peterborougho lietuviai vis rečiau nustemba išgirdę lietuviškai prabilusį policininką – per porą metų jau spėjo paplisti žinia apie Anglijos policijoje dirbantį tautietį Liną Pekarską.

“Turbūt aš pirmas, kuris pradėjo dirbti Anglijos policijoje. Lietuvoje baigiau Policijos akademiją, dirbau, bet paskui išėjau iš policijos. Šiuo metu daug mano bendramokslių Lietuvoje užima aukštas pareigas ir su jais artimai bendrauju, esame draugai. Bet manau, kad aš čia esu laimingesnis pradėdamas policininko karjerą nuo pat pradžių, negu jie ten aukštus postus užimdami”, – sako Linas.

Ar į Angliją atvykai tikėdamasis įsidarbinti policijoje?

Taip, turėjau tokį norą. Be nusistatymo nieko nebūčiau pasiekęs, nes daug kantrybės reikia. Policijoje esu jau treti metai, o Anglijoj gyvenu penkerius metus. Iš pradžių kaip daugumai lietuvių visokius darbus teko išmėginti. Mat jei nori policijoje įsidarbinti, reikia mažiausiai trejetą metų pragyventi neišvažiuojant iš šalies. Toks įstatymas. Įsidarbinimo procesas labai ilgas – nuo to momento, kai užpildai pirmąją anketą, iki tol, kol sėkmės atveju priima į darbą, gali praeiti maždaug metai. Iš pradžių tenka pildyti daug sudėtingų anketų, paskui iš tūkstančių norinčiųjų atrenka šimtus, kuriuos siunčia į atrankos centrus ir taip palaipsniui atsijoja, kol lieka keletas, kuriuos priima į policiją.

Ar padėjo tai, kad Lietuvoje esi baigęs Policijos akademiją?

Ne, jie į tai dėmesio nekreipia. Per pirminės atrankos etapą paprastai atsirenka tuos, kurie jiems labiau įdomūs, bet paskui patikrinimas būna griežtas ir išsamus, nes atranką vykdo netgi ne grafysčių policija, bet nepriklausomi centrai. Ten tiesiog gauni numerį ir su tuo numeriuku vaikštai. Jokių lengvatų, visi eina vienodai, gali būti lietuvis, kinas, anglas.... Gali būti mokyklą ką tik baigęs jaunuolis, gali būti ir 45-50 metų amžiaus, visi turi lygias galimybes. Man padėjo tai, kad mokėjau lietuvių ir rusų kalbas, nes vienas iš kriterijų darbinantis buvo kalbų mokėjimas.

Kokia patirtis dirbant policininku Anglijoje?

Galiu palyginti su lietuviška patirtimi - čia visai kitaip. Čia policininku praktiškai beatodairiškai pasitikima. Čia korupcijos nėra, pareigūnai tokio dalyko nesupranta. Jie gali suklysti, netyčia nusižengti, bet korupcijos - ne. Aišku, pasitaiko, kad, pavyzdžiui, girtas asmuo nenori eiti namo ir jį suima, jis kartais pasiaikština, bet iš esmės policija čia gerbiama.

O kaip lietuviai žiūri, ar nevadina „mentu“?

Aišku, už akių, o ir į akis kartais pavadina „mentu“, bet aš neimu į širdį, tas žodis tiesiog žmonėms į kraują įaugęs. Čia policijos tikslas ne bausti, o padėti. Aš linkęs žmonėms pagalbą pasiūlyti net tokiais klausimais, kurie nėra susiję su policija. Jei žinau ir galiu patarti, visada ateinu į pagalbą. Bandau padėti ir taip pelnyti pasitikėjimą. Peterboroughe daug atvykėlių iš Rytų Europos, tarp jų ir lietuvių, gyvena palapinėse. Tie žmonės yra labai pažeidžiami, tad nemažą darbą nuveikėme su merija, kad jiems būtų suteikta pastogė. Pavyko gan neblogai, didžiajai daliai radome būstą. Dauguma lietuvių čia legaliai dirba ir, jei sunkmetis, jiems priklauso pašalpos ir visa kita. Bet jie nežino, kur kreiptis, ką daryti, tad stengiamės juos nukreipti ten, kas gali išspręsti problemą.

Net su tais, kurie gal turėtų dantį ant manęs griežti, aš gatvėje susitikęs normaliai pasišneku. Aš nieko asmeniškai prie juos neturiu, tiesiog - prasikalto ir gavo baudą. Pavyzdžiui, važiuoti dviračiu šaligatviu yra pažeidimas. Čia policija, jei įmanoma nebausti, nebaus, nes procentų už baudas jie negauna. Žmogus baudžiamas tada, jei ima ginčytis, o jei ne - paaiškini, kad taip negalima, ir viskas. Tokie prasižengimai dažnai pasitaiko dėl nežinojimo.

Ar teko lietuvių bendruomenei kalbėti apie teisines problemas?

Neseniai ėjome per mokyklas, kuriose mokosi daug lietuvių arba rusakalbių. Sukviesdavome moksleivių grupes ir su jais kalbėdavome. Vienoje mokykloje turėjau 35 lietuvių vaikų grupę nuo 8 iki 17 metų. Kalbėjome apie narkotikus, žolės rūkymą, kad dujų balionėlių, peilių negalima nešiotis. Savigyna ne pasiteisinimas, o jei sučiups, gausi kriminalinį įrašą - taip galima savo karjerą susigadinti. Kembridžšyro policija išleido knygutes įvairiomis kalbomis - viena iš jų lietuvių. Ten pateikiama trumpa informacija žmogui, neseniai atvykusiam į Angliją, kokiais numeriais skambinti ištikus bėdai, dėl smurto namuose, įspėjama, kad negalima vairuoti išgėrus ir pan. Mes jas platinome mokyklose, koledžuose, įdarbinimo agentūrose, gamyklose - kur tik įmanoma. Be to, organizuojame išėjimus į gatves. Žinome, kokiuose rajonuose gyvena daug mūsų piliečių ar kitų rytų europiečių, važiuojame ten su autobusais, iškeliame plakatus, raginančius žmones ateiti, pasikalbėti, jei turi problemų.

Lietuviai sunkiai įtraukiami, kol jiems patiems bėda neateina - tada kreipiasi, ieško, reikalauja. O šiaip problemas bando spręsti savo mažuose rateliuose. Yra tokia organizacija Peterboroughe - „Newlink“, kuri padeda neseniai atvykusiems į Angliją. Ten įdarbinti įvairiomis kalbomis šnekantys žmonės, kurie pataria įvairiais klausimais, padeda anketas užpildyti. Pagal statistiką ten eina lenkai, čekai - visi, bet lietuvių - mažiausiai. Jie geriau nueina į kokią firmelę, sumoka 50 svarų, kad užpildytų anketą, o ten tą patį padarytų nemokamai, bet ne... Lietuviai labai nepatiklūs, daug kas jiems pasiūlyta, bet jie neima...

Ar nepasitaiko, kad susidūrę su policija lietuviai elgiasi neadekvačiai?

Kai stresinė situacija, visi reaguoja skirtingai. O dėl lietuvių – pirmiausia labai nustemba, kai lietuviškai pradedu kalbėti. Kitas dalykas – lietuviai nesupranta, kad jei prisipažįsti dėl smulkaus nusikaltimo, pavyzdžiui, vagystės iš parduotuvės, tai labai pagreitina procesą, gauni vietoje baudą ir gali eiti. Bet dažnai jie apsunkina sau situaciją tylėjimu ar melavimu - meluoja vardus, adresus. Būna tokių, kurie priešinasi pareigūnams, bet būna ir tokių, kurie su viskuo sutinka, įvairūs žmonės. Pagrindinė problema – tai negatyvumas, absoliutus nepasitikėjimas policija, kitomis organizacijomis. Jie geriau tarpusavyje pasitars, vieni kitų pasiklaus, bet į atitinkamas institucijas nesikreips, ir dažnai sau tik pakenkia.

Kalbama, kad policija kartais prisikabina vien dėl to, kad esi lietuvis.

Man tą patį vaikai mokykloje sakė. Jie girdi, ką šeimose šneka, kažkokius šeimos draugus esą policija užkabino, nes jie lietuviai. Klausiu, ar jums konkrečiai taip atsitiko – ne, draugai sakė... Galbūt jei policija suėmė ką nors, žmogus gali sakyti – o suėmė, nes aš lietuvis. Tačiau iš tikrųjų čia įstatymai kitokie nei Lietuvoje. Suimti žmogų yra gan dažna procedūra. Jei pamato gatvėje išgėrusį, gali suimti jo paties saugumo labui, kad pavyzdžiui, neapiplėštų. Arba suima dėl šeimyninių ginčų. O ką tokiu atveju daryti - paprašysi, kad išeitų iš namo, jis išeis ir vėl grįš, ir žmona nukentės... Iš tikrųjų čia pačiam policininkui suteikiama daug galimybių spręsti, kaip pasielgti. Jei įvertinęs situaciją jis nuspręs, kad geriau suimti, kad nukentėjusiųjų mažiau būtų, jis gali tai padaryti. Čia suėmimas normalus procesas, o lietuviai, jeigu suėmė, mano, kad jau nusikaltėlis. O dėl tautybės tikrai nesikabina niekas. Jei pareigūnas kabintųsi prie žmogaus dėl to, kad jis užsienietis, susilauktų didelių bėdų.

Pasižvalgius spaudoje atrodo, kad Anglijoje gyvenantys lietuviai garsėja kaip nusikaltėliai. Ar iš tiesų taip yra?

Labai išpūstas burbulas apie tuos lietuvius... Žiniasklaida ištraukia iš įvykių srauto negatyvius dalykus, o yra daug puikių lietuvių, kurie daug pasiekę, dirba normalius darbus, gerbiami. Štai, Peterboroughe yra puiki lietuvių bendruomenė, daro renginius, žmonės susirenka, aš pats keliuose buvau, jokių problemų ar muštynių. Maža bendruomenė, platus ratas skirtingų žmonių, bet tie „negatyvieji“, kurių nedaug, labai viską gadina.

Kaip tavo kolegos policininkai žiūri į Lietuvą?

Visai neseniai buvau suorganizavęs anglų pareigūnų vizitą į Lietuvą. Jie turėjo galimybę aplankyti vieną iš Vilniaus nuovadų. Buvo lengvai šokiruoti. Jie sakė - mes pripratę skųstis darbo sąlygomis, o kai Lietuvoje pabuvo, stebėjosi, kad pareigūnai tokiomis sąlygomis dirbdami sėkmingai kovoja su nusikalstamumu. Jiems patiko Lietuva. Parodžiau Vilnių, Kauną, sako, jaučiamės, kaip bet kurioje kitoje Europos valstybėje.

„Infozona“ keletą kartų spausdino policijos kreipimąsi į žmones dėl vieno ar kito nusikaltimo. Ar lietuviai linkę ateiti į pagalbą policijai?

Sunkiai. Gal niekas nieko nežino, gal nenori bendradarbiauti, gal bijo, kad nesusikalbės, nes nežino, kas tuo telefonu atsilieps, sunku pasakyti, bet pasyviai reaguoja...
Lietuviai gana užsidarę, jų bendruomenės uždaros, labai atsargiai žiūri, bet kadangi aš kalbu lietuviškai – man lengviau.

Dėl kokių priežasčių lietuviai dažniausiai turi problemų su policija?

Kaip visi. Išgėrę susimuša arba išgėrę mėgsta už vairo sėsti ir dar bando teisintis, kad Lietuvoje galima. Smulkios vagystės iš parduotuvių. Beje, moterys pradėjo suprasti, kad jos gali kreiptis į policiją, jei kenčia šeimoje, kad yra organizacijų, kurios realiai joms gali padėti. Čia rimtai žiūrima į smurtą šeimoje, nėra taip, kad policija atvažiavo ir išvažiavo, ne. Jos suprato, kad gali sulaukti realios pagalbos.

Kiek žinau, tiriamos kelios bylos, susijusios su lietuvių nužudymais. Kaip sekasi?

Kiekvienai bylai yra metamos didžiulės pajėgos ir lėšos, atliekami platūs tyrimai ir praktiškai nebūna, kad rimtas incidentas liktų neištirtas. Tai tik laiko klausimas. Tiriant kai kurias bylas teko padėti detektyvams ir vieno dalyko negaliu suprasti, o tuo labiau britai negali suprasti. Būna aišku, kad apklausiamas žmogus meluoja, nors dažnai jis neturi jokios priežasties meluoti. Lyg ir neturi ko slėpti, nekaltas, bet nesako teisybės arba sako – nežinau. Mes žinome, kad tai netiesa, kad yra kitaip, bet per akis meluoja.

Jie patys dažnai kenčia nuo tų „blogiečių“ vien dėl to, kad nenori kalbėti. Reikia kartais įkalbinėti, kad ateitų ir pasakytų. Jei nepraneša policijai, kaip tada jiems padėti..? Nusikaltėliai žino lietuvio psichologiją, kad neis ir nesiskųs... Tai kas gali būti idealiausia auka? Tas pats lietuvis. Arba bandys nuo vienų kriminalinių, nuo kurių kenčia, bėgti pas kitus, kad užtartų. Mano pastebėjimu, Peterborougho lietuvių bendruomenėje yra tokių dalykų, kaip buvo Lietuvoje kokiais 1994 metais. Ir tai todėl, kad bendruomenė uždara, vengia kreiptis pagalbos į policiją.

Ar yra ženklų, kad kas nors keičiasi ar keisis ateityje?

Dvejus metus pradirbau ir jau turiu neblogus kontaktus bendruomenėje. Daug kas nepatikliai žiūrėjo į policiją, viliuosi, kad pakeičiau jų nuomonę ir jie bet kada gali ateiti - mes padėsime.

Kalbėjosi Zita Čepaitė