Lietuviška akla vidutinybė liko per vidurį - Anglija.lt
 

Lietuviška akla vidutinybė liko per vidurį 

Savaitgalis buvo karštas, ar ne? Kiek kartų girdėjote viešus kreipimusis į užsienio lietuvius, kad palaikytume Montvydą? Kiek gavote žinučių, raginančių balsuoti už mūsiškį Eurovizijoj? Kiek kartų maigėt telefono pultelį, kad už jį savo balsą atiduotumėt? Ar nebuvo pikta sužinojus, kad iš JK lietuvių jis gavo tik 7 balus? Gal jautėtės nusivylę, kad mūsų nevertina, nes esam maži? Bet, mano galva, bėda ne mažume, o aklume. Ateina naujas mėnuo, atkeliaus mobilių telefonų sąskaitos ir mes, JK lietuviai, tuoj suskaičiuosim, kiek mums kainavo toji akla meilė.

Greičiausiai simboliška, kad Eurovizijon patekusi lietuviška daina taip ir vadinosi “Love is blind”. Tiesa, dainuota angliškai, tačiau dainuota apie aklumą. Kaip sakoma – kuo tikime, tas mums ir atsitinka. Tad tikėjimas, kad meilė akla, niekur kitur tik į aklas meiles ir nuveda. Ir nesvarbu, ar tai meilė asmeniui, ar krepšiniui, ar idėjai, ar politikui.

Ir tie raginimai palaikyti, pritarti, balsuoti, nes tai mūsiškis, jeigu tai Eurovizija, arba dėl partinių priežasčių, jei tai, pavyzdžiui, politika, yra raginimai būti akliems - nematyti, nevertinti, neturėti savo nuomonės arba ją užgniaužti.

Aš nors raginta už Montvydą nebalsavau. Balsavau už švedę. Nes man tikrai patiko jos neįprasti veido bruožai, nors lietuvaičiai, su kuriais tą vakarą sėdėjau prie televizoriaus, vadino ją šlykščia. Man patiko jos sodrus, žemas, neįprastas, sakyčiau “gelminis” balso tembras. Man patiko, kad scenoje ji buvo basa ir vilkėjo kombinezoną, drabužį, kurį, kaip rodo apklausos, vyrai laiko itin neseksualiu. Ji pamynė visas taisykles, kurias sukūrė vidutinybių gerbėjai. Ir ką gi, žmonių skonis ne toks jau atbukęs, nors ta linkme mus įsiręžę stumia masinės produkcijos kūrėjai, kurie nori sukurti patinkamumo standartą, nes taip lengviau. Kūryba, unikalumas yra rizika, ir šį kartą rizika laimėjo.

Lietuviškas Eurovizinis produktas jau ne vieni metai yra kuriamas remiantis vidutiniu patinkamumo standartu. Taigi, gražus berniukas, jautri dramatiška akla meilė… Bet manęs asmeniškai tai visiškai neužkabino, vos sulaukiau, kol baigs dainuoti.

Tiesa, man patiko suktukas. Tikrai faina. Miela žiūrėti, kaip simpatiškas jaunuolis verčiasi per galvą. Tą jis atliko labai lengvai, tarsi tai būtų spragtelėjimas pirštais. Tų suktukų tikrai galėjo būti daugiau. Tačiau ir melodija, ir balso tembras, ir įtaigumas arba tai, ką anglai vadina presence, atrodė kaip minkšta, pernelyg visiems skoniams subalansuota ir iš atminties tuoj pat išsitrinanti vidutinybė. Net raištis ant akių, kas tarsi turėjo būti skiriamasis ženklas ir dramatiškai simbolizuoti meilės aklumą, savo vaidmens neatliko – muilo operos tas meilių aklumo dramas taip nuvalkiojo, kad šį signalą išgirdę smegenys tuoj pat užsiblokuoja. Taikyta į madą, bet pataikyta į tuštumą, kuri lieka mados pikui praėjus. Dramatiškų aklų meilių laikas Europoje baigėsi, ir kokiais suktukais besivartytum, nieko nepaknisi.

Kaip čia yra, kad lietuviai kaip besistengtų, tos Eurovizijos niekaip nelaimi? Problema ne balsuose, nes pažiūrėkit, operos solistai sau smagiai važinėja po pasaulį ir dainuoja garsiausiose scenose. Ir požiūrio į Euroviziją pakeitimas, kad esą laimėsime tada, kai šio konkurso taip nesureikšminsime, irgi nepadės. Manau, bėda ta, kad lietuviškoj pramogų kultūroj nuo sovietinių laikų, kai tie, kas turėjo priėjimą prie vakarietiškų plokštelių, melodijas galėjo pasivogti ir mėgautis nepaprastu populiarumu, įsigalėjo tradicija ne kurti, o mėgdžioti. Laikai pasikeitė, vogti nebeišeina, o kurti neišmokta.

Zita Čepaitė

Savaitgalis buvo karštas, ar ne? Kiek kartų girdėjote viešus kreipimusis į užsienio lietuvius, kad palaikytume Montvydą? Kiek gavote žinučių, raginančių balsuoti už mūsiškį Eurovizijoj? Kiek kartų maigėt telefono pultelį, kad už jį savo balsą atiduotumėt? Ar nebuvo pikta sužinojus, kad iš JK lietuvių jis gavo tik 7 balus? Gal jautėtės nusivylę, kad mūsų nevertina, nes esam maži? Bet, mano galva, bėda ne mažume, o aklume. Ateina naujas mėnuo, atkeliaus mobilių telefonų sąskaitos ir mes, JK lietuviai, tuoj suskaičiuosim, kiek mums kainavo toji akla meilė.

Greičiausiai simboliška, kad Eurovizijon patekusi lietuviška daina taip ir vadinosi “Love is blind”. Tiesa, dainuota angliškai, tačiau dainuota apie aklumą. Kaip sakoma – kuo tikime, tas mums ir atsitinka. Tad tikėjimas, kad meilė akla, niekur kitur tik į aklas meiles ir nuveda. Ir nesvarbu, ar tai meilė asmeniui, ar krepšiniui, ar idėjai, ar politikui.

Ir tie raginimai palaikyti, pritarti, balsuoti, nes tai mūsiškis, jeigu tai Eurovizija, arba dėl partinių priežasčių, jei tai, pavyzdžiui, politika, yra raginimai būti akliems - nematyti, nevertinti, neturėti savo nuomonės arba ją užgniaužti.

Aš nors raginta už Montvydą nebalsavau. Balsavau už švedę. Nes man tikrai patiko jos neįprasti veido bruožai, nors lietuvaičiai, su kuriais tą vakarą sėdėjau prie televizoriaus, vadino ją šlykščia. Man patiko jos sodrus, žemas, neįprastas, sakyčiau “gelminis” balso tembras. Man patiko, kad scenoje ji buvo basa ir vilkėjo kombinezoną, drabužį, kurį, kaip rodo apklausos, vyrai laiko itin neseksualiu. Ji pamynė visas taisykles, kurias sukūrė vidutinybių gerbėjai. Ir ką gi, žmonių skonis ne toks jau atbukęs, nors ta linkme mus įsiręžę stumia masinės produkcijos kūrėjai, kurie nori sukurti patinkamumo standartą, nes taip lengviau. Kūryba, unikalumas yra rizika, ir šį kartą rizika laimėjo.

Lietuviškas Eurovizinis produktas jau ne vieni metai yra kuriamas remiantis vidutiniu patinkamumo standartu. Taigi, gražus berniukas, jautri dramatiška akla meilė… Bet manęs asmeniškai tai visiškai neužkabino, vos sulaukiau, kol baigs dainuoti.

Tiesa, man patiko suktukas. Tikrai faina. Miela žiūrėti, kaip simpatiškas jaunuolis verčiasi per galvą. Tą jis atliko labai lengvai, tarsi tai būtų spragtelėjimas pirštais. Tų suktukų tikrai galėjo būti daugiau. Tačiau ir melodija, ir balso tembras, ir įtaigumas arba tai, ką anglai vadina presence, atrodė kaip minkšta, pernelyg visiems skoniams subalansuota ir iš atminties tuoj pat išsitrinanti vidutinybė. Net raištis ant akių, kas tarsi turėjo būti skiriamasis ženklas ir dramatiškai simbolizuoti meilės aklumą, savo vaidmens neatliko – muilo operos tas meilių aklumo dramas taip nuvalkiojo, kad šį signalą išgirdę smegenys tuoj pat užsiblokuoja. Taikyta į madą, bet pataikyta į tuštumą, kuri lieka mados pikui praėjus. Dramatiškų aklų meilių laikas Europoje baigėsi, ir kokiais suktukais besivartytum, nieko nepaknisi.

Kaip čia yra, kad lietuviai kaip besistengtų, tos Eurovizijos niekaip nelaimi? Problema ne balsuose, nes pažiūrėkit, operos solistai sau smagiai važinėja po pasaulį ir dainuoja garsiausiose scenose. Ir požiūrio į Euroviziją pakeitimas, kad esą laimėsime tada, kai šio konkurso taip nesureikšminsime, irgi nepadės. Manau, bėda ta, kad lietuviškoj pramogų kultūroj nuo sovietinių laikų, kai tie, kas turėjo priėjimą prie vakarietiškų plokštelių, melodijas galėjo pasivogti ir mėgautis nepaprastu populiarumu, įsigalėjo tradicija ne kurti, o mėgdžioti. Laikai pasikeitė, vogti nebeišeina, o kurti neišmokta.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 2)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: