Lietuviški ypatumai Londono alinėse 

Penki mėnesiai Londone – neilgas laikotarpis tokiame megapolyje, kad galima būtų daryti rimtas išvadas apie čia gyvenančių lietuvių pramogas. Juolab, ne atostogų atvykęs, o darbas ir Londone darbas. Tačiau atsitiktiniai vizitai į ne pačios aukščiausios klasės aludes leidžia dėlioti kai kuriuos akcentus.
Londone lietuviai gyvena visur, bet gausiausiai tautiečiais apgyvendinta rytinė britų sostinės dalis. Todėl čia yra didžiausia tikimybė „pube“ sutikti alų gurkšnojantį lietuvį ar lietuvę.

Jei į barą užsuksi po darbo, tai tikrai nepatirsi kokio nors diskomforto, nes paprastą dieną daugelis lankytojų nesistengia padauginti. Viena arba dvi pintos mėgiamo alaus ir namo. Darbo dienomis baruose tautiečių taip pat negausu, nes dirba jie nuo ankstaus ryto iki vėlumos.
Visai kitaip atrodo ir daugiabalsiai šurmuliuoja „pubai“ savaitgaliais. Nors vardan tiesos, reikia pasakyti, kad darbą turintiems ir jį vertinantiems lietuviams pramogoms nelabai laiko ir lieka. Suprantama, tai yra labai individualu ir priklauso nuo įvairių dalykų. Taigi apie lietuviškas ypatybes, sąmoningai neįvardijant barų pavadinimų...

Lietuviai britiškam „pube“
Apie britų alaus vartojimo kultūrą yra prirašyta daugybė studijų, todėl sukime prie savų reikalų. Lietuviai angliškame bare dažniausiai būna ramūs. Kai aplinkui dūzgia britai, tai nėra jokio reikalo tautiečiams it povams vaikščioti pakeltom alkūnėm ir pražergtom kojom. O jei dar kalbos gerai nemoki, tai apkalbų nesupranti ir nelieka pagrindo agresijai.

Visai kitaip reikalai klostosi, kai kokiame nors rytų Londono „pube“ susirenka daugiau lietuvių. Dar kitaip, jei tarp besilinksminančių yra ir kitų rytų europiečių. Tada, tam tikra seka susiklosčius įvykiams, yra nemenka tikimybė „gauti į galvą“. Įvykiai gali suktis labai greitai ir chaotiškai, kai bare atsiranda lietuviai „gudručiai“, kurie nei fizinio, nei protinio darbo nedirba. Jie ieško potencialių aukų, kurioms siūlo savo nelegalios veiklos paslaugas ir produktus.

Britams visų tų nesąmonių „gudručiai“ nesiūlo, jie ieško savų kvailelių. Reikėtų nesistebėti, jei koks aštuoniolikinis priėjęs pasiūlys tapti fiktyviu nelegalės vyru ar gundys pasinaudoti pigių prostitučių paslaugomis. Tokiais nėra labai sunku atsikratyti, nes jie yra tik smulkios žuvelės. Tikrieji jų šeimininkai važinėja brangiom mašinom ir į tokius „pubus“ retai užsuka.

Pasitaiko, kai pagėręs ir grandiniuotas tautietis-povas nori be eiles pažaisti pulą. Sulaukęs neigiamo atsakymo, grasina pasikviesiąs savo „chebrą“ įvesti tvarką, lyg būtų gimtajame Kaune. Jei tokio nepavyks mandagiai neutralizuoti, tada gali kilti „neramumai“. Dažniausiai jie vyksta lauke, kol baro personalas neįsikiša. Jei nepavyksta – atvažiuoja britų policija.

Lietuviai lietuviškam bare
Rytinėje Londono dalyje lietuviškų barų ir restoranų yra keletas. Juose vyksta ne tik renginiai ir koncertai. Čia tautiečiai smaginasi laisviau, kartais net be stabdžių ir, kol kas, be vinčesterių. Na, kartais panaudoja santykiams „normalizuoti“ žaliuzių liekanas ar tvoros plytgalius, bet pagrindinis argumentas – kumštis.

Nors konfliktų priežastys būna pačios įvairiausios – nuo absurdo iki pavydo scenų – tikėtis profesionalios apsauginių pagalbos nereikėtų. Mat tokie barų apsauginiai dažniausiai dirba be licencijos ir bijo veltis į konfliktus, kad patys nebūtų apkaltinti nelegalia veikla. Vienoje tokioje lietuviškoje vietelėje teko girdėti, kaip plačiapetis kostiumuotas tautietis savininkui dėstė, kad į peštynes nesivels, jei ką. Išstums pro duris ir tiek.

Tokių tautiškų vietelių savininkai net policijos nekviečia lauke besitalžantiems nuraminti, nes baiminasi, kad neuždarytų įstaigos.
Sukruvintus snukučius apsivalę ir žaizdas kaip katinai išsilaižę, kitą kartą vėl kiūtina į tautišką barą, nes čia jie yra ne povai, o tikri ereliai.

Dar vienas lietuviškas perliukas Londono baruose – jei užsukęs gurkštelt alaus atpažinsi tautiečius, būtinai išgirsi lietuvišką šnektą ir gerai žinomus nelietuviškus keiksmažodžius. Kartais galima net susilažinti, iš ko pirmiau atpažinsi „brolius“ – iš keiksmų ar iš kalbos. Nors britai irgi keikiasi...

Pabaigai visgi reikėtų pasakyti, kad bendrai vertinant, lietuviai moka linksmintis ir padoriai elgtis. Bet ne visur ir ne visi.

Anatolijus Jakimovas

www.anglija.lt

Anglija.lt naujienas ar jų dalį publikuoti ir/ar kitaip naudoti be raštiško "Anglija.lt Ltd." sutikimo draudžiama.

Penki mėnesiai Londone – neilgas laikotarpis tokiame megapolyje, kad galima būtų daryti rimtas išvadas apie čia gyvenančių lietuvių pramogas. Juolab, ne atostogų atvykęs, o darbas ir Londone darbas. Tačiau atsitiktiniai vizitai į ne pačios aukščiausios klasės aludes leidžia dėlioti kai kuriuos akcentus.
Londone lietuviai gyvena visur, bet gausiausiai tautiečiais apgyvendinta rytinė britų sostinės dalis. Todėl čia yra didžiausia tikimybė „pube“ sutikti alų gurkšnojantį lietuvį ar lietuvę.

Jei į barą užsuksi po darbo, tai tikrai nepatirsi kokio nors diskomforto, nes paprastą dieną daugelis lankytojų nesistengia padauginti. Viena arba dvi pintos mėgiamo alaus ir namo. Darbo dienomis baruose tautiečių taip pat negausu, nes dirba jie nuo ankstaus ryto iki vėlumos.
Visai kitaip atrodo ir daugiabalsiai šurmuliuoja „pubai“ savaitgaliais. Nors vardan tiesos, reikia pasakyti, kad darbą turintiems ir jį vertinantiems lietuviams pramogoms nelabai laiko ir lieka. Suprantama, tai yra labai individualu ir priklauso nuo įvairių dalykų. Taigi apie lietuviškas ypatybes, sąmoningai neįvardijant barų pavadinimų...

Lietuviai britiškam „pube“
Apie britų alaus vartojimo kultūrą yra prirašyta daugybė studijų, todėl sukime prie savų reikalų. Lietuviai angliškame bare dažniausiai būna ramūs. Kai aplinkui dūzgia britai, tai nėra jokio reikalo tautiečiams it povams vaikščioti pakeltom alkūnėm ir pražergtom kojom. O jei dar kalbos gerai nemoki, tai apkalbų nesupranti ir nelieka pagrindo agresijai.

Visai kitaip reikalai klostosi, kai kokiame nors rytų Londono „pube“ susirenka daugiau lietuvių. Dar kitaip, jei tarp besilinksminančių yra ir kitų rytų europiečių. Tada, tam tikra seka susiklosčius įvykiams, yra nemenka tikimybė „gauti į galvą“. Įvykiai gali suktis labai greitai ir chaotiškai, kai bare atsiranda lietuviai „gudručiai“, kurie nei fizinio, nei protinio darbo nedirba. Jie ieško potencialių aukų, kurioms siūlo savo nelegalios veiklos paslaugas ir produktus.

Britams visų tų nesąmonių „gudručiai“ nesiūlo, jie ieško savų kvailelių. Reikėtų nesistebėti, jei koks aštuoniolikinis priėjęs pasiūlys tapti fiktyviu nelegalės vyru ar gundys pasinaudoti pigių prostitučių paslaugomis. Tokiais nėra labai sunku atsikratyti, nes jie yra tik smulkios žuvelės. Tikrieji jų šeimininkai važinėja brangiom mašinom ir į tokius „pubus“ retai užsuka.

Pasitaiko, kai pagėręs ir grandiniuotas tautietis-povas nori be eiles pažaisti pulą. Sulaukęs neigiamo atsakymo, grasina pasikviesiąs savo „chebrą“ įvesti tvarką, lyg būtų gimtajame Kaune. Jei tokio nepavyks mandagiai neutralizuoti, tada gali kilti „neramumai“. Dažniausiai jie vyksta lauke, kol baro personalas neįsikiša. Jei nepavyksta – atvažiuoja britų policija.

Lietuviai lietuviškam bare
Rytinėje Londono dalyje lietuviškų barų ir restoranų yra keletas. Juose vyksta ne tik renginiai ir koncertai. Čia tautiečiai smaginasi laisviau, kartais net be stabdžių ir, kol kas, be vinčesterių. Na, kartais panaudoja santykiams „normalizuoti“ žaliuzių liekanas ar tvoros plytgalius, bet pagrindinis argumentas – kumštis.

Nors konfliktų priežastys būna pačios įvairiausios – nuo absurdo iki pavydo scenų – tikėtis profesionalios apsauginių pagalbos nereikėtų. Mat tokie barų apsauginiai dažniausiai dirba be licencijos ir bijo veltis į konfliktus, kad patys nebūtų apkaltinti nelegalia veikla. Vienoje tokioje lietuviškoje vietelėje teko girdėti, kaip plačiapetis kostiumuotas tautietis savininkui dėstė, kad į peštynes nesivels, jei ką. Išstums pro duris ir tiek.

Tokių tautiškų vietelių savininkai net policijos nekviečia lauke besitalžantiems nuraminti, nes baiminasi, kad neuždarytų įstaigos.
Sukruvintus snukučius apsivalę ir žaizdas kaip katinai išsilaižę, kitą kartą vėl kiūtina į tautišką barą, nes čia jie yra ne povai, o tikri ereliai.

Dar vienas lietuviškas perliukas Londono baruose – jei užsukęs gurkštelt alaus atpažinsi tautiečius, būtinai išgirsi lietuvišką šnektą ir gerai žinomus nelietuviškus keiksmažodžius. Kartais galima net susilažinti, iš ko pirmiau atpažinsi „brolius“ – iš keiksmų ar iš kalbos. Nors britai irgi keikiasi...

Pabaigai visgi reikėtų pasakyti, kad bendrai vertinant, lietuviai moka linksmintis ir padoriai elgtis. Bet ne visur ir ne visi.

Anatolijus Jakimovas

 (Komentarų: 29)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: