Lietuviškų pavardžių ateitis – moterų pavardės vyrams? 

Nenorom, bet sugebėjom priprasti, kad moteris ištekėdama pasiima vyriškos giminės pavardę. Net kalbininkai sukandę dantis su tuo susitaikė. Tačiau lietuvių kalbos laukia dar vienas iššūkis, kuris gali būti gerokai sunkiau virškinamas, negu nelietuviškų raidžių x arba w invazija – tai moteriškos vyrų pavardės, pavyzdžiui, Jonas Latvaitė arba Lukas Kalnienė.

Netikit, kad taip gali atsitikti? Taip jau yra. Man pačiai teko bendrauti su vyriškiu, nebekalbančiu lietuviškai ir nesuprantančiu, kodėl domiuosi jo pavarde, kurios galūnė buvo –utė. Kai paaiškinau lietuviškų pavardžių sudarymo gudrybes, jis numojo ranka – į Lietuvą važiuoti neketino, o visur kitur kaip yra – taip gerai.

Šį atvejį prisiminiau ne atsitiktinai, o todėl, kad šiomis dienomis angliškame laikraštyje perskaičiau straipsnį apie keturiolikmetį lietuvaitį Paulių, kurio intelekto koeficientas didesnis negu Einšteino ar Geitso ir kurio pavardė – Zabotkiene.

Prisipažinsiu – pirmas įspūdis buvo toks pribloškiantis, kad pamaniau, jog tai pokštas. Ir nustebino mane ne tiek tai, kad keturiolikmetis lietuvaitis gali būti toks protingas (nors aš asmeniškai tais IQ, t.y. intelekto koeficiento, matavimais nelabai tikiu) o pavardė – juk jeigu tėvai tikrai lietuviai, o straipsnyje paminėta, kad jie iš Lietuvos, vargu ar būtų sūnui davę ištekėjusios moters pavardę.
(Beje, tai gali būti tiesiog anglų žurnalisto, susipainiojusio lietuviškų pavardžių galūnėse, klaida. Pagal kitus šaltinius protingojo lietuvaičio pavardė – Zabotka.)

Bet kita vertus – kodėl ne? Juk Anglijos gimdymo namuose egzistuoja praktika gimusį vaiką vadinti motinos pavarde ir šimtai, ir tūkstančiai lietuvių šeimoms gimusių berniukų, jeigu tėvai registrų centre nepasirūpintų suteikti jiems lytį atitinkančią pavardę, galėtų likti –ienės ar –aitės.

Nenorom, bet sugebėjom priprasti, kad moteris ištekėdama pasiima vyriškos giminės pavardę. Net kalbininkai sukandę dantis su tuo susitaikė. Tačiau lietuvių kalbos laukia dar vienas iššūkis, kuris gali būti gerokai sunkiau virškinamas, negu nelietuviškų raidžių x arba w invazija – tai moteriškos vyrų pavardės, pavyzdžiui, Jonas Latvaitė arba Lukas Kalnienė.

Netikit, kad taip gali atsitikti? Taip jau yra. Man pačiai teko bendrauti su vyriškiu, nebekalbančiu lietuviškai ir nesuprantančiu, kodėl domiuosi jo pavarde, kurios galūnė buvo –utė. Kai paaiškinau lietuviškų pavardžių sudarymo gudrybes, jis numojo ranka – į Lietuvą važiuoti neketino, o visur kitur kaip yra – taip gerai.

Šį atvejį prisiminiau ne atsitiktinai, o todėl, kad šiomis dienomis angliškame laikraštyje perskaičiau straipsnį apie keturiolikmetį lietuvaitį Paulių, kurio intelekto koeficientas didesnis negu Einšteino ar Geitso ir kurio pavardė – Zabotkiene.

Prisipažinsiu – pirmas įspūdis buvo toks pribloškiantis, kad pamaniau, jog tai pokštas. Ir nustebino mane ne tiek tai, kad keturiolikmetis lietuvaitis gali būti toks protingas (nors aš asmeniškai tais IQ, t.y. intelekto koeficiento, matavimais nelabai tikiu) o pavardė – juk jeigu tėvai tikrai lietuviai, o straipsnyje paminėta, kad jie iš Lietuvos, vargu ar būtų sūnui davę ištekėjusios moters pavardę.
(Beje, tai gali būti tiesiog anglų žurnalisto, susipainiojusio lietuviškų pavardžių galūnėse, klaida. Pagal kitus šaltinius protingojo lietuvaičio pavardė – Zabotka.)

Bet kita vertus – kodėl ne? Juk Anglijos gimdymo namuose egzistuoja praktika gimusį vaiką vadinti motinos pavarde ir šimtai, ir tūkstančiai lietuvių šeimoms gimusių berniukų, jeigu tėvai registrų centre nepasirūpintų suteikti jiems lytį atitinkančią pavardę, galėtų likti –ienės ar –aitės.

 (Komentarų: 26)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: