Zita Čepaitė

Lapkričio pabaigoje Lietuvių krikščionių bažnyčia Londone šventė savo dešimtmetį. Šventinis renginys vyko Stratfordo miesto salėje, kur susirinko keli šimtai žmonių. Atėjo ne vien bažnyčios nariai, bet ir nemažai smalsuolių, panūdusių geriau susipažinti su nevienareikšmiškai vertinamos, kartais sekta pavadinamos bažnyčios veikla.

Daugiau bendrumų nei skirtumų

Šimtametes tradicijas turinčios katalikiškos lietuvių parapijos Londone klebonas Petras Tverijonas skirtumų su Lietuvių krikščionių bažnyčia neakcentuoja. „Manau, mes turime daug daugiau bendro negu skirtingo. Mes negalime pilnai būti vienybėje, taip jau atsitiko istorijoje, kad įvyko susiskaldymas, bet ta Evangelijos žinia mums visiems yra bendra, ir mūsų priešas yra bendras, o Dievas tas pats.

Lietuvoje Tikėjimo žodis - tai viena tokių bendruomenių, kuri iš sektos išaugo į normalią krikščionišką bendruomenę. Sekta pasižymi uždarumu, savo teisumu ir kitų prakeikimu, tas buvo aktualu vienu metu Lietuvoje, katalikai buvo piešiami kaip velnio vaikai ir tada negali būti dialogo. Daug priklauso ir nuo to, kas vadovauja bendruomenei... Teologiniais ar kunigystės klausimais yra daug skirtingumų, bet yra tiek daug bendrų dalykų, kuriuos galima daryti kartu“, – sakė kun. Petras.

Išdavysčių nebuvo

Pastorė V.Ditkevičius pati sakė niekada negirdėjusi, kad kas juos vadintų sekta ar sakytų: „A, čia tie iš Tikėjimo žodžio“, tačiau žino, kad kartais žmonės taip sako. Bet Londone, jos nuomone, daug mažiau priešiškumo negu Lietuvoje. „Vėlgi, kas dažniausiai sako „Tie iš Tikėjimo žodžio“? Tai sako žmonės, kurie nei į vieną, nei į kitą bažnyčią neina ir tiesiog kaip savęs pateisinimą suranda, kodėl man į bažnyčią eiti ir Dievo ieškoti nereikia“, – teigia V.Ditkevičius.

Pastorė prisipažįsta negalinti patikėti, kad jau praėjo dešimt metų ir kad per tą laiką susibūrė gausi ir aktyvi bendruomenė.

- Ar nebuvo nusivylimo žmonėmis, kurie ateina ir galbūt tikisi daugiau, negu galima ar įmanoma duoti?

Nusivylimo žmonėmis nepasakyčiau, kad patyriau. Neteko patirti kažkokių baisių išdavysčių, esu dėl to palaiminta, mane ir mano vyrą supa gera komanda žmonių, kurie pradėjo kartu prieš dešimt metų ir iki šiandien visi drauge. Viena šeima į Lietuvą gyventi išvyko, kita į Dubliną, o visi kiti jau esame ne vien bendruomenės nariai, bet ir artimi draugai.

Tikėjimas pakeitė gyvenimą

Viena iš pirmųjų bendruomenės narių - Vilmos mama Marytė Truncienė pasakoja, ne iš karto tapusi bendruomenės nare. „Nebuvau labai prieš, buvau katalikė, mano mama labai tikinti, bet atrodė, ką jie čia, durniai... Užtrenkdavau duris ir išeidavau iš tų susitikimų.

Vieną kartą važiuoju namo autobusu ir verkiu, supratau, kad bėgu nuo gyvo Dievo... Turėjau nesveikas rankas, viešbutyje dirbdavau, stiklinė krito iš rankų, o paskui įtikėjau, viskas keitėsi ir išgijau. Turėjau didelę alkoholio problemą, o dabar gali buteliai stovėti – man nerūpi“, – entuziastingai pasakoja moteris, vadinanti save gyvu liudininku, kaip įtikėjus keičiasi gyvenimas.

Kitų bendruomenės narių patyrimai ne tokie dramatiški. Rytis Kasperavičius, Lietuvių krikščionių bažnyčios narys nuo to karto, kai prieš bemaž dešimt metų atvyko į Londoną. „Mane brolis pakvietė, buvo kaip tik Naujųjų metų šventė, prisijungėm, dabar turim draugų ratą, drauge leidžiam laiką, kartu gimtadienius sutinkam“, – sako vyras.

Algimantui Išnarauskui, Lietuvoje dalyvavusiam krikščioniškos bažnyčios veikloje, persikėlus į Londoną šią bendruomenę surasti padėjo giminaičiai. „Negaliu nebūti bažnyčioje, man reikia kartą per savaitę Dievo žodžiu pasipildyti“, – sako su žmona į krikščionių bendruomenę įsijungęs Algimantas. Be to, jis pripažįsta, kad jei nebūtų bažnyčios, jo pažinčių ratas būtų buvęs kur kas siauresnis.

Prasidėjo nuo maldos grupės

Londono sekmininkų bendrijai priklausanti Lietuvių krikščionių bažnyčia prasidėjo nuo negausaus bendrai maldai susibūrusių Londono lietuvių būrelio. Šio būrelio siela buvo neseniai susituokusių Vilmos ir Dariaus Ditkevičių šeima. Žinia apie maldos grupę ėmė sklisti iš lūpų į lūpas, besirenkančiųjų būrys gausėjo. Iškilus klausimui, ką daryti toliau, Vilma ir Darius sumanė pasitarti su sekmininkiškos „Kensington Temple“ bažnyčios vadovais ir buvo paraginti registruoti Lietuvių krikščionių bažnyčią.

Išsinuomavę salę 1998 metais visi kartu šventė Kalėdas. Tokia buvo pradžia. Šiuo metu Becktone įsikūrusi bažnyčia turi virš 300 narių, remia Kėdainiuose įsikūrusį Priklausomybės ligų centrą, krikščioniškos radijo stoties Lietuvoje veiklą, paramos reikalingas Daugų kaimo šeimas.

Bažnyčia buria žmones ne tik bendrai maldai, bet ir laisvalaikio praleidimui, kultūrinei veiklai. Bažnyčios dešimtmečio šventėje koncertavo jau penkerius metus gyvuojantis vaikų choras „Moksliukas“, LKB mišrus choras „Gausa“, LKB šokių grupė „Srovė“. Bendruomenės nariai drauge vyksta į ekskursijas, organizuoja savaitgalio iškylas.

Bažnyčia dešimtmečio proga pasveikinęs „Kensington Temple“ satelitinių bažnyčių direktorius Ianas Hendricksas sakė, kad ši bažnyčia gali būti pavyzdžiu daugybei kitų krikščioniškų bendruomenių.