Lietuvoje esu vos savaitė, bet frazę „aš labai myliu Lietuvą“ per televiziją girdėjau perdėčiau sakydama, kad tris milijonus kartų, tačiau tikrai daug – tiek, kad spėjo įkyrėti. Įsivaizduokit per BBC ar kitą kokį kanalą reklaminių pauzių metu transliuojamus skirtukus su frazėmis „Aš labai myliu Angliją...“ Arba primygtinį raginimą po svečius kraštus keliaujantiems tautiečiams siųsti vaizdo įrašą su vieninteliais žodžiais „Visur gerai, bet Britanijoje geriausia“.

Jėzusmarija, koks triukšmas kiltų Jungtinėje Karalystėje. Tokie pareiškimai būtų išvadinti kvailu pasipūtimu savo šalį iškeliant virš kitų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad patriotiniai jausmai Britanijoje uždrausti. Pati su tūkstantine minia ne kartą mojavau „Union Jack“ – taip liaudiškai vadinama JK vėliava - didžiulėje Royal Albert Hall salėje atliekant „Rule Britania“ (Valdyk, Britanija) populiariosios klasikos koncertų metu.

Kartą „Rule Britania“ dainuojant išsitraukiau lietuvišką trispalvę. Būgštavau, kad pagal lietuvišką paprotį sutiksiu smerkiančius žvilgsnius – kaip čia drįsau su kažkokia kita vėliava išsišokti. Bet atvirkščiai – daugelis šypsojosi ir rodė į viršų iškeltus nykščius.

Įsivaizduokit Lietuvoje jeigu kas nors per tautinio pakylėjimo šventę sumosuotų rusiška vėliava. Tai būtų suvokta kaip provokacija, o ne nuoširdus pareiškimas, kad jis, rusas, su savo vėliava atėjo palaikyti lietuviško patriotizmo – per daug sudėtinga, kad tai suprastų dainingomis Mikutavičiaus frazėmis „aš tikrai myliu Lietuvą“ permaitintos smegenys.

Čiastuškinio stiliaus teiginiais maitinami mano tautiečiai sugeba įkąsti tik landsbergišką politaritmetiką - jeigu a lygu b, o b lygu c, tai a lygu c; t.y., jei gerą žodį pasakai apie rusus ar lenkus ar kitą Lietuvai „nusikaltusią“ tautą esi lygu rusas arba lenkas, lygu už pinigus papirktas arba iš prigimties išdavikas.

Tad ką mes veikėm tuos dvidešimt penkerius metus kurdami nepriklausomą Lietuvą, kurioje bemaž visi tapo priklausomi nuo pinigų, nuo užimamo posto, nuo pompastiškai patriotinių brukalų? Ir jei neturi pinigų ir neužimi posto, tai tau nieko kito nebelieka kaip tarnauti pirmiesiems ir antriesiems bei kartoti kitų sudėliotas frazes.

Tiesa, kad nepasijustum visišku robotu yra keletas sričių, kur leidžiama kovoti „nukenksmintas“, t.y. jokios prasmės neturinčias kovas kaip antai - reikalauti, kad būtų nuverstos Žaliojo tilto skulptūros, išardytas Neries krantinėje esantis „vamzdis“, neįsileista į lietuvių rašybą dviguba w. Nes kokią reikšmę valstybės gyvenime ir valdyme turi Žaliojo tilto „balvonai“, kaip juos pavadino ekonomistė Aušra Maldeikienė? Jokios. Tačiau labai tinka garui nuleisti - kad keletas dar likusių neramiųjų pamiršę rimtesnius dalykus vienas kitam akis draskytų dėl to, kas neturi reikšmės.

Beje, apie raides. Anglai dėl jų smegenų nesuka – pati ne kartą mačiau lietuviškas ž, č, ū įspaustas JK institucijų išduodamuose gimimo liudijimuose. Kai pasidomėjau, kaip čia yra, ar anglai savo abėcėlę išdavė, sužinojau, kad neangliškos raidės į dokumentus gali būti įrašomos asmens pageidavimu. Tik nedaug kas to geidauja, nes šalyje, kurioje gyveni, daug patogiau naudotis gyvenamosios šalies raidynu.

Anglai tiki, kad žmonės, išskyrus retus atvejus, yra sveiko proto būtybės ir elgiasi taip, kaip jiems naudinga. Lietuvoje, atvirkščiai, pradedant valdžios piramidės viršūnėlėmis baigiant eiliniais kaimo savivaldybės tarnautojais vyrauja įsitikinimas, kad žmonės iš prigimties linkę elgtis neprotingai ir į teisingą kelią juos galima tik botagu nuvaryti. Tai ir suka tuos botagus iš ko netingi – iš paniekinančių spjaudalų, iš patriotinių brukalų, iš menkinančių patyčių, iš pasirinkimo laisvę apribojančių taisyklių.

Ir tai yra toji viena, bet labai labai labai svarbi priežastis, kodėl net Afrikoje atsidūrusi nesakyčiau, kad Lietuvoje geriausia.

Zita Čepaitė