Specialistai pripažįsta, kad Lietuvos darbo rinkos problemoms spręsti yra būtina darbo imigracija. Lietuviai mielai laukia aukštos kvalifikacijos specialistų iš Baltarusijos ar Ukrainos.

O jei į Lietuvos darbo rinką sugalvotų įsilieti nekvalifikuotų darbininkų iš Turkijos, visiems jiems be jokios išimties duris užtrenktų beveik kas antras Lietuvos gyventojas. Ne ką geresnės nuotaikos apie sirus ar Afrikos šalių gyventojus. Taip atskleidė Europos socialinio tyrimo apklausa.

„Lietuviai labiausiai vengia kultūriškai skirtingų visuomenių atstovų. Tyrimai atskleidžia, kad daugiausia atmetimo susilaukia galimi atvykėliai iš islamo šalių, juodaodžiai.

Palankiau žvelgiama į atvykstančius iš kaimyninių šalių, istoriškai artimesnių visuomenių. Ne toks neigiamas požiūris yra, pavyzdžiui, į žydus“, – kalba Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius.

Be darbo imigrantų neišsiversime

Imigracija yra laikoma sėkmingu darbo rinkos sprendimo būdu visame pasaulyje, ypač ES. 80–85 proc. ES gyventojų populiacijos prieaugio sudaro imigrantai iš trečiųjų šalių, pažymi Etninių tyrimų instituto migracijos ekspertas Karolis Žibas.

„Kalbant apie Lietuvos darbo imigracijos politiką, manyčiau, kad ji sprendžia tik trumpalaikes darbo jėgos problemas. Panašu, kad Lietuvos politikai tikisi, jog didžioji dalis užsienyje gyvenančių lietuvių sugrįš, tačiau kol kas grįžtamosios emigracijos nėra, ją greičiau būtų galima vadinti apykaitine, kai grįžtama ir vėl išvykstama.

Darbo imigracija Lietuvoje jau beveik pasiekė prieškrizinį lygį. Kitais metais, tikėtina, jį viršys. Labai aiškiai matosi, kad tam tikri sektoriai po truputėlį bent jau iš dalies tampa priklausomi nuo darbo jėgos iš užsienio. Pavyzdžiui, logistikos sektorius, ypač tolimųjų reisų įmonėse. Priešingai nei pabėgėlių, darbo imigrantų į Lietuvą atvyksta vis daugiau“, – kalba K. Žibas.

Pasak A. Krupavičiaus, maži atlyginimai stabdo didesnį darbo imigrantų į Lietuvą skaičių. Nuo atvykimo juos sulaiko ir tai, kad absoliuti dauguma lietuvių į atvykėlius žvelgia skeptiškai.

Ko labiausiai nelaukia lietuviai

2015 metais Europos socialiniame tyrime dalyvavusiųjų klausta, ar reikėtų leisti į Lietuvą atvykti ir pasilikti čia gyventi žydams, musulmonams, romams. Palankiausiai Lietuvos gyventojai buvo žydų atžvilgiu – 15,4 proc. apklaustųjų teigė, jog daugeliui šios tautybės atstovų reiktų leisti atvykti į Lietuvą ir pasilikti joje gyventi.

Ne taip palankiai, tyrimo duomenimis, Lietuvos gyventojai nusiteikę musulmonų ir romų atžvilgiu, – kad daugeliui jų reiktų leisti atvykti ir pasilikti Lietuvoje atitinkamai manė 4,9 ir 3,5 proc. apklaustųjų. Visgi nepalankiausiai Lietuvos gyventojai yra nusiteikę romų atžvilgiu – kad nereikia leisti nei vienam šios tautybės atstovui atvykti į mūsų šalį ir pasilikti čia gyventi atrodo bent kas antram lietuviui.

K. Žibas pabrėžia, kad Lietuvoje vyrauja kultūrinio pobūdžio uždarumas.

„Lietuvos visuomenė yra labiau linkusi pritarti imigracijai iš tokių šalių, kaip Ukraina, Baltarusija, Moldova. Pritarimo gerokai mažiau kalbant apie Siriją, Afrikos šalis, Turkiją, Kiniją.

Kuo šalys tolimesnės, kuo labiau skirtingos kultūriškai, tuo pritarimo yra mažiau. 2015-aisiais, po išpuolių Paryžiuje, pritarimas imigracijai dar sumažėjo. Tačiau žmonės dažnai neatskiria, kur yra priverstinė, kur darbo imigracija. Tačiau dažniausiai tai yra visuomenės reakcija į viešajame diskurse vyraujančias nuomones, o ne į procesus, tiesioginę jų patirtį“, – kalba pašnekovas.

Europos socialinio tyrimo duomenimis, Lietuvos gyventojai yra palankesni imigrantams iš Baltarusijos. Kad daugeliui šios valstybės atstovų reikėtų leisti atvykti į mūsų šalį ir čia pasilikti pritarė, beveik ketvirtadalis apklaustųjų (23,8 proc.), tačiau su sąlyga, kad tai būtų aukštos kvalifikacijos specialistai. Tokių specialistų iš Turkijos lietuviai įsileisti linkę žymiai mažiau – tam pritarė tik 12,8 proc. respondentų.

Dar nepalankiau lietuviai žiūri į mūsų šalį atvykstančius nekvalifikuotus darbininkus iš Baltarusijos – daugiau nei ketvirtadalis teigė, jog nereikėtų nei vienam tokiam žmogui leisti atvykti ir pasilikti Lietuvoje. O jei į Lietuvos darbo rinką sugalvotų įsilieti nekvalifikuotų darbininkų iš Turkijos, visiems jiems be jokios išimties duris užtrenktų beveik kas antras Lietuvos gyventojas.

Vilija Andrulevičiūtė