Jei likimas neiškrės piktų pokštų, Ernestas Markšaitis gali tapti pirmuoju lietuvių alpinistu, įkopusiu į antrą pagal aukštį ir techniškai pačią sudėtingiausią pasaulio viršukalnę K2, kartais vadinamą Čogorio kalnu. „Lietuviai ne tik nėra įkopę į šį kalną. Mano žiniomis, iki šiol jie net nebandė to daryti“, - sako Ernestas.

Tiesa, E.Markšaitis pripažįsta, kad į techniškai pačią sudėtingiausią pasaulio viršukalnę jį gena ne garbės troškimas, ne noras tapti pirmu lietuviu, pasiekusiu K2 (8611 m) viršūnę, o šiek tiek kitokie motyvai.

„Praėjusią vasarą susiklostė taip, kad liko neįgyvendintų planų Tian Šanyje ir Pamyre. Todėl jau rudenį pradėjau ruoštis kopimui į Pobiedos (7439 m) ir Lenino (7134 m) viršūnes. Tačiau gyvenimas kartais nelauktai pasisuka kita kryptimi... K2 yra vienas iš trijų aštuonis kilometrus viršijančių viršūnių, į kurias niekas nebuvo įkopęs žiemą. Todėl šią žiemą tai padaryti pabandė labai pajėgi rusų komanda. Kopimo metu žuvo geras mano draugas Vitalijus Gorelikas“, - pasakojo E.Markšaitis.

Skaudžią žinią aptariant su pažįstamu švedų alpinistu Frederiku Strangu, kuris irgi pažinojo Vitalijų, vyrams kilo mintis pagerbti žuvusį draugą ir patiems įkopti į K2. Į ekspediciją lietuvis ir švedas leidžiasi dviese.

Partneris – žymus švedų alpinistas

E.Markšaičio partneris Frederikas Strangas yra žymus švedų alpinistas, dokumentinių filmų apie kalnus autorius, fotografas. Švedas yra įkopęs į kelias viršūnes, viršijančias aštuonis tūkstančius metrų, praėjęs sudėtingus techninius maršrutus Alpėse.

Bandymas su E.Markšaičiu įkopti į K2 bus jau antrasis F.Strango bandymas pasiekti šią sudėtingą viršūnę. Tarptautinės ekspedicijos sudėtyje jis pirmą kartą bandė įkopti į Čogorį 2008 m. Tąkart įvyko viena didžiausių tragedijų K2 istorijoje – ledo griūtyje iš karto žuvo net 11 alpinistų.

„Fredrikas atsisakė tolimesnio kopimo ir kartu su dar vienu alpinistu iš 7400 m nukėlė žuvusio serbo kūną. Kiti į griūtį patekę kopėjai dingo be žinios“, - pasakoja Ernestas. Lietuvis su švedu susipažino per rusų alpinistus, vėliau pradėję bendrauti vyrai atrado daug panašių interesų ir susidraugavo.

Meilę kalnams pajuto vaikystėje

Pats Ernestas meilę kalnams sako pajutęs dar vaikystėje. Visų pirma kalnais jį sudomino mama geologė. Jaunystėje ji išmaišė Sibiro platybes, plaukiojo ledlaužiu Arktyje. Grįžusi namo, moteris su sūnumi daug laiko praleisdavo gamtoje, sūnui pasakodama apie savo ekspedicijas, kalnus, ugnikalnius.

„Kažkada perskaičiau laikraštyje apie Reinholdą Messnerį, pamačiau jo nuotraukas iš Himalajų. Į jas galėjau žiūrėti ištisas valandas. O jau studentavimo laikais vasaras leisdavau kambarioko gimtinėje Sevastopolyje. Ten gausu uolų, kuriomis laipiojome. Ten pramokau lipimo technikos, nors niekada ir nebuvau stiprus „uolininkas“. Sniego „paragavau“ 2007 m.“, - apie save pasakoja Ernestas.

Nuo 2007 m. kalnuose jis apsilanko 5-7 kartus per metus. Kopia techninius ir aukštuminius maršrutus. Pernai jis sėkmingai vadovavo alpinistų grupei, su kuria įkopė į aukščiausią Šiaurės Amerikos viršūnę Denali (6194 m.). Visa grupė viršūnę pasiekė dešimtą kopimo dieną. Vėliau lietuviai sužinojo, kad jų rezultatas pagal masiškumą ir greitį per visą Denali istoriją buvo penktas.

„Komandoje buvo keli žmonės pirmą kartą gyvenime stovėję ant „kačių“. Mus aplenkė keturios profesionalų komandos iš Rusijos, Prancūzijos ir JAV. Kopiant į Denali, mūsų komandos sėkmę lėmė tai, kad visi dirbo maksimaliai, buvome nesuvaržyti titulų. Visa komanda buvo kaip vienas žmogus. Keturių kilometrų aukštyje mes kepėme barbekiu, žaidėme futbolą, tinklinį, mėtėme lėkštę. Tokiame aukštyje kiti kopėjai išgyvena negalavimus, todėl mūsų šėliojimai kėlė nuostabą ir pagarbą aplinkiniams“, - praėjusių metų sėkmingą ekspediciją prisiminė Ernestas.

Tačiau ne viskas ir ne visada Ernestu sekėsi sklandžiai. Vienas įvykis parodė, kad einant į kalnus, turi būti viskam pasiruošęs.

„Kartą išvykome su trimis draugais lengvai palaipioti Tatruose. Tai atrodė tarsi paprastas pasivaikščiojimas. O likimas lėmė taip, kad vienas iš mūsų žuvo. Ilgai negalėjau atsigauti. Prarasti draugą kalnuose yra nepaprastai sunku“, - sako alpinistas.

Aklimatizacijai pasirinktas Broad Peak

E.Markšaitis teigia, kad su švedu F.Strangu bendrą ekspediciją planavo dar 2010 m. Tačiau tuomet vyrų keliai išsiskyrė. Žuvus judviejų bendram pažįstamui, lietuvis ir švedas nusprendė vėl suvienyti jėgas ir kartu kopti į dvi viršūnes, viršijančias aštuonis tūkstančius metrų - Broad Peak (8051 m) ir K2 (8611 m).

„Skubiai reikėjo surasti projekto finansavimą. Ekspedicijos Himalajuose yra gana brangios dėl brangių leidimų lankytis nacionaliniuose parkuose, leidimų kopti į konkrečias viršūnes, išlaidų logistikai ir įrangai. Reikėjo įgyti gerą fizinę formą, įsigyti reikiamos įrangos. Pasidalinome darbais ir su Fredriku pradėjome intensyviai ruoštis“, - apie ekspedicijos pradžią pasakojo E.Markšatis.

Susitikę Stambule, abu alpinistai drauge skris į Pakistaną. Birželio 20-25 dienomis jie jau planuoja būti Broad Peak bazinėje stovykloje, kur pradės aklimatizacinį kopimą.

„Kopiant į aukštus kalnus, būtina gera aklimatizacija. Todėl į aukštumines stovyklas kopiama palaipsniui ir pernakvojus aukštyje, leidžiamasi į bazinę stovyklą poilsiui. Broad Peak kalną pasirinkome aklimatizacijai. Jis žymiai saugesnis nei K2, o jo viršūnė irgi viršija 8 kilometrus nuo jūros lygio. Todėl, mūsų akimis, šis kalnas idealiai tinka aklimatizacijai. Tikimės, kad sugebėsime įkopti į Broad Peak, o jau tada persikelsime į K2 bazinę stovyklą“, - kelionės planais dalijosi Ernestas.

Net ir saugiu laikomame Broad Peak nėra visai nepavojinga: ten keliose vietose susiduriama su krentančiais akmenimis, galimos griūtys. Tas vietas įveikti vyrai planuoja maksimaliai greitai.

Į K2 lietuvis su švedu kops ne klasikiniu maršrutu, einančiu Arbruco ketera (Arbruzzi ridge), o techniniu maršrutu, kur patiems teks įrenginėti saugos taškus, tiesti virves.

Viršūnę pasiekia mažai alpinistų

„Pasaulyje yra daug kalnynų, kuriuose yra tūkstančiai nuostabių viršūnių. Tačiau iš visos jų gausybės, kai kurie kalnai ypač išsiskiria savo grožiu. K2 yra vienas tokių. Aukštos ir stačios, sniegu ir ledu pasipuošusios sienos, aiški viršūnės piramidė nevalingai traukia akį. K2 yra antras pagal aukštį pasaulio kalnas ir nusileidžia tik Everestui. Jis yra siauriausias aštuoniatūkstantininkas. Tai daro K2 klimatą labai kaprizingu. K2 niekada nebūna ilgų gero oro langų, todėl per sezoną viršūnės šturmui atsiranda viena ar dvi trumpos galimybes, kurias „medžioja“ kopiantieji į viršų“, - apie techniniu požiūriu sudėtingiausią pasaulio kalną pasakoja E.Markšaitis.

Kai kuriais sezonais K2 viršūnės nepavyko pasiekti nė vienam alpinistui. Nuo 1954 m. liepos 31 d., kai į K2 pirmieji įkopė italai Achille Compagnoni ir Lino Lacedelli, viršūnę pavyko pasiekti tik 284 alpinistams.

„Dėl stačių sienų, ledokričių ir lavinų pavojaus, jis laikomas sudėtingiausiu pasaulio kalnu. Čia sunkiai įveikiamas net klasikinis maršrutas. O pats kopimas reikalauja labai gerų alpinizmo įgūdžių. Tai lemia, kad ant K2 nėra komercinių ekspedicijų, kurių gausu ant Everesto. Visa tai daro šį kalną labai patrauklų“, - sako Ernestas apie alpinisto svajonių kalną.

Jis tvirtina, kad išskirti kokį nors vieną būsimo kopimo etapą yra sunku. Iki šturmo stovyklos vyrams teks kopti gana stačia siena. Aukščiau (7600 m) jų lauks ypač pavojinga vieta dėl galimos ledo griūties. Šią vietą būtina praeiti labai greitai.

Į kalnus eina „todėl, kad jie yra“

E.Markšaitis sako, kad paprastai kopimas į aštuonių tūkstančių metrų viršūnę kainuoja apie 20-30 tūkstančių litų. Šį kartą vyrams panašiai kainuos kopimas į du greta esančius aštuonių kilometrų kalnus. Nuolaidų iš kopimus Pakistane aprūpinančios įmonės nusiderėti padėjo rusų alpinistai.

E.Markšaitis pripažįsta, kad kopti į kalnus yra sunku fiziškai, o dažnu atveju – ir morališkai, tai kainuoja daugybę pinigų, tai rizika ir pavojus. Kalnuose nuolat žūsta alpinistų. Tačiau vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kodėl susirgę „kalnų liga“ žmonės vis grįžta atgal, jis negali.

„Kiekvienas turi savų motyvų. Man patinka būti kalnuose. Ten sutinkama nuostabių žmonių, su kuriais susidraugaujama visam gyvenimui. Į klausimą, kodėl eina į kalnus, kažkada labai taikliai atsakė R.Messneris: „Todėl, kad jie yra“. Aš einu į kalnus, nes myliu gamtą, myliu gyvenimą, man tiesiog gera būti kalnuose. O pasiekus užsibrėžtų tikslų, viduje jauti neapsakomą jausmą“, - sako į pavojingą kelionę susiruošęs Ernestas.

Jis pripažįsta, kad kalnai ne tik dovanoja gerų draugų, kalnai juos ir pasiima.

„Deja, kalnuose tikrai žūsta nemažai žmonių. Pernai netekau dviejų draugų iš Rusijos. Šiemet – Vitalijaus. Tačiau, kur nėra mirčių? Kasdien keliuose žūsta žmonės, bet mes vis tiek kasdien sėdame prie vairo. Juk žūtys mūsų neatbaido nuo vairavimo. Tai kodėl nelaimingi atsitikimai kalnuose turėtų atimti norą kopti?“ - pokalbį baigia E.Markšaitis.

Parengta pagal www.15min.lt informaciją