Lietuvos realybė: darbo rinkoje neįgalieji – „antrarūšiai“ - Anglija.lt
 

Lietuvos realybė: darbo rinkoje neįgalieji – „antrarūšiai“ 

Dažnas darbdavys vis dar baiminasi ir kratosi kiek kitaip nei sveikieji mąstančių ir lėčiau dirbančių negalią turinčių žmonių. „Galimybės gauti darbą negalią turinčiam žmogui lygios 20 proc. iš 100 proc., o jei negalia psichinė – gauti darbą jokių šansų“, – apie sunkumus, su kuriais susiduria neįgalieji mūsų šalyje, kalba Lietuvos invalidų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančauskis.

Nusivylę sistema, kurioje neįgalus žmogus dažnai tiesiog pasmerktas uždirbti grašius – mažesnę sumą nei gaunama invalidumo pensija, neįgalieji verčiau renkasi pastarąją nei darbą.

Neabejingi į užburtą ratą pakliuvusių neįgalių žmonių likimams, specialistai vieningai kalba apie būtinybę pertvarkyti įstatyminę bazę, parengti įstatymus, kurie būtų naudingi neįgalų žmogų įdarbinusiam verslininkui, ir kol kas dar tik svajoja apie socialinių įmonių, kuriose būtų sukurtos darbo vietos specialiai neįgaliesiems, steigimą.

„Darbdavys bijo neįgalaus žmogaus. Nenoriu įvardinti įmonės pavadinimo, bet tai buvo medžio apdirbimo įmonė, kuri iš karto pasakė, kad žmogaus, nevaldančio vienos rankos, jiems nereikia. Vyras norėjo dirbti su autokeltuvu. Kadangi jis vairavo automobilį, manau, būtų susitvarkęs ir su šituo, bet buvo pasakyta, kad jis negalės dirbti papildomų darbų, pavyzdžiui, lentų nešioti“, – prisiminė Z. Jančauskis ir pridūrė, kad įmonė jo minimam vyrui nė neužsiminė apie galimybę pas juos dirbti kokį kitą darbą.

Anot Z. Jančauskio, negalią turinčiam žmogui įsidarbinti dažnai kliudo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (NDNT) išvados. „Ne kartą esu tarpininkavęs, įdarbinant neįgalų žmogų. Mums visą laiką trukdydavo išvada dėl darbo pobūdžio, kurioje būdavo nurodoma, kiek valandų per dieną tam žmogui rekomenduojama dirbti: 2, 4, 6, 7“, – apie pagrindinį darbdavių argumentą nepriimti neįgaliojo, negalinčio dirbti pilnu etatu, kalbėjo Z. Jančauskis.

Pasak Z. Jančauskio, paeitais metai, kada įsigaliojo Užimtumo rėmimo įstatymas ir darbo biržos turėjo pinigų, įdarbinti negalią turintį asmenį buvo paprasčiau, o šiemet situacija nedžiugina. „Šiemet pinigų jau nebėra ir darbo biržos pritilo, nebesiūlo darbų“, – teigė Z. Jančauskis.

Uždarbis – mažesnis už invalidumo pensiją

Jis prisipažino, kad dalis negalią turinčių asmenų net nemato prasmės ieškotis darbo, mat tikimybė, kad atlygis už jų gaunamą invalidumo pensiją bus didesnis, labai maža.

„Pagrindinis neįgaliųjų pragyvenimo šaltinis yra invalidumo pensija. Vidutinė pensija – kiek didesnė už 800 Lt. Minimali alga irgi 800 Lt. Jei žmogus turi sunkesnę negalią, gauna papildomas išmokas priežiūrai arba slaugai. Darbingo amžiaus žmonės nenori dirbti, nes jų uždarbis, labai tikėtina, gali sudaryti tiktai dalį pensijos arba būti du kartus arba net dar daugiau mažesnis už pensiją. Įsivaizduokime, įdarbinsime žmogų puse etato už 400 Lt. Kiekvieną rytą keltis, važiuoti į darbą, kai pensija 900 Lt“, – dėstė Z. Jančauskis.

Lietuvos invalidų draugijos pirmininko nuomone, susirasti geriau apmokamą darbą neįgaliesiems trukdo ir nepakankama kvalifikacija. „Veikia profesinės reabilitacijos centrai. Tokie centrai dabar Lietuvoje yra penki ar šeši. Jeigu klausite jų vadovų, jie sakys, kad centre mokymus baigę žmonės gauna pakankamą kvalifikaciją. Jei klausite manęs kaip darbdavio, pasakysiu, kad nepakankamą. Aš manau, kad baigęs profesinės reabilitacijos mokymus žmogus turėtų būti profesionalus darbuotojas. Ta pati buhalterinė apskaita, darbas su kompiuteriu, siuvimas. Deja, iš praktikos galiu pasakyti, kad taip nėra“, – atviravo Z. Jančauskis.

Z. Jančauskio nuomone, kaip būtų galima padėti neįgaliesiems, turėtų rūpintis tiek verslininkai, tiek valdininkai. „Manau, turėtų būti steigiamos socialinės įmonės, kuriose neįgalūs žmonės galėtų dirbti, o savivaldybė kompensuotų jiems neišdirbtas valandas. Bet tai tik mano svajonė. Kitu atveju, neįgalieji turbūt niekada nepasieks to lygio, kad galėtų dalyvauti laisvoje darbo rinkoje. Yra grupė žmonių, kurie jauni, mokosi aukštosiose ir įgiję specialybę pradeda dirbti, bet jų yra nedaug. Didesnė dalis neįgaliųjų neturi tokio išsilavinimo“, – apie realybę kalbėjo Z. Jančauskis.

Būti įdarbintiems trukdo pažymos apie neveiksnumą

Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ teisininkė Sandra Pačinskaitė mano, kad sutrikusio intelekto neįgaliųjų integraciją į darbo rinką apsunkina informacijos trūkumas apie tai, kaip reikėtų bendrauti su specifinę negalią turinčiais asmenimis.

„Netgi aš, dirbanti šitoje įstaigoje, sutikusi sutrikusio intelekto ir ypač sunkią negalią turinčius žmones, vis dar bijau. Aš nežinau, kaip su tokiu žmogumi elgtis. Jam dažnai reikia pagalbos. Įdarbinus tokį žmogų turėtų būti dar vienas etatas žmogui, kuris reguliariai užsuktų patikrinti, kaip neįgaliajam sekasi dirbti, ar viskas gerai. Reikia darbdavį pakonsultuoti, nes nemanau, kad eilinis žmogus, įdarbinęs sutrikusio intelekto asmenį, mokėtų su juo bendrauti. Reikia kantrybės, kartais kaip vaikui tokiam asmeniui kelis kartus tą patį dalyką turi paaiškinti, pamokyti, paraginti, motyvuoti. Jie kaip vaikai – pradėję kažką, gali mesti“, – pasakojo S. Pačinskaitė.

Pasak S. Pačinskaitės, įdarbinti žmogų, turintį psichinę negalią, neretai sutrukdo kortelėje pažymėta neveiksnumo diagnozė. „Problema ta, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutrikusio intelekto asmenys padaromi neveiksniais tada, kai jie tokiais neturėtų būti pripažinti. Štai vienas konkretus atvejis. Senyvo amžiaus močiutė, nelabai susigaudanti teisėje, kažkam pašnibždėjus kažkaip pasiekė, kad jos 30-metis psichinę negalią turintis anūkas būtų pripažintas neveiksniu. Nesuprantama, kaip neveiksniu buvo galima pripažinti žmogų, galintį vieną patį iš vienos vietos autobusu nuvažiuoti į kitą vietą, mokantį skaityti. Vyras profesinėje mokykloje įgijo batsiuvio specialybę, bet yra pripažintas neveiksniu – norėtų dirbti, bet negali“, – dėstė pašnekovė.

S. Pačinskaitės pateiktais duomenimis, bendrija „Viltis“ šiuo metu vienija apie 11 tūkst. asmenų, 5 tūkst. iš jų yra neįgalieji. „Vilties“ teisininkės žiniomis, iš minėtų 5 tūkst. neįgaliųjų, turinčių sutrikusio intelekto negalią, nuolatinį darbą turi tik 2 asmenys.

Sveikiesiems ir neįgaliesiems – sąlygos vienodos

Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro Restoranų, viešbučių ir turizmo specialistų rengimo skyriaus vedėjos Dalios Ramunės Janarauskienės teigimu, apie 70 proc. norinčių įgyti virėjų, konditerių, padavėjų, barmenų, viešbučių kambarinių, viešbučių administratorių, picų ruošėjų, duonos gaminių kepėjų specializaciją, yra ne vietiniai.

„Yra profesinės reabilitacijos laikotarpis ir pagalbos įsidarbinant laikotarpis. Pasiūloma nuo 3 iki 6 darbo vietų. Didelė dalis baigusių mokymus nori grįžti dirbti į rajonus, iš kurių atvyko. Pavyzdžiui, viena lankomosios priežiūros darbuotoja mokėsi pas mus, siūlėme socialinės priežiūros įstaigas Vilniuje, bet ne, ji kategoriškai atsisakė, grižo dirbti į Šiaulius“, – pasakojo D. R. Janarauskienė.

Pasak D. R. Janarauskienės, ne tik darbdaviai, bet ir neįgalieji darbdaviams kelia savo sąlygas. „Jie nori, kad jiems būtų patogu, kad darbo vieta būtų arti namų. Aišku, važinėti po visą miestą sveikam sunku, o neįgaliam... Prie fizinės negalios dar prisideda ir psichologinės problemos. Čia, mokymų centre, jiems sudarytos šiltnamio sąlygos. Gal negalią turintys žmonės įsivaizduoja, kad taip turėtų būti ir darbo vietoje? Kiek darbdavys gali, tiek tas sąlygas sudaro. Realioje darbo vietoje darbo sąlygos visiems vienodos“, – svarstė D. R. Janarauskienė.

Anot D. R. Janarauskienės, darbdaviai neskuba neįgaliųjų darbinti ir todėl, kad valstybė už tai nesuteikia jokių lengvatų. „Kam imti neįgalų, kai aplink pilną sveikų žmonių? Anksčiau darbdaviai tikrai kur kas noriau priimdavo žmones, bet situacija prieš metus buvo kita. Tada žmonių trūko, dabar, kai visi sugrįžta iš airijų ir anglijų, nebe taip. Įstatymo bazė turėtų būti pakeista taip, kad darbdaviai būtų suinteresuoti priimti neįgalų žmogų. Darbdavys nežiūri, ar tu įgalus, ar neįgalus, jis stato savo sąlygas, nori, kad dirbtumei pilną darbo dieną“, – dėstė pašnekovė.

D. R. Janarauskienės nuomone, Lietuvos neįgalieji neiškrenta iš bendro šalies gyventojų konteksto, bet požiūris į juos kitoks nei į sveikuosius. „Jei fizinis trūkumas nesimato, yra vienaip, bet į žmones su akivaizdžiais fiziniais trūkumais vis dar keistai žiūrima. Pakantumo iš darbdavių pusės reikėtų daugiau“, – kalbėjo D. R. Janarauskienė.

Pasak Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro specialistės, kai kuriems mokytis darbo biržos atsiųstiems neįgaliesiems trūksta motyvacijos. „Būna, moka stipendiją, moka už mokslą, kur dar maitinimas ir apgyvendinimas, bet žmogus vis tiek nenori mokytis. Be abejo, žmonės skirtingi. Viena pas mus mokymus baigusi moteris iš Kauno net savo įmonę įkūrė“, – prisiminė D. R. Janarauskienė.

Specialistė pasidžiaugė spalio pabaigoje sostinėje esančioje Aguonų gatvėje atidarytu naujai įrengtu neįgaliųjų profesinio mokymo centru, Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro filialu. „Aguonų gatvėje atidarytame neįgaliųjų profesinio mokymo centre įrengta patalpa medicinos personalui, neįgaliesiems skirtas poilsio kambarys, jiems pritaikyti tualetai, dušai, klasės. Barmenų klasėje pastatytas net mokomasis baras“, – pasakojo D. R. Janarauskienė.

Ne visų darbdavių neįgalieji nelaukiami

Sostinėje veikiančios „Astos skubios siuvyklos“ vadovė Asta Sabiun sako, kad sutiktų pabandyti į darbą priimti negalią turintį asmenį. „Mes esame siuvimo įmonė, todėl reikia, kad darbuotojas ir rankas turėtų, ir nors vieną koją siuvamosios mašinos pedalui spausti turėtų, ir gerą regėjimą. Nesu prieš įdarbinti neįgalų. Galėčiau priimti žmogų pas save pabandyti. Su klientais dažniausiai kalbu pati, yra tokių darbų, kuriuos galima parodyti ir žmogus gali juos pats atlikti. Galėtų kreiptis į mane patarimų ar nurodymų, bet su klientais tiesiogiai nedirbtų“, – sakė A. Sabiun.

Siuvyklos savininkė prisipažino, kad jai anksčiau su neįgaliais asmenimis dirbti kartu neteko, tad reikėtų, kad kažkas apsiimtų pamokyti, kaip su jais tinkamai elgtis, bendrauti.

Dėl neįgalių asmenų galimybių dirbti abejonių nekyla ir Kauno regiono restoranų „Pizza Jazz“ tinklo vadovei Kristinai Dalopetravičienei. „Darbuotojų paieškos vyksta nuolatos, talpiname skelbimus dėl darbo tiek internete, tiek spaudoje. Žmonės savarankiškai kreipiasi į mus ir mes tada pagal jų galimybes sprendžiame, kokį darbą galėtume pasiūlyti. Tačiau iki šiol žmonių, kurie turėtų kažkokių rimtų problemų su sveikata, tarp besikreipiančiųjų nebuvo“, – pasakojo K. Dalopetravičienė.

Jos teigimu, jei „Pizza Jazz“ darbo anketą užpildytų negalią turintis žmogus, jo kandidatūra tikrai būtų svarstoma. „Jei žmogus dėl sveikatos problemų negali dirbti pilnu etatu, mums tai nesudaro problemų, nes žmonių, dirbančių po 4-6 val., pas mus ir dabar yra. Studentai, kurie negali dirbti visą darbo dieną, dirba puse etato. Tuo labiau, kad šiuo metu mums reikia virėjų, kepėjų, padavėjų, indų plovėjų“, – patikino pašnekovė.

Neįgalieji jaučiasi diskriminuojami

3-ią invalidumo grupę turintis Lietuvos invalidų draugijos narys Jonas teigė, diskriminaciją patyręs Elektrėnų darbo biržoje. Anot vyro, jis norėjęs mokytis stakliaus amato, bet Darbo biržos specialistė jo norą ignoravusi, esą, jis norimo darbo negausiąs, tad kam jam ir tie mokymai.

„Kai dar biržoje stovėjau, mane siuntė į Vievio paukštyną, bet ten manęs nepriėmė dėl to, kad grupę turiu. Ten būtų reikėję dirbti 12 val., o aš tegalėjau dirbti 6 val. Vėliau mane nukreipė į lentpjūvę, bet ir ten manęs nepriėmė, nes darbas buvo pamaininis“, – nuoskaudomis dalinosi Jonas.

Jau metai laiko Abromiškių reabilitacijos ligoninėje pagalbiniu darbininku dirbantis vyras sako, jog dabar laikosi neblogai. „Kadaise dirbau dažytoju-tinkuotoju. Jie labai nustebo, kad aš, turėdamas tokią specialybę, sutikau dirbti pagalbiniu darbuotoju. Pagalbiniu darbininku gali dirbti bet kuris invalidas“, – sakė dėl problemų su sveikata tikrosios profesijos atsisakyti turėjęs vyras.

Tuo metu Lietuvos invalidų draugijos narė Rasa, kaip pati sako, serganti bendrosiomis ligomis, kurias gydosi viename psichikos sveikatos centre, mano, kad Lietuvos darbdaviams trūksta išsiauklėjimo. „Per darbo biržą įsidarbinau pas pagal verslo liudijimą dirbančią floristę. Nemandagi ji būdavo su manimi, grubi, ko gero, jai trūko išsiauklėjimo. Kibdavo prie manęs, negražiu tonu kalbėdavo, visaip bandydavo išprovokuoti mano problemas“, – pasakojo Rasa.

Po Naujųjų metų laikraščio „Elektrėnų kronika“ redakcijoje maketuotoja pradėti dirbti su naujais darbdaviais sutarusi moteris prisipažino, kad jei ne pažįstamų rekomendacijos, kažin ar turėdama negalią, ji būtų gavusi norimą darbą.

Dažnas darbdavys vis dar baiminasi ir kratosi kiek kitaip nei sveikieji mąstančių ir lėčiau dirbančių negalią turinčių žmonių. „Galimybės gauti darbą negalią turinčiam žmogui lygios 20 proc. iš 100 proc., o jei negalia psichinė – gauti darbą jokių šansų“, – apie sunkumus, su kuriais susiduria neįgalieji mūsų šalyje, kalba Lietuvos invalidų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančauskis.

Nusivylę sistema, kurioje neįgalus žmogus dažnai tiesiog pasmerktas uždirbti grašius – mažesnę sumą nei gaunama invalidumo pensija, neįgalieji verčiau renkasi pastarąją nei darbą.

Neabejingi į užburtą ratą pakliuvusių neįgalių žmonių likimams, specialistai vieningai kalba apie būtinybę pertvarkyti įstatyminę bazę, parengti įstatymus, kurie būtų naudingi neįgalų žmogų įdarbinusiam verslininkui, ir kol kas dar tik svajoja apie socialinių įmonių, kuriose būtų sukurtos darbo vietos specialiai neįgaliesiems, steigimą.

„Darbdavys bijo neįgalaus žmogaus. Nenoriu įvardinti įmonės pavadinimo, bet tai buvo medžio apdirbimo įmonė, kuri iš karto pasakė, kad žmogaus, nevaldančio vienos rankos, jiems nereikia. Vyras norėjo dirbti su autokeltuvu. Kadangi jis vairavo automobilį, manau, būtų susitvarkęs ir su šituo, bet buvo pasakyta, kad jis negalės dirbti papildomų darbų, pavyzdžiui, lentų nešioti“, – prisiminė Z. Jančauskis ir pridūrė, kad įmonė jo minimam vyrui nė neužsiminė apie galimybę pas juos dirbti kokį kitą darbą.

Anot Z. Jančauskio, negalią turinčiam žmogui įsidarbinti dažnai kliudo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (NDNT) išvados. „Ne kartą esu tarpininkavęs, įdarbinant neįgalų žmogų. Mums visą laiką trukdydavo išvada dėl darbo pobūdžio, kurioje būdavo nurodoma, kiek valandų per dieną tam žmogui rekomenduojama dirbti: 2, 4, 6, 7“, – apie pagrindinį darbdavių argumentą nepriimti neįgaliojo, negalinčio dirbti pilnu etatu, kalbėjo Z. Jančauskis.

Pasak Z. Jančauskio, paeitais metai, kada įsigaliojo Užimtumo rėmimo įstatymas ir darbo biržos turėjo pinigų, įdarbinti negalią turintį asmenį buvo paprasčiau, o šiemet situacija nedžiugina. „Šiemet pinigų jau nebėra ir darbo biržos pritilo, nebesiūlo darbų“, – teigė Z. Jančauskis.

Uždarbis – mažesnis už invalidumo pensiją

Jis prisipažino, kad dalis negalią turinčių asmenų net nemato prasmės ieškotis darbo, mat tikimybė, kad atlygis už jų gaunamą invalidumo pensiją bus didesnis, labai maža.

„Pagrindinis neįgaliųjų pragyvenimo šaltinis yra invalidumo pensija. Vidutinė pensija – kiek didesnė už 800 Lt. Minimali alga irgi 800 Lt. Jei žmogus turi sunkesnę negalią, gauna papildomas išmokas priežiūrai arba slaugai. Darbingo amžiaus žmonės nenori dirbti, nes jų uždarbis, labai tikėtina, gali sudaryti tiktai dalį pensijos arba būti du kartus arba net dar daugiau mažesnis už pensiją. Įsivaizduokime, įdarbinsime žmogų puse etato už 400 Lt. Kiekvieną rytą keltis, važiuoti į darbą, kai pensija 900 Lt“, – dėstė Z. Jančauskis.

Lietuvos invalidų draugijos pirmininko nuomone, susirasti geriau apmokamą darbą neįgaliesiems trukdo ir nepakankama kvalifikacija. „Veikia profesinės reabilitacijos centrai. Tokie centrai dabar Lietuvoje yra penki ar šeši. Jeigu klausite jų vadovų, jie sakys, kad centre mokymus baigę žmonės gauna pakankamą kvalifikaciją. Jei klausite manęs kaip darbdavio, pasakysiu, kad nepakankamą. Aš manau, kad baigęs profesinės reabilitacijos mokymus žmogus turėtų būti profesionalus darbuotojas. Ta pati buhalterinė apskaita, darbas su kompiuteriu, siuvimas. Deja, iš praktikos galiu pasakyti, kad taip nėra“, – atviravo Z. Jančauskis.

Z. Jančauskio nuomone, kaip būtų galima padėti neįgaliesiems, turėtų rūpintis tiek verslininkai, tiek valdininkai. „Manau, turėtų būti steigiamos socialinės įmonės, kuriose neįgalūs žmonės galėtų dirbti, o savivaldybė kompensuotų jiems neišdirbtas valandas. Bet tai tik mano svajonė. Kitu atveju, neįgalieji turbūt niekada nepasieks to lygio, kad galėtų dalyvauti laisvoje darbo rinkoje. Yra grupė žmonių, kurie jauni, mokosi aukštosiose ir įgiję specialybę pradeda dirbti, bet jų yra nedaug. Didesnė dalis neįgaliųjų neturi tokio išsilavinimo“, – apie realybę kalbėjo Z. Jančauskis.

Būti įdarbintiems trukdo pažymos apie neveiksnumą

Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ teisininkė Sandra Pačinskaitė mano, kad sutrikusio intelekto neįgaliųjų integraciją į darbo rinką apsunkina informacijos trūkumas apie tai, kaip reikėtų bendrauti su specifinę negalią turinčiais asmenimis.

„Netgi aš, dirbanti šitoje įstaigoje, sutikusi sutrikusio intelekto ir ypač sunkią negalią turinčius žmones, vis dar bijau. Aš nežinau, kaip su tokiu žmogumi elgtis. Jam dažnai reikia pagalbos. Įdarbinus tokį žmogų turėtų būti dar vienas etatas žmogui, kuris reguliariai užsuktų patikrinti, kaip neįgaliajam sekasi dirbti, ar viskas gerai. Reikia darbdavį pakonsultuoti, nes nemanau, kad eilinis žmogus, įdarbinęs sutrikusio intelekto asmenį, mokėtų su juo bendrauti. Reikia kantrybės, kartais kaip vaikui tokiam asmeniui kelis kartus tą patį dalyką turi paaiškinti, pamokyti, paraginti, motyvuoti. Jie kaip vaikai – pradėję kažką, gali mesti“, – pasakojo S. Pačinskaitė.

Pasak S. Pačinskaitės, įdarbinti žmogų, turintį psichinę negalią, neretai sutrukdo kortelėje pažymėta neveiksnumo diagnozė. „Problema ta, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutrikusio intelekto asmenys padaromi neveiksniais tada, kai jie tokiais neturėtų būti pripažinti. Štai vienas konkretus atvejis. Senyvo amžiaus močiutė, nelabai susigaudanti teisėje, kažkam pašnibždėjus kažkaip pasiekė, kad jos 30-metis psichinę negalią turintis anūkas būtų pripažintas neveiksniu. Nesuprantama, kaip neveiksniu buvo galima pripažinti žmogų, galintį vieną patį iš vienos vietos autobusu nuvažiuoti į kitą vietą, mokantį skaityti. Vyras profesinėje mokykloje įgijo batsiuvio specialybę, bet yra pripažintas neveiksniu – norėtų dirbti, bet negali“, – dėstė pašnekovė.

S. Pačinskaitės pateiktais duomenimis, bendrija „Viltis“ šiuo metu vienija apie 11 tūkst. asmenų, 5 tūkst. iš jų yra neįgalieji. „Vilties“ teisininkės žiniomis, iš minėtų 5 tūkst. neįgaliųjų, turinčių sutrikusio intelekto negalią, nuolatinį darbą turi tik 2 asmenys.

Sveikiesiems ir neįgaliesiems – sąlygos vienodos

Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro Restoranų, viešbučių ir turizmo specialistų rengimo skyriaus vedėjos Dalios Ramunės Janarauskienės teigimu, apie 70 proc. norinčių įgyti virėjų, konditerių, padavėjų, barmenų, viešbučių kambarinių, viešbučių administratorių, picų ruošėjų, duonos gaminių kepėjų specializaciją, yra ne vietiniai.

„Yra profesinės reabilitacijos laikotarpis ir pagalbos įsidarbinant laikotarpis. Pasiūloma nuo 3 iki 6 darbo vietų. Didelė dalis baigusių mokymus nori grįžti dirbti į rajonus, iš kurių atvyko. Pavyzdžiui, viena lankomosios priežiūros darbuotoja mokėsi pas mus, siūlėme socialinės priežiūros įstaigas Vilniuje, bet ne, ji kategoriškai atsisakė, grižo dirbti į Šiaulius“, – pasakojo D. R. Janarauskienė.

Pasak D. R. Janarauskienės, ne tik darbdaviai, bet ir neįgalieji darbdaviams kelia savo sąlygas. „Jie nori, kad jiems būtų patogu, kad darbo vieta būtų arti namų. Aišku, važinėti po visą miestą sveikam sunku, o neįgaliam... Prie fizinės negalios dar prisideda ir psichologinės problemos. Čia, mokymų centre, jiems sudarytos šiltnamio sąlygos. Gal negalią turintys žmonės įsivaizduoja, kad taip turėtų būti ir darbo vietoje? Kiek darbdavys gali, tiek tas sąlygas sudaro. Realioje darbo vietoje darbo sąlygos visiems vienodos“, – svarstė D. R. Janarauskienė.

Anot D. R. Janarauskienės, darbdaviai neskuba neįgaliųjų darbinti ir todėl, kad valstybė už tai nesuteikia jokių lengvatų. „Kam imti neįgalų, kai aplink pilną sveikų žmonių? Anksčiau darbdaviai tikrai kur kas noriau priimdavo žmones, bet situacija prieš metus buvo kita. Tada žmonių trūko, dabar, kai visi sugrįžta iš airijų ir anglijų, nebe taip. Įstatymo bazė turėtų būti pakeista taip, kad darbdaviai būtų suinteresuoti priimti neįgalų žmogų. Darbdavys nežiūri, ar tu įgalus, ar neįgalus, jis stato savo sąlygas, nori, kad dirbtumei pilną darbo dieną“, – dėstė pašnekovė.

D. R. Janarauskienės nuomone, Lietuvos neįgalieji neiškrenta iš bendro šalies gyventojų konteksto, bet požiūris į juos kitoks nei į sveikuosius. „Jei fizinis trūkumas nesimato, yra vienaip, bet į žmones su akivaizdžiais fiziniais trūkumais vis dar keistai žiūrima. Pakantumo iš darbdavių pusės reikėtų daugiau“, – kalbėjo D. R. Janarauskienė.

Pasak Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro specialistės, kai kuriems mokytis darbo biržos atsiųstiems neįgaliesiems trūksta motyvacijos. „Būna, moka stipendiją, moka už mokslą, kur dar maitinimas ir apgyvendinimas, bet žmogus vis tiek nenori mokytis. Be abejo, žmonės skirtingi. Viena pas mus mokymus baigusi moteris iš Kauno net savo įmonę įkūrė“, – prisiminė D. R. Janarauskienė.

Specialistė pasidžiaugė spalio pabaigoje sostinėje esančioje Aguonų gatvėje atidarytu naujai įrengtu neįgaliųjų profesinio mokymo centru, Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro filialu. „Aguonų gatvėje atidarytame neįgaliųjų profesinio mokymo centre įrengta patalpa medicinos personalui, neįgaliesiems skirtas poilsio kambarys, jiems pritaikyti tualetai, dušai, klasės. Barmenų klasėje pastatytas net mokomasis baras“, – pasakojo D. R. Janarauskienė.

Ne visų darbdavių neįgalieji nelaukiami

Sostinėje veikiančios „Astos skubios siuvyklos“ vadovė Asta Sabiun sako, kad sutiktų pabandyti į darbą priimti negalią turintį asmenį. „Mes esame siuvimo įmonė, todėl reikia, kad darbuotojas ir rankas turėtų, ir nors vieną koją siuvamosios mašinos pedalui spausti turėtų, ir gerą regėjimą. Nesu prieš įdarbinti neįgalų. Galėčiau priimti žmogų pas save pabandyti. Su klientais dažniausiai kalbu pati, yra tokių darbų, kuriuos galima parodyti ir žmogus gali juos pats atlikti. Galėtų kreiptis į mane patarimų ar nurodymų, bet su klientais tiesiogiai nedirbtų“, – sakė A. Sabiun.

Siuvyklos savininkė prisipažino, kad jai anksčiau su neįgaliais asmenimis dirbti kartu neteko, tad reikėtų, kad kažkas apsiimtų pamokyti, kaip su jais tinkamai elgtis, bendrauti.

Dėl neįgalių asmenų galimybių dirbti abejonių nekyla ir Kauno regiono restoranų „Pizza Jazz“ tinklo vadovei Kristinai Dalopetravičienei. „Darbuotojų paieškos vyksta nuolatos, talpiname skelbimus dėl darbo tiek internete, tiek spaudoje. Žmonės savarankiškai kreipiasi į mus ir mes tada pagal jų galimybes sprendžiame, kokį darbą galėtume pasiūlyti. Tačiau iki šiol žmonių, kurie turėtų kažkokių rimtų problemų su sveikata, tarp besikreipiančiųjų nebuvo“, – pasakojo K. Dalopetravičienė.

Jos teigimu, jei „Pizza Jazz“ darbo anketą užpildytų negalią turintis žmogus, jo kandidatūra tikrai būtų svarstoma. „Jei žmogus dėl sveikatos problemų negali dirbti pilnu etatu, mums tai nesudaro problemų, nes žmonių, dirbančių po 4-6 val., pas mus ir dabar yra. Studentai, kurie negali dirbti visą darbo dieną, dirba puse etato. Tuo labiau, kad šiuo metu mums reikia virėjų, kepėjų, padavėjų, indų plovėjų“, – patikino pašnekovė.

Neįgalieji jaučiasi diskriminuojami

3-ią invalidumo grupę turintis Lietuvos invalidų draugijos narys Jonas teigė, diskriminaciją patyręs Elektrėnų darbo biržoje. Anot vyro, jis norėjęs mokytis stakliaus amato, bet Darbo biržos specialistė jo norą ignoravusi, esą, jis norimo darbo negausiąs, tad kam jam ir tie mokymai.

„Kai dar biržoje stovėjau, mane siuntė į Vievio paukštyną, bet ten manęs nepriėmė dėl to, kad grupę turiu. Ten būtų reikėję dirbti 12 val., o aš tegalėjau dirbti 6 val. Vėliau mane nukreipė į lentpjūvę, bet ir ten manęs nepriėmė, nes darbas buvo pamaininis“, – nuoskaudomis dalinosi Jonas.

Jau metai laiko Abromiškių reabilitacijos ligoninėje pagalbiniu darbininku dirbantis vyras sako, jog dabar laikosi neblogai. „Kadaise dirbau dažytoju-tinkuotoju. Jie labai nustebo, kad aš, turėdamas tokią specialybę, sutikau dirbti pagalbiniu darbuotoju. Pagalbiniu darbininku gali dirbti bet kuris invalidas“, – sakė dėl problemų su sveikata tikrosios profesijos atsisakyti turėjęs vyras.

Tuo metu Lietuvos invalidų draugijos narė Rasa, kaip pati sako, serganti bendrosiomis ligomis, kurias gydosi viename psichikos sveikatos centre, mano, kad Lietuvos darbdaviams trūksta išsiauklėjimo. „Per darbo biržą įsidarbinau pas pagal verslo liudijimą dirbančią floristę. Nemandagi ji būdavo su manimi, grubi, ko gero, jai trūko išsiauklėjimo. Kibdavo prie manęs, negražiu tonu kalbėdavo, visaip bandydavo išprovokuoti mano problemas“, – pasakojo Rasa.

Po Naujųjų metų laikraščio „Elektrėnų kronika“ redakcijoje maketuotoja pradėti dirbti su naujais darbdaviais sutarusi moteris prisipažino, kad jei ne pažįstamų rekomendacijos, kažin ar turėdama negalią, ji būtų gavusi norimą darbą.

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: