Londono "lageriai" [skaitytojo laiškas] 

Įkėlė Mozė. Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Džiaugiamės, kad vis daugiau skaitytojų atsiunčia arba savarankiškai įkelia į Anglija.lt portalą savo kūrinius, istorijas. Pristatome dar vieną jų – „Londono „lageriai“. O tu ar esi laimingas Londone? O gal jautiesi (arba kada nors jauteisi) taip, kaip autorius?
*Kalba netaisyta.

Ankstyvas rytas. Pabundu dar prieš saulei patekant virš horizonto. Vos pramerkiu dar vis apsvaigusias akis, kurios jau sunkiai nori matyti ryškesnes spalvas. Kūnas maldauja dar šiek tiek poilsio, tačiau pareiga šaukia.

Apsidairęs savo „svajonių kambaryje“ vos randu kur padėti koją, nesupraskite manęs klaidingai, tiesiog kambaryje tiek daug vietos, kad jame vos tilptų gyventi ir pats Frodas Beginsas, o aš jį dar dalinuosi ir su pačiu Semu Gemdžiu.

Nusvirduliuoju į vonios kambary nuprausti savo skausmą, tačiau iš čiaupo bėga tik šaltas vanduo, kuris neleidžia man nei truputėlį sušilti jau ir taip šaltą rudens rytą. Dabar jau matydamas ryškiau pažvelgiu į savo atvaizdą veidrodyje, o jame matau sielą kupiną kančių.

Nepaisant visko, suprantu, kad nieko negaliu pakeisti ir išbėgu pro duris, kad suspėčiau į traukinius, pasileidžiančius į tolimąją kelionę link „koncentracijos stovyklų“. Štai dabar jau pakankamai ryškiai matydamas atidundantį mano „garvežį“ stengiuosi prasibrauti į jau pilną neramių sielų traukinį. Tarp kitų, jau jame savo likimo išdidžiai pasitikti keliaujančių „aukų“ atsiduriu ir aš pats. Mūsų yra galbūt koks pusšimtis, galbūt netgi daugiau. Kas kart žvelgdamas į savo likimo brolius, aš bandau paklausti savęs, ar jie bent jau susimasto, kodėl mes esame čia kartu?

Man šis klausimas darosi vis labiau aktualus. Galbūt aš dar turiu vilties ištrūkti iš šio žiurkių rato? Tačiau tas, kuris šio klausimo jau nebegvildena, yra susitaikęs su jo laukiančia „Dujų kamera“.

Bandau gaudyti kiekvieną oro gurkšnį pro kas kart prasiveriančias duris, tačiau kuo toliau, tuo labiau ši kelionė man tampa vis labiau sunkiau pakeliama. Ryškiai geltoni žmogeliukai, tamsūs bei pykčio kupini veidai, ieškantys savo laimingo loterijos bilieto, tokia kiekvieno ryto kaina. Nenoriu pasirodyti nekorektiškas, tačiau Balio Sruogos romane „Dievų miškas“ aprašyti įvykiai puikiai atspindi kiekvieną iš mūsų šiame „laimės traukinyje“. O kiek jame daug šypsenų, jūs net negalite įsivaizduoti. Kiekvienas iš mūsų ant savo makaulės turi mažiau plaukų nei ką tik pasaulį išvydęs naujagimis. Ar pamenate filmą „Berniukas dryžuota pižama“? Taip, mes visi atrodome kaip tas berniukas su dryžuota pižama. Tačiau dabar naujas mados klyksmas nebėra juodai-balta dryžuota pižama, 21-ojo amžiaus berniukai rengiasi kur kas labiau iššaukiančiai... Turbūt visi ankstyvą pirmadienio ryta įlipę į savo vagoną galite atpažinti tą, kuris traukia į „koncentracijos stovyklą“ ar ne taip? Taip, jūs esate visiškai teisūs, tarp jų esu ir aš pats.

Tačiau ką aš padariau tokio, kad nusipelniau tokios „Dievo palaimos“?
Sakysite, nepadariau nepakankamai. Taip, galbūt jūs ir vėl busite teisūs. Tačiau vienam pakęsti šį skausmą yra be galo sunku. Ta pati gyvenimo monotonija mane gramzdina į bedugnę, kurioje aš nematau šviesos tunelio gale. Sakysite, silpni tie, kurie išeina, o aš atsakysiu - silpni tie, kurie susitaiko su beprasmybę, kuri apgaubia mane kiekvieną rytą.

Įkėlė Mozė. Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Džiaugiamės, kad vis daugiau skaitytojų atsiunčia arba savarankiškai įkelia į Anglija.lt portalą savo kūrinius, istorijas. Pristatome dar vieną jų – „Londono „lageriai“. O tu ar esi laimingas Londone? O gal jautiesi (arba kada nors jauteisi) taip, kaip autorius?
*Kalba netaisyta.

Ankstyvas rytas. Pabundu dar prieš saulei patekant virš horizonto. Vos pramerkiu dar vis apsvaigusias akis, kurios jau sunkiai nori matyti ryškesnes spalvas. Kūnas maldauja dar šiek tiek poilsio, tačiau pareiga šaukia.

Apsidairęs savo „svajonių kambaryje“ vos randu kur padėti koją, nesupraskite manęs klaidingai, tiesiog kambaryje tiek daug vietos, kad jame vos tilptų gyventi ir pats Frodas Beginsas, o aš jį dar dalinuosi ir su pačiu Semu Gemdžiu.

Nusvirduliuoju į vonios kambary nuprausti savo skausmą, tačiau iš čiaupo bėga tik šaltas vanduo, kuris neleidžia man nei truputėlį sušilti jau ir taip šaltą rudens rytą. Dabar jau matydamas ryškiau pažvelgiu į savo atvaizdą veidrodyje, o jame matau sielą kupiną kančių.

Nepaisant visko, suprantu, kad nieko negaliu pakeisti ir išbėgu pro duris, kad suspėčiau į traukinius, pasileidžiančius į tolimąją kelionę link „koncentracijos stovyklų“. Štai dabar jau pakankamai ryškiai matydamas atidundantį mano „garvežį“ stengiuosi prasibrauti į jau pilną neramių sielų traukinį. Tarp kitų, jau jame savo likimo išdidžiai pasitikti keliaujančių „aukų“ atsiduriu ir aš pats. Mūsų yra galbūt koks pusšimtis, galbūt netgi daugiau. Kas kart žvelgdamas į savo likimo brolius, aš bandau paklausti savęs, ar jie bent jau susimasto, kodėl mes esame čia kartu?

Man šis klausimas darosi vis labiau aktualus. Galbūt aš dar turiu vilties ištrūkti iš šio žiurkių rato? Tačiau tas, kuris šio klausimo jau nebegvildena, yra susitaikęs su jo laukiančia „Dujų kamera“.

Bandau gaudyti kiekvieną oro gurkšnį pro kas kart prasiveriančias duris, tačiau kuo toliau, tuo labiau ši kelionė man tampa vis labiau sunkiau pakeliama. Ryškiai geltoni žmogeliukai, tamsūs bei pykčio kupini veidai, ieškantys savo laimingo loterijos bilieto, tokia kiekvieno ryto kaina. Nenoriu pasirodyti nekorektiškas, tačiau Balio Sruogos romane „Dievų miškas“ aprašyti įvykiai puikiai atspindi kiekvieną iš mūsų šiame „laimės traukinyje“. O kiek jame daug šypsenų, jūs net negalite įsivaizduoti. Kiekvienas iš mūsų ant savo makaulės turi mažiau plaukų nei ką tik pasaulį išvydęs naujagimis. Ar pamenate filmą „Berniukas dryžuota pižama“? Taip, mes visi atrodome kaip tas berniukas su dryžuota pižama. Tačiau dabar naujas mados klyksmas nebėra juodai-balta dryžuota pižama, 21-ojo amžiaus berniukai rengiasi kur kas labiau iššaukiančiai... Turbūt visi ankstyvą pirmadienio ryta įlipę į savo vagoną galite atpažinti tą, kuris traukia į „koncentracijos stovyklą“ ar ne taip? Taip, jūs esate visiškai teisūs, tarp jų esu ir aš pats.

Tačiau ką aš padariau tokio, kad nusipelniau tokios „Dievo palaimos“?
Sakysite, nepadariau nepakankamai. Taip, galbūt jūs ir vėl busite teisūs. Tačiau vienam pakęsti šį skausmą yra be galo sunku. Ta pati gyvenimo monotonija mane gramzdina į bedugnę, kurioje aš nematau šviesos tunelio gale. Sakysite, silpni tie, kurie išeina, o aš atsakysiu - silpni tie, kurie susitaiko su beprasmybę, kuri apgaubia mane kiekvieną rytą.

 (Komentarų: 28)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: