Londono lietuviai sukruto – gal ir čia pas lenkus pigiau? 

Po euro įvedimo Lietuvoje tautiečiai masiškai plūsta apsipirkti į Lenkiją, nes ten maisto produktų kainos mažesnės. O kaip Londone? Juk čia lenkiškų parduotuvių nė kiek ne mažiau, negu lietuviškų. Gal ir jose pigiau? O lenkų ir lietuvių skonis juk nelabai skiriasi – ir tie, ir tie mėgsta dešrą, raugintus kopūstus, kefyrą ar varškę.

Paskatinta Lietuvoje įsiliepsnojusio ginčo dėl maisto kainų, sumaniau pasižvalgyti po lietuviškas ir lenkiškas parduotuves Londone. Tiesa, tos parduotuvės kelio viena kitai, galima sakyti, nepastoja – lenkiškos įsikūrusios vakarų Londone, lietuviškos – rytų.

Tačiau lenkiškos produkcijos yra ir rytuose, tik ji dažniausiai pardavinėjama ne sklepais, bet Rytų Europos maisto šopais vadinamose siaurose ir ankštose patalpose, kur du pirkėjai take tarp lentynų alkūnėmis nepasibadę neprasilenkia.
Nepagailėjau laiko ir atlikau nedidelį, į mokslinę studiją nepretenduojantį tyrimėlį - pasižvalgiau į dažniausiai perkamų produktų, dėl kurių net penkerius ir daugiau metų Londone pragyvenę lietuvaičiai vis dar mina į krautuves primenančias gimtąjį kraštą, kainas ir palyginau jas su lenkiškomis tokių pat produktų kainomis.

Lenkiškose liesa varškė (250 g.) kainuoja 1,07 arba 1,25 £, lietuviškose – be svaro trisdešimt nenupirksi. Lenkiškose sūrio „Gauda“ šimtas gramų – 0,79 svaro, o „Morski“ – tik 0,66 sv. kaina gerokai nusileidžia lietuviškojo „Dvaro“ (200 gr.) pakuotei, siekiančiai beveik du svarus.

Gal tik dešrų kainos ne itin skiriasi: lenkiškų parūkytų dešrelių 100 g. – 0,84, lietuviškų – irgi panašiai. 100 g. rūkytos šoninės ar palendrico lenkiškose parduotuvėse kainuoja apie 70 pensų, lietuviškose – maždaug dešimčia pensų brangiau.

Mesti kelią į lietuviškas parduotuves dėl kelių sutaupytų „pyškių“ vargu ar verta. Na, nebent tada, kai lietuvių prekybininkai, nujausdami padidėjusią kai kurių produktų paklausą sukelia kainas, kaip atsitiko su silke prieš pernykštes Kūčias – bent jau taip pasakojo rytiniame Londono pakrašty gyvenantys pažįstami.

Aš pati į lietuviškas parduotuves užsuku retai – nepasigendu to nežinia už ką išliaupsinto lietuviško maisto. Daržovių yra visur, kaina ir kokybė ne blogesnė nei iš Lietuvos atgabentų, silkės nuo vaikystės į burną neimu, o dešrų irgi beveik nevalgau.

Net mano mėgstamų burokėlių, dėl kurių (mat, angliški būna negyvai užmarinuoti, arba jei perki virtus - negyvai pervirti), keliaudavau į lietuviškas parduotuves, problemą radau kaip išspręsti – perku juos žalius turgelyje, ir virdama sriubą ar taisydama salotas parūgštinu citrinos sultimis.

Po euro įvedimo Lietuvoje tautiečiai masiškai plūsta apsipirkti į Lenkiją, nes ten maisto produktų kainos mažesnės. O kaip Londone? Juk čia lenkiškų parduotuvių nė kiek ne mažiau, negu lietuviškų. Gal ir jose pigiau? O lenkų ir lietuvių skonis juk nelabai skiriasi – ir tie, ir tie mėgsta dešrą, raugintus kopūstus, kefyrą ar varškę.

Paskatinta Lietuvoje įsiliepsnojusio ginčo dėl maisto kainų, sumaniau pasižvalgyti po lietuviškas ir lenkiškas parduotuves Londone. Tiesa, tos parduotuvės kelio viena kitai, galima sakyti, nepastoja – lenkiškos įsikūrusios vakarų Londone, lietuviškos – rytų.

Tačiau lenkiškos produkcijos yra ir rytuose, tik ji dažniausiai pardavinėjama ne sklepais, bet Rytų Europos maisto šopais vadinamose siaurose ir ankštose patalpose, kur du pirkėjai take tarp lentynų alkūnėmis nepasibadę neprasilenkia.
Nepagailėjau laiko ir atlikau nedidelį, į mokslinę studiją nepretenduojantį tyrimėlį - pasižvalgiau į dažniausiai perkamų produktų, dėl kurių net penkerius ir daugiau metų Londone pragyvenę lietuvaičiai vis dar mina į krautuves primenančias gimtąjį kraštą, kainas ir palyginau jas su lenkiškomis tokių pat produktų kainomis.

Lenkiškose liesa varškė (250 g.) kainuoja 1,07 arba 1,25 £, lietuviškose – be svaro trisdešimt nenupirksi. Lenkiškose sūrio „Gauda“ šimtas gramų – 0,79 svaro, o „Morski“ – tik 0,66 sv. kaina gerokai nusileidžia lietuviškojo „Dvaro“ (200 gr.) pakuotei, siekiančiai beveik du svarus.

Gal tik dešrų kainos ne itin skiriasi: lenkiškų parūkytų dešrelių 100 g. – 0,84, lietuviškų – irgi panašiai. 100 g. rūkytos šoninės ar palendrico lenkiškose parduotuvėse kainuoja apie 70 pensų, lietuviškose – maždaug dešimčia pensų brangiau.

Mesti kelią į lietuviškas parduotuves dėl kelių sutaupytų „pyškių“ vargu ar verta. Na, nebent tada, kai lietuvių prekybininkai, nujausdami padidėjusią kai kurių produktų paklausą sukelia kainas, kaip atsitiko su silke prieš pernykštes Kūčias – bent jau taip pasakojo rytiniame Londono pakrašty gyvenantys pažįstami.

Aš pati į lietuviškas parduotuves užsuku retai – nepasigendu to nežinia už ką išliaupsinto lietuviško maisto. Daržovių yra visur, kaina ir kokybė ne blogesnė nei iš Lietuvos atgabentų, silkės nuo vaikystės į burną neimu, o dešrų irgi beveik nevalgau.

Net mano mėgstamų burokėlių, dėl kurių (mat, angliški būna negyvai užmarinuoti, arba jei perki virtus - negyvai pervirti), keliaudavau į lietuviškas parduotuves, problemą radau kaip išspręsti – perku juos žalius turgelyje, ir virdama sriubą ar taisydama salotas parūgštinu citrinos sultimis.

 (Komentarų: 18)

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: