Londono lietuviams laikas tapti musulmonų draugais [nuomonė] 

Kaip žinia, į Londoną atvykę lietuviai paprastai įsikuria rytiniuose, musulmonų tirštai apgyventuose rajonuose. Kas juos ten traukia? Gal šiek tiek pigesnė būsto nuoma, gal tai, kad galima gauti darbo pas kitą lietuvį, gal, kad lietuviška bažnyčia netoli?
Tačiau neatmestina prielaida, kad viena iš svarbiausių priežasčių yra vadinamasis psichologinis komfortas - tarp „babajų“ gyvendami lietuvaičiai jaučiasi pranašesni.

„Susidėtų su „muslimu“, nežinau ką padaryčiau,“ – kartą pareiškė mama lietuvė, kurios paauglė dukra lankė musulmonų dominuojamą mokyklą. Toks požiūris vyrauja dažnoje lietuvių šeimoje, jau nekalbant apie vyrus, kurie už musulmono ištekėjusią tautietę pasiruošę pirštais užbadyti.

Nors kebabų gamintojų lietuviai nekenčia, tačiau kebabus mėgsta. Daugelis džiaugiasi galimybe pigiai apsipirkti azijietiška dvasia alsuojančiuose turgeliuose. Ilgiau Londone pagyvenę svečius iš Lietuvos būtinai nusiveda į madingu tapusį Brick Lane, kad pavaišintų Pakistano ar Bangladešo virtuvės maistu. Bet pasiteiravus, kas iš lietuvių turi nors vieną draugą musulmoną, sulauksi gūžtelėjimo pečiais arba patyčios – pati draugauk su tais...

Prancūzų karikatūristai pašaipiai pavaizdavę pranašą Mohamedą atvirai išreiškė priešiškumą islamui - tai, ką nemažai europiečių laiko užspaudę širdyse, bet neišdrįsta pasakyti. Labai skaudu, kad dėl karikatūros žuvo tiek žmonių, tačiau ramybės neduoda klausimas, kodėl religinių jausmų – tiek musulmonų, tiek krikščionių - įžeidinėjimas tapo demokratijos ženklu? Bandau įsivaizduoti, kas nutiktų laikraštyje išspausdinus gėjaus, žydo ar juodaodžio karikatūrą. Pastaruoju metu net blondinės sukilo prieš tai, kad anekdotuose joms tenka kvailučių vaidmuo. O šaipytis iš tikinčiųjų kažkodėl galima.

Tai nereiškia, kad pateisinu žudynes. Jokiu būdu ne. Į įžeidimą kiekvienas asmuo nepriklausomai nuo tautybės, religijos ar seksualinės orientacijos privalo išmokti reaguoti nuosaikiai. Juk krikščionys, kadaise dėl religinių įsitikinimų irgi kėlę karus, laikams pasikeitus dėl išniekinto Kristaus atvaizdo eina į teismą, o ne mojuoja „Kalašnikovais“.

Supratimo ir pagarbos kitam ir kitokiam turim mokytis visi, ne vien musulmonai. Ir manau, pats laikas išsižadėti nieko gero nežadančio priešiškumo ir į tamsesnio gymio, kitaip besimeldžiančius ir kitaip besirengiančius kaimynus pasižiūrėti kitomis akimis – kaip į žmones, kaip ir daugelis lietuvių, išvykusius iš savo tėvynės ne iš gero gyvenimo ir bandančius įsikurti svečioje šalyje.

Nei valdžia, iš aukšto kalbanti apie imigrantų integraciją, nei protingas knygas ir straipsnius apie švietimo ir lavinimo svarbą siekiant įdiegti demokratines vertybes rašantys intelektualai, turgelio prekeivio širdies nepasieks. Pagrindiniai ir svarbiausi pokyčiai vyksta žemiausioje grandyje, ten, kur žmonės susitinka kasdien – gatvėje, kebabinėje, pabendraujant su kaimynu.

Ar ne laikas visiems, gyvenantiems kaimynystėje su musulmonais, nustoti burbėjus, kokie jie nešvarūs, nustoti šaipytis iš jų „pižamų“ ir „užuolaidų“, o pabandyti susidraugauti, sužinoti apie jų papročius ir ypač - supažindinti su savo tradicijomis, padėti jiems suprasti vakarietiško gyvenimo būdo privalumus bei demokratinių vertybių naudą ir gėrį?

Kaip žinia, į Londoną atvykę lietuviai paprastai įsikuria rytiniuose, musulmonų tirštai apgyventuose rajonuose. Kas juos ten traukia? Gal šiek tiek pigesnė būsto nuoma, gal tai, kad galima gauti darbo pas kitą lietuvį, gal, kad lietuviška bažnyčia netoli?
Tačiau neatmestina prielaida, kad viena iš svarbiausių priežasčių yra vadinamasis psichologinis komfortas - tarp „babajų“ gyvendami lietuvaičiai jaučiasi pranašesni.

„Susidėtų su „muslimu“, nežinau ką padaryčiau,“ – kartą pareiškė mama lietuvė, kurios paauglė dukra lankė musulmonų dominuojamą mokyklą. Toks požiūris vyrauja dažnoje lietuvių šeimoje, jau nekalbant apie vyrus, kurie už musulmono ištekėjusią tautietę pasiruošę pirštais užbadyti.

Nors kebabų gamintojų lietuviai nekenčia, tačiau kebabus mėgsta. Daugelis džiaugiasi galimybe pigiai apsipirkti azijietiška dvasia alsuojančiuose turgeliuose. Ilgiau Londone pagyvenę svečius iš Lietuvos būtinai nusiveda į madingu tapusį Brick Lane, kad pavaišintų Pakistano ar Bangladešo virtuvės maistu. Bet pasiteiravus, kas iš lietuvių turi nors vieną draugą musulmoną, sulauksi gūžtelėjimo pečiais arba patyčios – pati draugauk su tais...

Prancūzų karikatūristai pašaipiai pavaizdavę pranašą Mohamedą atvirai išreiškė priešiškumą islamui - tai, ką nemažai europiečių laiko užspaudę širdyse, bet neišdrįsta pasakyti. Labai skaudu, kad dėl karikatūros žuvo tiek žmonių, tačiau ramybės neduoda klausimas, kodėl religinių jausmų – tiek musulmonų, tiek krikščionių - įžeidinėjimas tapo demokratijos ženklu? Bandau įsivaizduoti, kas nutiktų laikraštyje išspausdinus gėjaus, žydo ar juodaodžio karikatūrą. Pastaruoju metu net blondinės sukilo prieš tai, kad anekdotuose joms tenka kvailučių vaidmuo. O šaipytis iš tikinčiųjų kažkodėl galima.

Tai nereiškia, kad pateisinu žudynes. Jokiu būdu ne. Į įžeidimą kiekvienas asmuo nepriklausomai nuo tautybės, religijos ar seksualinės orientacijos privalo išmokti reaguoti nuosaikiai. Juk krikščionys, kadaise dėl religinių įsitikinimų irgi kėlę karus, laikams pasikeitus dėl išniekinto Kristaus atvaizdo eina į teismą, o ne mojuoja „Kalašnikovais“.

Supratimo ir pagarbos kitam ir kitokiam turim mokytis visi, ne vien musulmonai. Ir manau, pats laikas išsižadėti nieko gero nežadančio priešiškumo ir į tamsesnio gymio, kitaip besimeldžiančius ir kitaip besirengiančius kaimynus pasižiūrėti kitomis akimis – kaip į žmones, kaip ir daugelis lietuvių, išvykusius iš savo tėvynės ne iš gero gyvenimo ir bandančius įsikurti svečioje šalyje.

Nei valdžia, iš aukšto kalbanti apie imigrantų integraciją, nei protingas knygas ir straipsnius apie švietimo ir lavinimo svarbą siekiant įdiegti demokratines vertybes rašantys intelektualai, turgelio prekeivio širdies nepasieks. Pagrindiniai ir svarbiausi pokyčiai vyksta žemiausioje grandyje, ten, kur žmonės susitinka kasdien – gatvėje, kebabinėje, pabendraujant su kaimynu.

Ar ne laikas visiems, gyvenantiems kaimynystėje su musulmonais, nustoti burbėjus, kokie jie nešvarūs, nustoti šaipytis iš jų „pižamų“ ir „užuolaidų“, o pabandyti susidraugauti, sužinoti apie jų papročius ir ypač - supažindinti su savo tradicijomis, padėti jiems suprasti vakarietiško gyvenimo būdo privalumus bei demokratinių vertybių naudą ir gėrį?

 (Komentarų: 55)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: