Londono lietuvis per fotografiją atrado tautiečius 

Londono lietuvis per fotografiją atrado tautiečius
Petras Gagilas. Autoportretas

Londone nuo 2004 metų gyvenantis Petras Gagilas nuo atvykimo į Londoną pradžios pateko į anglakalbių aplinką. Su lietuviais čia jo nesuvedė nei darbas, nei kiti reikalai. „Lietuvių nei mačiau, nei pažinojau, niekada nebuvau didelis patriotas ir neieškojau tų sąsajų“, – atvirai sako trisdešimtmetis vyras. Tačiau pradėjęs fotografuoti ir internetu bendrauti su kitais fotografais, Petras pamatė, jog tokį pat pomėgį puoselėja daugybė čia gyvenančių tautiečių. Taip kilo mintis burtis į lietuvišką fotomėgėjų klubą.

„Vieni kitus susiradome ir internete įkūrėme klubą pavadinimu „Fotofiltras“. Iš pradžių buvo kaip žaidimas – sudėdavome savo nuotraukas, vertindavome, ar patiko, ar nepatiko. Nekėlėme didelių reikalavimų, tiesiog kiekvienas galėjo pasakyti savo nuomonę ir balsuoti. Į klubą įsijungė vis daugiau ir daugiau, o dabar yra jau keli šimtai narių. Ir ne vien Anglijoje gyvenantys – kur bebūtų išvykę ar gyventų Lietuvoje, visi, kas turi ką parodyti ar pasakyti, gali prisijungti ir dalyvauti.“

Pastaruoju metu į „Fotofiltrą“ įsijungę Londono lietuviai foto mėgėjai ėmė bendrauti ne vien internetu – jie susitinka ir gyvai. „Kartais organizuojame fotoringus. Susirenkame, kas nors pasiūlo temą, sutariame per kiek laiko reikia padaryti nuotraukas. Paskui sudedame į internetą ir leidžiame žmonėms komentuoti, išrinkti, kuri įdomesnė. Tokie fotoringai – tai išbandymas, nes šiuo metu daug kas „fotografuoja“ sėdėdami prie kompiuterio, o čia jau reikia daryti nuotrauką „gyvai“, iš natūros“, – pasakoja Petras. Beje, į šį žaidimą kartais įsitraukia ne vien Londone gyvenantys lietuviai. „Būna taip, susiskambiname, aptariame temas, laiką ir kiekvienas, kur gyvena, eina fotografuoti. Tai suteikia tokį bendrumo jausmą, kad visi, kur begyventume, vienu metu galime daryti panašų dalyką. Nesvarbu, kad mus skiria atstumai, bet galime dalyvauti bendrame procese, o tas labai įdomu.“ Londono lietuvių foto mėgėjų grupė pernai pavasarį surengė Motinos dienai skirtą parodą. Šiemet irgi esama planų ką nors kartu suorganizuoti.

Fotografas turi būti „kietas“

Petras teigia, jog aktyviausi klubo nariai yra būtent svetur gyvenantys tautiečiai. Ar gali būti, kad išvykimas lietuvius paskatina į rankas imti fotoaparatą? Jis sutinka, jog emigracija gali turėti įtakos. „Gyvenant mažoje terpėje, net jei ir turi minčių kažką daryti, nebūsi išgirstas, nebus per petį patapšnota, nesulauksi atsako... Patys lietuviai linkę į apmąstymus, depresiją ir liūdnumą, jie užsisklendžia savyje ir nieko nedaro. O aplinkos, šalies pakeitimas dažnai atpalaiduoja.“
Pats Petras sako fotografuoja todėl, kad kitiems parodytų savo darbus. „Skeptiškai žiūriu į tuos, kurie sako – darau sau, niekam nenoriu rodyti. Nes arba tu pasislepi, niekam savo nuotraukų nerodai, arba supranti, kad tai didžiulė rinka, kur gali gauti ir patarimų, ir kritikos, gali būti pamatytas.“

„Fotografija toks dalykas – reikia būti truputį įžūliam, negali per daug jauriai reaguoti. Kai įsigijau skaitmeninį aparatą, prisijungiau prie tarptautinės fotografų grupės internete, kur vienas kitą gana grubiai vertina, „nesicackina“. Labai jautrus menininkas gali nepritapti prie tokių grupių, bet fotografija nėra tik menas, tai įvykių fiksavimas, todėl fotografas turi būti „kietas“, nes bendrauja su žmonėmis. Be to, kartais tenka susidurti ir su policija...“

Petras skatina į klubą įsijungusius fotografuojančius lietuvius nebijoti rodyti savo darbų, nebijoti kritikos ir patiems nebijoti pasakyti savo nuomonės. „Fotografinis judėjimas užkrečia. Susitinki su žmonėmis, pasidalini žiniomis, idėjomis. Tikėjimas savimi irgi auga kartu su grupe žmonių, kurie vienas kitą palaiko. Tik reikia daryti, eiti, nesėdėti užsidarius.“ Kaip vieną iš itin malonių sumanymų Petras prisimena kelių klubo narių kelionę į Paryžių. „Paryžiuje niekada nebuvau, todėl pagalvojau, kad reikia apsilankyti. Taigi, kažkaip su kitais fotografais apsitarėme ir nutarėme, kad važiuosime ten fotografuoti.“

Darbas padeda pomėgiui

Petro svajonė – pasiekti, kad fotografija taptų pragyvenimo šaltiniu. Jis prisipažįsta, jog ir dabar jau sulaukia komercinių pasiūlymų, tačiau kol kas nenori rizikuoti ir bandyti pragyventi vien iš fotografijos. „Prieš porą metų buvo nemažai pasiūlymų užsidirbti fotografuojant šeimas, portretus, bet nesiryžau. Kas liečia pinigus, esu truputėlį skystas“, – prisipažįsta vadybininku stambioje maitinimo įmonėje dirbantis Petras. Be to, jis sako, kad dabartinis darbas padeda jam surasti klientus.

„Tokiame darbe kaip mano tenka kasdien matyti tuos pačius žmones, nes aptarnaujame stambias teisininkų bendroves, kurių darbuotojai per pertraukas ateina pavalgyti, su klientais pabendrauti. Taip tampame pažįstami. Pavyzdžiui, vieną kartą su vienu klientu išsikalbėjome, pasakiau jam, kad fotografuoju. Jis pažiūrėjo mano interneto puslapį ir sako – gal nori pafotografuoti mano šeimą? Sutikau. Paklausė, kiek norėsiu už šią paslaugą? Tuomet pagalvojau, kodėl iki šiol taip nedariau? Prieš keletą metų mano žmona laimėjo fotosesiją Covent Gardeno studijoje „Expose“. Ten 100 svarų vien paspaudimas kainuoja. Nuėjome kartu, žiūriu – jie daro tą patį kaip ir aš, tik ten žmogus paspaudžia mygtuką ir 100 svarų gauna, o aš spaudžiu ir spaudžiu, o tų 100 svarų taip ir nėra, nes aš jų nepaprašau“, – iš savęs juokiasi Petras. Jis prisipažįsta, jog šiuo metu negalėtų ryžtis mesti darbą ir užsiimti vien fotografija. „Jeigu neturėčiau šeimos, gal kitaip, bet dabar per daug rizikinga būtų.“

Nėra pasiūlos protams

Pagal profesiją biochemikas P.Gagilas į Londoną atvyko prieš 6 metus. Pažįstamų patartas jis nuėjo į agentūrą, kuri siūlydavo darbuotojus Cityje įsikūrusias bendroves aptarnaujančioms maitinimo įstaigoms. „Jei kas susirgdavo ar jei reikėdavo daugiau darbuotojų, mus siųsdavo. Vieną dieną būdavo dirbi vienur, kitą kitur, kartais per dieną net trejose vietose tekdavo aptarnauti svečius. Bet įdomu, pamačiau tiek Londono, kiek nebūčiau pamatęs. Daugybė įvairiausių pastatų, aukšto rango svečių, net princą Čarlzą teko vaišinti. Siūlėme vandens, jis atsisakė, sako turime savo. Vyną mielai gėrė, o užsigėrė kažkokiu kitu gėrimu. Paskui po priėmimo pauostėme – pagal kvapą tai ten buvo džinas su toniku“, – savo karjeros Londone pradžią prisimena Petras.

Jis sako, kad šis darbas padėjo jam užmegzti daug gerų pažinčių ir per pusmetį jis gavo darbą – dabar vadovauja vienai iš aptarnavimo grupių. Vyras prisipažįsta, jog jo darbas neturi nieko bendra su jo profesija, nepaisant to, kad ji labai šiuolaikiška ir perspektyvi. „Lietuvoje yra viena įmonė, kuri normaliai pagal standartus įdarbina biochemikus. Tai bendrovė „Fermentas“, kuri sėkmingai dirba, yra geras pavyzdys ir nuolat minima. Be jos daugiau nieko ir nėra. O biochemikų per metus paruošiama 20. Tas nėra daug, bet Lietuvai – per daug. Nėra rinkos, mokslas egzistuoja tik universitetuose. Sako, kad protai nuteka, bet tai dėl to, kad tiems protams Lietuvoje nėra pasiūlos“, – sako P.Gagilas.

Mėgsta burti žmones

Ekstravertu save vadinantis vyras sako, kad nuo pat pradžių jis nenorėjo apsiriboti vien darbu. Tuo metu, kai išvyko iš Londono, ten jau buvo prasidėjęs bardų judėjimas. Pats būdamas dainuojamosios poezijos aistruolis Petras prie šios veiklos prisidėjo iš Londono – tvarkė jų interneto puslapį. Šiai veiklai įsivažiavus, vyras sumanė burti fotografus. „Supratau, kad labiausiai man patinka burti žmones. Noriu būti matomas, todėl visur, kur tik galėjau, užsiregistravau internete pavadinimu „gagilas“. Dabar, kai „pagooglinsit“, paieškos sistema pateiks apie keletą tūkstančių nuorodų, kurių daugiausia susijusios su manimi. Norėjau užimti poziciją – čia aš.“ Vyras sako, kad puslapis, kur jis talpina savo nuotraukas, jau sulaukė daugiau nei 200 tūkst. lankytojų.

„Tai priklauso nuo to, kiek judini užpakalį. Nes jei nori, kad žmonės žiūrėtų, turi nuolat atnaujinti. Aš leidžiu, kad mano nuotraukas naudotų kiti interneto puslapiai, ir įdomu matyti, kad jos plinta. Pinigų neuždirbu, bet pamatau, kas žmonėms įdomu, ką jie mėgsta. Be to, leidimas naudoti nuotraukas – vienas žingsnis į priekį, kad užbėgtum už akių vogimui.“

Zita Čepaitė

Londono lietuvis per fotografiją atrado tautiečius
Petras Gagilas. Autoportretas

Londone nuo 2004 metų gyvenantis Petras Gagilas nuo atvykimo į Londoną pradžios pateko į anglakalbių aplinką. Su lietuviais čia jo nesuvedė nei darbas, nei kiti reikalai. „Lietuvių nei mačiau, nei pažinojau, niekada nebuvau didelis patriotas ir neieškojau tų sąsajų“, – atvirai sako trisdešimtmetis vyras. Tačiau pradėjęs fotografuoti ir internetu bendrauti su kitais fotografais, Petras pamatė, jog tokį pat pomėgį puoselėja daugybė čia gyvenančių tautiečių. Taip kilo mintis burtis į lietuvišką fotomėgėjų klubą.

„Vieni kitus susiradome ir internete įkūrėme klubą pavadinimu „Fotofiltras“. Iš pradžių buvo kaip žaidimas – sudėdavome savo nuotraukas, vertindavome, ar patiko, ar nepatiko. Nekėlėme didelių reikalavimų, tiesiog kiekvienas galėjo pasakyti savo nuomonę ir balsuoti. Į klubą įsijungė vis daugiau ir daugiau, o dabar yra jau keli šimtai narių. Ir ne vien Anglijoje gyvenantys – kur bebūtų išvykę ar gyventų Lietuvoje, visi, kas turi ką parodyti ar pasakyti, gali prisijungti ir dalyvauti.“

Pastaruoju metu į „Fotofiltrą“ įsijungę Londono lietuviai foto mėgėjai ėmė bendrauti ne vien internetu – jie susitinka ir gyvai. „Kartais organizuojame fotoringus. Susirenkame, kas nors pasiūlo temą, sutariame per kiek laiko reikia padaryti nuotraukas. Paskui sudedame į internetą ir leidžiame žmonėms komentuoti, išrinkti, kuri įdomesnė. Tokie fotoringai – tai išbandymas, nes šiuo metu daug kas „fotografuoja“ sėdėdami prie kompiuterio, o čia jau reikia daryti nuotrauką „gyvai“, iš natūros“, – pasakoja Petras. Beje, į šį žaidimą kartais įsitraukia ne vien Londone gyvenantys lietuviai. „Būna taip, susiskambiname, aptariame temas, laiką ir kiekvienas, kur gyvena, eina fotografuoti. Tai suteikia tokį bendrumo jausmą, kad visi, kur begyventume, vienu metu galime daryti panašų dalyką. Nesvarbu, kad mus skiria atstumai, bet galime dalyvauti bendrame procese, o tas labai įdomu.“ Londono lietuvių foto mėgėjų grupė pernai pavasarį surengė Motinos dienai skirtą parodą. Šiemet irgi esama planų ką nors kartu suorganizuoti.

Fotografas turi būti „kietas“

Petras teigia, jog aktyviausi klubo nariai yra būtent svetur gyvenantys tautiečiai. Ar gali būti, kad išvykimas lietuvius paskatina į rankas imti fotoaparatą? Jis sutinka, jog emigracija gali turėti įtakos. „Gyvenant mažoje terpėje, net jei ir turi minčių kažką daryti, nebūsi išgirstas, nebus per petį patapšnota, nesulauksi atsako... Patys lietuviai linkę į apmąstymus, depresiją ir liūdnumą, jie užsisklendžia savyje ir nieko nedaro. O aplinkos, šalies pakeitimas dažnai atpalaiduoja.“
Pats Petras sako fotografuoja todėl, kad kitiems parodytų savo darbus. „Skeptiškai žiūriu į tuos, kurie sako – darau sau, niekam nenoriu rodyti. Nes arba tu pasislepi, niekam savo nuotraukų nerodai, arba supranti, kad tai didžiulė rinka, kur gali gauti ir patarimų, ir kritikos, gali būti pamatytas.“

„Fotografija toks dalykas – reikia būti truputį įžūliam, negali per daug jauriai reaguoti. Kai įsigijau skaitmeninį aparatą, prisijungiau prie tarptautinės fotografų grupės internete, kur vienas kitą gana grubiai vertina, „nesicackina“. Labai jautrus menininkas gali nepritapti prie tokių grupių, bet fotografija nėra tik menas, tai įvykių fiksavimas, todėl fotografas turi būti „kietas“, nes bendrauja su žmonėmis. Be to, kartais tenka susidurti ir su policija...“

Petras skatina į klubą įsijungusius fotografuojančius lietuvius nebijoti rodyti savo darbų, nebijoti kritikos ir patiems nebijoti pasakyti savo nuomonės. „Fotografinis judėjimas užkrečia. Susitinki su žmonėmis, pasidalini žiniomis, idėjomis. Tikėjimas savimi irgi auga kartu su grupe žmonių, kurie vienas kitą palaiko. Tik reikia daryti, eiti, nesėdėti užsidarius.“ Kaip vieną iš itin malonių sumanymų Petras prisimena kelių klubo narių kelionę į Paryžių. „Paryžiuje niekada nebuvau, todėl pagalvojau, kad reikia apsilankyti. Taigi, kažkaip su kitais fotografais apsitarėme ir nutarėme, kad važiuosime ten fotografuoti.“

Darbas padeda pomėgiui

Petro svajonė – pasiekti, kad fotografija taptų pragyvenimo šaltiniu. Jis prisipažįsta, jog ir dabar jau sulaukia komercinių pasiūlymų, tačiau kol kas nenori rizikuoti ir bandyti pragyventi vien iš fotografijos. „Prieš porą metų buvo nemažai pasiūlymų užsidirbti fotografuojant šeimas, portretus, bet nesiryžau. Kas liečia pinigus, esu truputėlį skystas“, – prisipažįsta vadybininku stambioje maitinimo įmonėje dirbantis Petras. Be to, jis sako, kad dabartinis darbas padeda jam surasti klientus.

„Tokiame darbe kaip mano tenka kasdien matyti tuos pačius žmones, nes aptarnaujame stambias teisininkų bendroves, kurių darbuotojai per pertraukas ateina pavalgyti, su klientais pabendrauti. Taip tampame pažįstami. Pavyzdžiui, vieną kartą su vienu klientu išsikalbėjome, pasakiau jam, kad fotografuoju. Jis pažiūrėjo mano interneto puslapį ir sako – gal nori pafotografuoti mano šeimą? Sutikau. Paklausė, kiek norėsiu už šią paslaugą? Tuomet pagalvojau, kodėl iki šiol taip nedariau? Prieš keletą metų mano žmona laimėjo fotosesiją Covent Gardeno studijoje „Expose“. Ten 100 svarų vien paspaudimas kainuoja. Nuėjome kartu, žiūriu – jie daro tą patį kaip ir aš, tik ten žmogus paspaudžia mygtuką ir 100 svarų gauna, o aš spaudžiu ir spaudžiu, o tų 100 svarų taip ir nėra, nes aš jų nepaprašau“, – iš savęs juokiasi Petras. Jis prisipažįsta, jog šiuo metu negalėtų ryžtis mesti darbą ir užsiimti vien fotografija. „Jeigu neturėčiau šeimos, gal kitaip, bet dabar per daug rizikinga būtų.“

Nėra pasiūlos protams

Pagal profesiją biochemikas P.Gagilas į Londoną atvyko prieš 6 metus. Pažįstamų patartas jis nuėjo į agentūrą, kuri siūlydavo darbuotojus Cityje įsikūrusias bendroves aptarnaujančioms maitinimo įstaigoms. „Jei kas susirgdavo ar jei reikėdavo daugiau darbuotojų, mus siųsdavo. Vieną dieną būdavo dirbi vienur, kitą kitur, kartais per dieną net trejose vietose tekdavo aptarnauti svečius. Bet įdomu, pamačiau tiek Londono, kiek nebūčiau pamatęs. Daugybė įvairiausių pastatų, aukšto rango svečių, net princą Čarlzą teko vaišinti. Siūlėme vandens, jis atsisakė, sako turime savo. Vyną mielai gėrė, o užsigėrė kažkokiu kitu gėrimu. Paskui po priėmimo pauostėme – pagal kvapą tai ten buvo džinas su toniku“, – savo karjeros Londone pradžią prisimena Petras.

Jis sako, kad šis darbas padėjo jam užmegzti daug gerų pažinčių ir per pusmetį jis gavo darbą – dabar vadovauja vienai iš aptarnavimo grupių. Vyras prisipažįsta, jog jo darbas neturi nieko bendra su jo profesija, nepaisant to, kad ji labai šiuolaikiška ir perspektyvi. „Lietuvoje yra viena įmonė, kuri normaliai pagal standartus įdarbina biochemikus. Tai bendrovė „Fermentas“, kuri sėkmingai dirba, yra geras pavyzdys ir nuolat minima. Be jos daugiau nieko ir nėra. O biochemikų per metus paruošiama 20. Tas nėra daug, bet Lietuvai – per daug. Nėra rinkos, mokslas egzistuoja tik universitetuose. Sako, kad protai nuteka, bet tai dėl to, kad tiems protams Lietuvoje nėra pasiūlos“, – sako P.Gagilas.

Mėgsta burti žmones

Ekstravertu save vadinantis vyras sako, kad nuo pat pradžių jis nenorėjo apsiriboti vien darbu. Tuo metu, kai išvyko iš Londono, ten jau buvo prasidėjęs bardų judėjimas. Pats būdamas dainuojamosios poezijos aistruolis Petras prie šios veiklos prisidėjo iš Londono – tvarkė jų interneto puslapį. Šiai veiklai įsivažiavus, vyras sumanė burti fotografus. „Supratau, kad labiausiai man patinka burti žmones. Noriu būti matomas, todėl visur, kur tik galėjau, užsiregistravau internete pavadinimu „gagilas“. Dabar, kai „pagooglinsit“, paieškos sistema pateiks apie keletą tūkstančių nuorodų, kurių daugiausia susijusios su manimi. Norėjau užimti poziciją – čia aš.“ Vyras sako, kad puslapis, kur jis talpina savo nuotraukas, jau sulaukė daugiau nei 200 tūkst. lankytojų.

„Tai priklauso nuo to, kiek judini užpakalį. Nes jei nori, kad žmonės žiūrėtų, turi nuolat atnaujinti. Aš leidžiu, kad mano nuotraukas naudotų kiti interneto puslapiai, ir įdomu matyti, kad jos plinta. Pinigų neuždirbu, bet pamatau, kas žmonėms įdomu, ką jie mėgsta. Be to, leidimas naudoti nuotraukas – vienas žingsnis į priekį, kad užbėgtum už akių vogimui.“

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 2)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: