Aštuonerius metus Anglijoje gyvenanti Rūta Navytė praeitą savaitgalį buvo viena iš 35 tūkst. Londono maratono dalyvių. Ji nesivaržė dėl rezultato, ji bėgo dėl to, kad surinktų pinigus pabėgėlius remiančiai organizacijai. Moteris įveikė 26 mylių (42 km) distanciją per penkias valandas, palikusi už nugaros dar 20 tūkst. bėgikų. „Tai didžiulis įvykis mano gyvenime“, - sakė Rūta ir prisipažino, kad kolegos mokytojai, kitą dieną pamatę ją mokykloje, labai nustebo. „Raumenis, žinoma, gelia ir porą pūslių didžiulių reikėjo pleistru užklijuoti, bet pravedžiau penkias pamokas ir jau pažadėjau, kad ir kitais metais bėgsiu maratone“, – sakė moteris.

Londono maratone – ir lietuvė
Su Rūta Navyte susitikome kelios dienos prieš maratoną – buvo smalsu sužinoti, ar pirmą kartą savo gyvenime maratoną bėgti pasiryžusi moteris, neišsigando šio sumanymo. Pasirodo – ne. Kaip tik tą dieną ji apsilankė Londono maratono organizaciniame komitete, kad patvirtintų, jog maratone tikrai dalyvaus.

„Mažiausias nubėgtas atstumas per vieną kartą turi būti 17 mylių. Jeigu tiek nenubėgai, organizatoriai rekomenduoja maratone nedalyvauti, nes per didelis krūvis kūnui. Aš nubėgau 17 mylių keturis kartus ir ne lyguma, o įveikdama labai statų kalną ir tokia trasa prilyginama 20 mylių lygumai. Tad jaučiuosi labai gerai“, – sakė Rūta.

Nebuvo, kas bėga

Rūta papasakojo, kad Londono maratoną bėgti galima tik užsiregistravus iš anksto pagal vieną iš trijų programų. Pirma, jei esi atletas ir priklausai kokiam nors bėgikų klubui, dalyvauji varžybose ir esi pasiekęs tam tikrų rezultatų, gauni vietą maratone. Kitas variantas – tiesiog sumoki nustatytą sumą pinigų ir įsigyji teisę bėgti maratoną. Trečias variantas toks – bėgti už kokią nors labdaros organizaciją. „Mano draugė yra labdaringos organizacijos, už kurią aš bėgu, vadybininkė, ir jai tai yra galimybė surinkti pinigų. Jos labdaros organizacija turi tris vietas ir jai reikėjo surasti tris bėgikus. Už tą organizaciją niekas nenori bėgti, nes tai yra pabėgėlius remianti organizacija. Ji šiaip ne taip surado du bėgikus, o trečio niekaip negalėjo rasti. Žinojo, kad aš bėgioju savo malonumui, tai kartą paklausė, ar negalėčiau dalyvauti maratone. Sakau, gerai, jei kito nerasi, tai aš bėgsiu. Taip ir atsidūriau – su sąlyga, kad įveiksiu visą atstumą ir surinksiu mažiausiai tūkstantį svarų labdaros organizacijai“, – pasakoja prieš aštuonerius metus į Angliją mokytojauti atvažiavusi moteris.

Padėjo ir lietuviams

Organizacija, už kurią bėgo lietuvė – „Jessuits Refugee Servicies“, remia pabėgėlius. Jie dirba su advokatais, kurie sutinka nemokamai teikti pabėgėliams teisines paslaugas, stokojančius aprūpina higienos priemonėmis, pamaitina. „Aš buvau dukterėčią pasiėmusi, kad padirbėtų kaip savanorė – ji turėjo surinkti higienos rinkinius – muilas, šampūnas, dantų pasta, šepetukas, nes pabėgėliai dažnai neturi už ką visa tai nusipirkti, būna nesiprausę. Toks rinkinėlis sudedamas į maišiuką ir žmonės žino, kad gali ateiti ir pasiimti. Arba, pavyzdžiui, surenka senus mobiliuosius telefonus ir išdalija tiems, kam jų reikia, bet kurie negali įsigyti. Žinau, kad yra lietuvių, kuriems, kai mes dar nepriklausėme Europos Sąjungai, buvo suteikta teisinė pagalba nemokamai“, - pasakoja Rūta.

Pati Rūta praeitais metais buvo paprašyta pamokyti matematikos jauną merginą iš Ugandos. Jos gyvenimo istorija labai skaudi. Vos šešerių metų mergaitė buvo sukilėlių pagrobta, tėvai nužudyti, o ji paimta į armiją ir turėjo ten būti kaip prostitutė – ja naudodavosi iki 30 vyrų per dieną. Tai truko apie aštuonerius metus. Kai ją išlaisvino, ji net kalbėti negalėjo. Bet atsidūrusi JK ir praėjusi reabilitacijos laikotarpį, ji atsigavo ir pasirodė, kad ta mergaitė labai protinga ir gabi. Išmokusi anglų kalbą, ji noriai pradėjo lankyti matematikos ir fizikos kursus ir paskui sumanė stoti į universitetą. Rūta padėjo jai pasirengti egzaminams ir dabar ji studijuoja ir jos rezultatai puikūs. Tokie atvejai Rūtą įkvepia padėti žmonėms, nesvarbu, kokiais keliais jie būtų atsidūrę Anglijoje.

Ar lietuviai parems?

„Mes, lietuviai, turime tokį nacionalinį ypatumą - mes nenorime pabėgėlių. Pavyzdžiui, viena mano draugė sako - ar tu negali bėgti už šunis ar kates, kodėl už pabėgėlius? Sakau - šunys ir katės šioje šalyje turi labai daug teisių, bet yra žmonių, kurie jokių teisių neturi“, – teigia Rūta.

Moteris sakė turėjusi planų bažnyčioje išplatinti informaciją apie tą labdaros organizaciją, dėl kurios ji dalyvauja maratone. Tačiau tada būtų reikėję visą informaciją išversti į lietuvių kalbą, o tam reikia papildomai laiko, tad Rūta nutarė pasikliauti britų draugų ir kolegų parama. „Jie sako, kad ir už pabėgėlius, bet paremsim... Lietuvių neprašiau, bet va, viena lietuvė man pasakė – tu juk savo tautiečiams net nesuteiki galimybės tave paremti. Pamaniau, matai, kokia aš bjauri, lietuvių neprašau, kad remtų, prašau anglų“, – juokiasi Rūta, sakydama, kad būtų labai malonu, jei ir lietuviai prisidėtų surenkant tą tūkstantį svarų labdarai.

- Ką reikėtų daryti norintiems paremti tą organizaciją, už kurią bėgai?

-Internete yra puslapis, jo adresas: http://www.justgiving/rutanavyte. Atidarius puslapį, bus nuoroda „Sponsor me now“ ir ten galima paaukoti. Panaši tvarka, kaip sumokant už bet kokias paslaugas ar pirkinius. Mažiausia suma - du svarai.

Balandžio 27 dieną Rūta jau buvo surinkusi 757 svarus.

Bėgte nuo streso

Rūtai tai pirmasis maratonas, bet ji sako, kad visada mėgo bėgioti, ypač ilgas distancijas. Mokykloje ji yra dalyvavusi varžybose, bet sportininke niekada nebuvo. „Buvau pirmūnė, linkusi į matematiką“, - prisipažįsta Rūta. Rimtai bėgioti ji pradėjo prieš maždaug pusantrų metų, dar nežinodama, kad teks dalyvauti maratone. „Mokykloje, kur anksčiau dirbau, pasikeitė direktorius ir daugybė žmonių buvo nepatenkinti, nelaimingi. Tokioje aplinkoje ir aš pradėjau blogai jaustis - tai kaip kokia infekcija - ir galvoju – jeigu aš nieko nedarysiu, teks gerti vaistus. Gal geriau pradėsiu bėgioti. Pradėjau ir padėjo, nes bėgant gaminasi kažkoks laimės hormonas. Aš turbūt jau esu priklausoma, nes man jau poreikis bėgti, o bėgant norisi šypsotis ir visas pyktis ar stresas išsiprakaituoja. Kai manęs klausia, kodėl bėgioju, taip ir sakau - kad stresą išprakaituočiau.

Rūta sakė, kad sąlygos bėgioti jai labai palankios – netoli namų yra parkas ir upė, rami ir saugi vieta. O jei oro sąlygos nepalankios arba žiema, ji gali naudotis mokyklos gimnastikos sale, kurioje yra ir bėgimo takeliai, ir kiti aukšto lygio treniruokliai.

Anglai pasiūlė darbą

Į Londoną Rūta atvyko prieš aštuonerius metus, dar prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Tada, kai daugelis lietuvių baiminosi dėl to, kad dirbdavo nelegaliai, Rūta tokių problemų neturėjo – ji atvažiavo jau žinodama, kur dirbs.

„Viena Londono agentūra susisiekė su Respublikine darbo birža Vilniuje ir norėjo surasti mokytojų. Darbo birža išsiuntinėjo skelbimus po vidurines mokyklas ir taip vieną dieną skelbimas, kad ieškomi mokytojai, norintys dirbti Anglijoje, atsirado vienoje Palangos mokykloje, kur aš tuo metu dėsčiau matematiką ir anglų kalbą, nes turiu du diplomus. Atsiliepė 150 žmonių, iš jų atrinko 52, kuriuos pakvietė į Vilnių, ir po interviu, kuriame dalyvavo mokyklos direktoriai iš Anglijos, buvome atrinkti apie 20. Devyniems iš mūsų buvo pasiūlytas darbas Anglijoje. Atvažiavome čia 2001 metų rugpjūčio mėnesį, mus apgyvendino, surengė trijų dienų kursus ir iš karto – į mokyklą. Nuo pat pradžių gavau pilną krūvį ir turėjau pradėti dėstyti“, – savo kelią į Britaniją prisimena Rūta, šiuo metu dirbanti mergaičių mokykloje skyriaus viršininke.

Su musulmonais sutaria

Mokykla, kurioje dirba Rūta, yra įsikūrusi Rytų Londone ir net 95 proc. mokinių - musulmonės. Tai matosi iš jų aprangos – visos galvas apsirišusios skaromis. Tačiau Rūta sakė, kad keblumų dėl tikėjimo jai nekilo. „Mokykloje nekalbama apie religinius įsitikinimus. Jei manęs klausia, aš galiu pasakyti, koks mano tikėjimas, bet negaliu jo propaguoti, ir jos taip pat negali propaguoti savo tikėjimo. Jos žino, kas jos yra, jos įtaria, kas aš esu, ir tiek“, – sako R.Navytė.
Šioje mokykloje ji pradėjo dirbti praeitą vasarą, prieš tai dirbo mišrioje mokykloje New Crosse, kurią lanko daugiausia iš Afrikos arba Jamaikos atvykę juodaodžiai.

„Mano viršininkai kartą sako – užtenka tau būti eiline mokytoja, galėtum jau pradėti vadovauti. Ir tuo metu buvo paskelbtas konkursas šioje mokykloje, nes buvusi skyriaus viršininkė išėjo motinystės atostogų. Gavau darbą metams, bet jau po pusės metų man jį pasiūlė kaip nuolatinį darbą“, – pasakoja Rūta.
Nors mokinių daugumą sudaro mergaitės, kilusios iš Bangladešo, Rūta sakė, kad čia mokosi ir kelios lietuvės. „Aš iš vardų atpažįstu – jei aptinku su lietuviška pavarde, einu pasišnekėti. Mat viena iš taisyklių, jei vaikas atvyksta iš kitos šalies ir jo kalba nėra labai gera, jis priskiriamas į žemiausią lygį ir mokytojas turi išsiaiškinti, kokios to vaiko žinios. Ir aš einu pasikalbėti, kad neužsitupėtų, kad į aukštesnį lygį būtų greičiau keliami, nes tą matematiką vaikai iš Lietuvos būna mintinai išmokę“, – teigia Londone mokytojaujanti lietuvė.

Kitoks mokymas

Palangoje keturiolika metų mokykloje dirbusi ir kartą net apdovanota kaip geriausia metų mokytoja moteris sakė, kad pradėjus dirbti Anglijos mokykloje jai, kaip ir daugumai lietuvių, atrodė, kad viskas per lengva, kad tos matematikos čia kaip ir nemokina. Tačiau dabar Rūta pastebi skirtumą. „Jie nenori vaikų apkrauti teorinėmis žiniomis. Vaikai neturi nieko mintinai mokytis, viskas, ką išmoksta, turi būti pritaikoma. Užtat ir užduotys čia yra kitokios, ir pamokos kitokios... Čia pamokos trunka 50 minučių, be to, dažnai jos būna dvigubos, ir jei aš 10 minučių jiems aiškinsiu medžiagą ir paskui norėsiu, kad likusį laiką jie spręstų uždavinius, – jie to nedarys. Mokymas turi būti įdomus, be to, turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę, kalbėti, diskutuoti“, – mokymo skirtumus čia ir Lietuvoje aiškina Rūta.

- O kaip tėvų santykiai su mokykla, ar yra kokie ypatingi reikalavimai?

- Kalbant apie šią mergaičių mokyklą, tėvai gana pasyvūs. Musulmonai mergaičių neskatina siekti išsilavinimo. Jų požiūris – ištekėk jauna, vyras uždirbs, o tu tvarkysi namus. O ankstesnėje mokykloje, kur dirbau, kitaip. Juodukų tėvai aktyvūs, nes juodukai nori prasimušti, kažką pasiekti. Aš čia mergaitėms dažnai sakau – kažin, ar tau suteiks pasitenkinimą visą gyvenimą gaminti karius, tu gali žymiai daugiau.

Zita Čepaitė