Šį dešimtmetį Vidurio Europos, taip pat Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, laukia pakilimas.

Tokią optimistinę prognozę pateikė Europos politikos analizės centras. Prognozės autorius - lietuviams gerai pažįstamas Edwardas Lucasas. Anglakalbiams skaitytojams jis pristatomas taip: Edwardas Lucasas - savaitraščio „The Economist“ tarptautinio skyriaus redaktorius, kuruojantis Vidurio ir Rytų Europą. Būdamas žurnalistas jis stebėjo šį regioną daugiau kaip 20 metų, matė paskutiniąsias Šaltojo karo grimasas, Geležinės uždangos ir Sovietų imperijos žlugimą, Boriso Jelcino pasitraukimą ir Vladimiro Putino atėjimą į valdžią.

E.Lucasas studijavo ekonomiką Londono ekonomikos mokykloje. Jis kalba penkiomis užsienio kalbomis: vokiečių, rusų, lenkų, čekų ir lietuvių.

Verčiančioje susimąstyti prognozėje Europos politikos analizės centro vyresnysis mokslinis bendradarbis E.Lucasas prognozuoja, kad 2020 metais pasaulis pajus Rusijos nuosmukį, nes ši šalis ims atsilikti nuo Brazilijos, Indijos ir Kinijos. Tuo tarpu Vidurio Europos laukia pakilimas - ypač trijų Baltijos valstybių, „kurios lenks vangias, iš skolų gyvenančias Pietų Europos šalis“.

Rusijos nuosmukis ir Vidurio Europos pakilimas

Kaip atrodys Vidurio Europa 2020 metais? Pirmiausia, NATO bus ne tokia stipri. Karas Afganistane virto dideliu išbandymu Aljansui. NATO nesugeba sėkmingai baigti karinių misijų tolimose šalyse, o Aljansas nėra vertas tiek pinigų, kiek jam skiriama. NATO priklausančioms Europos valstybėms šis išbandymas buvo labai nesėkmingas - dėl karo Irake galima kaltinti George'o W.Busho beatodairiškumą ir Donaldo Rumsfeldo vadovaujamo Pentagono nekompetentingumą, nes net pačioje Amerikoje Irako karas kurstė nesantaiką.

Kitas reikalas - Afganistanas. Talibano nuvertimas buvo plačiai remiamas Europoje. Europos kairieji ypač siekė tarptautinio įsikišimo, nes talibanas pažeidinėjo pagrindines žmogaus teises. Tačiau šiuo metu Europa neišlaiko jai tekusio išbandymo. Nesiliaujantys protestai neleidžia jai smarkiau kovoti, be to, ji per daug kultūriškai nutolusi nuo Afganistano, kad vaidintų jame svarbų vaidmenį - amerikiečiams atrodo, kad europiečiai (išimtis - Lenkija, Baltijos šalys ir Didžioji Britanija) tik švaisto savo turtą.

Europiečiai grąžina šaltus santykius. Jie yra atlaidesni sau, nori kitokios Amerikos kaip savo sąjungininkės ir kitokių karų: pageidautina, lengvų. Kol kas dar niekas nekalba apie NATO išardymą, bet lengvas aplaidumas nieko gero neduoda. 2010-ųjų NATO primena santuoką, kurioje vyras su žmona susitaria dėl atskirų atostogų. Kitas etapas - atskiri miegamieji ir atskiros banko sąskaitos. Iki 2020-ųjų sutuoktiniai ims susitikinėti tik per pusryčius, kad aptartų namų ūkio sąskaitas. Jei NATO būstinė ir Aukščiausioji sąjungininkų pajėgų Europoje vadavietė 2020 metais vis dar egzistuos, galima tikėtis, kad ji atrodys kaip susitraukusi ir pigesnė savo pačios versija. Tai pakenks nekilnojamojo turto rinkai kai kuriuose Briuselio priemiesčiuose ir kai kuriems kariuomenės biurokratams taps sunkiau planuoti asmeninius finansus. O kai kas jau pastebės, kad NATO galiojimo laikas seniai pasibaigęs.

Amerikos įsipareigojimai Europai

Yranti NATO vis dar vykdys Amerikos įsipareigojimus Europos saugumui. Tačiau Europa vis labiau pati bandys susidoroti su dauguma saugumo klausimų. Didžiausių laimėjimų matysime Vakarų Balkanuose. Iki 2020 metų dauguma buvusios Jugoslavijos respublikų bei Albanija taps Europos Sąjungos (ES) narėmis. Net problemiškiausios valstybės, tokios kaip Bosnija ir Hercegovina, bus pasirengusios prisijungti prie Bendrijos. Praėjus 30 metų nuo tada, kai buvo iššautas pirmas šūvis, nulėmęs Jugoslavijos skilimą, atlaidi Europos valdžia pagaliau galės triumfuoti. Amerika galbūt nesulauks tos padėkos, kurios nusipelnė, tačiau galės paskelbti: „Vakarų Balkanuose misija įvykdyta.“ Turkija jau nebesieks priklausyti ES ir tenkinsis norvegiško stiliaus asociacija. 2020 metais ES lauks kitoks iššūkis - iš naujo sužadinti Turkijos ir Ukrainos entuziazmą. Į ES duris belsis ir Gruzija, turinti geresnę gyvenimo kokybę ir geresnę vyriausybę nei kai kurios ES narės, todėl bus sunku jai pasakyti „ne“.

Tarp likusių Amerikos europinių įsipareigojimų pagrindiniai prioritetai išliks Tolimosios šiaurės ir Arkties regionai. Svarbiausiu jos saugumo partneriu (galbūt net svarbesniu už Kanadą, kuri gali imti bičiuliautis su Rusija vokiškuoju stiliumi) gali tapti Norvegija. Svarbų vaidmenį atliks ir Danija dėl savo ryšių su Grenlandija, taip pat Didžioji Britanija (darant prielaidą, kad finansiniai apkarpymai gynybai nesunaikins jos laivyno). Karšta tema valdžios viršūnėje bus kaip pasiekti susitarimą dėl naudingųjų iškasenų eksploatacijos režimo - galima tikėtis daugybės konferencijų, tarptautinių ieškinių ar net karinio jūrų laivyno įsikišimo.

Nafta ir Izraelis užtikrins dabartines Amerikos pozicijas Viduržemio jūros rytinėje dalyje ir Juodojoje jūroje. Tai padės išlaikyti draugiškas bazes apatiškoje Italijoje, gal ir kitose valstybėse. Likęs Amerikos dėmesys atiteks tokioms šalims kaip Azerbaidžanas ar Gruzija (nors dėl įtakos jose jai teks varžytis labiau su Kinija nei su Rusija).

Atsigaus energetika, nusmuks Rusija

Užtat geros būklės bus Europos energetikos rinka. Naujos technologijos leis pigiau naudoti neįprastų formų angliavandenilius. Rusijos Rytų-Vakarų dujų eksporto monopolija jau labiau primins nuobodžią istorinę relikviją, nei kels grėsmę. Didesnį nerimą kels ne Rusijos įtaka, bet jos silpnumas. Vidurinės Azijos šalims tiesiogiai eksportuojant į Vakarus bei Kiniją, Rusijai teks labai stengtis, kad galėtų įvykdyti duotus eksporto įsipareigojimus.

2020 metais Rusijos nuosmukis taps akivaizdus. Jai nepavyks modernizuoti kariuomenės. Daugiau kaip 100 tūkst. puskarininkių verbavimas ir apmokymas (svarbiausias elementas pereinant prie profesionalios, lanksčios, lengvai dislokuojamos bei modernios armijos) parodys, kad modernizavimas neįmanomas dėl žmogiškojo faktoriaus. Karinė pramonė ir toliau nesugebės pagaminti tiek ginklų, kiek reikės šiai valstybei. Rusija pirks ginkluotę užsienyje (Prancūzijoje užsakyti „Mistral“ klasės kariniai laivai - tik pradžia), tačiau jai trūks pinigų, kad galėtų įsigyti viską, ko reikia. Sumažės ir už parduodamus energijos išteklius gaunamų rublių, nes reikės daugiau investuoti į naftos ir dujų paiešką bei šios ūkio šakos vystymą.

Atsilikdama nuo Brazilijos, Indijos ir Kinijos, Rusija sunkiai spės vytis net kylančias antrarūšes ekonomikas, tokias kaip Vietnamo ar Nigerijos. Ji darysis vis labiau priklausoma nuo savo nykstančio branduolinių ginklų arsenalo (tiek kovinio, tiek strateginio), kuris nesugebės kompensuoti tradicinės kariuomenės trūkumų. Rusija sunkiai gebės demonstruoti jėgą už savo valstybės ribų, o kartais tai bus ir visiškai neįmanoma.

Tačiau Rusija ir toliau kels grėsmę savo kaimynams. Amerika tesės duotą pažadą užtikrinti Baltijos valstybių regiono saugumą: Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija - vienintelės NATO šalys, kurias iš tiesų reikia ginti nuo Rusijos. Bet iki 2020 metų saugumo užtikrinimas labiausiai bus siejamas su moderniais laivais ir lėktuvais, robotais kariais, priešraketinės gynybos sistema, elektroninių trukdžių prietaisais ir gera informacija, o ne tikrais kariais.

Vidurio Europa turi lenkti Pietų Europą

Ir toliau liks netvarkinga Europos saugumo struktūra. Nauji planai niekur nenuves, o senosios organizacijos, tokios kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, nebeveiks ir tai tūpės tik mažai rinkėjų daliai. Dažniausiai bus svarstomi kovos su terorizmu klausimai, kibernetinė apsauga ir nelegali imigracija, o ne kur reikia dislokuoti ginkluotąsias pajėgas kilus karinei grėsmei. Anksčiau ar vėliau kas nors pažadins Europą iš jos postmodernistinių kliedesių, bet abejoju, kad tai įvyks iki 2020 metų.

ES ir toliau liks geriausia vieta gyventi pagal gyvenimo kokybę, sveikatos priežiūrą, švietimą ir infrastruktūrą. Tačiau jos šiaurinė pusė klestės labiau nei pietinė. ES priklausančios aštuonios „postkomunistinės“ šalys iki 2020 metų jau bus nusimetusios šią etiketę. Vidurio Europos valstybės kartu su trimis Baltijos šalimis aplenks vangias, prasiskolinusias Portugaliją, Graikiją bei Ispaniją ir sparčiai vysis Italiją. Šioms valstybėms vadovaus žmonės, jau turintys tik miglotus prisiminimus apie komunizmą arba visai jų neturintys. Jie reikalaus tokios pačios kokybės viešųjų paslaugų, kokias matys gretimose šalyse, ir jas gaus. Visos šios valstybės bus įsivedusios eurą (nors kai kurios pietų Europos šalys gali būti jo jau atsisakiusios).

2020 metais Europa atrodys kitaip. Ji bus įvairesnė, labiau musulmoniška, ypač jos jaunoji karta; vyresniąją kartą vis dar sudarys pasaulietiškai nusiteikę baltieji. Tačiau tai bus stiprybė, o ne silpnumas. Kai kuriuose Europos miestuose pamažu ims nykti išsiskaidę etniniai ir religiniai getai. Žemyno ateitis bus labiau panaši į dabartinį Londoną nei dabartinį Antverpeną. Didžiausių socialinių problemų turės Europos rytai, o ne vakarai: rūpesčių kels sparčiai auganti romų populiacija Bulgarijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Rumunijoje bei Slovakijoje. Iki 2020 metų net sėkminga politika Europoje nepajėgs išgyvendinti dešimtmečius trukusio apsileidimo.

Lietuvos Žinios, vertė Kristupas Vasiliauskas