Britanijos sostinę dėl savo svetingumo tautiečiai lietuviai neretai vadina „gumine“. Daugeliui lietuvių Londonas dėl savo margumo sukelia nuostabą, o kartais ir baimę. Tačiau malaizietei Londono studentei Nadiah N. Allaudin šis miestas kultūrinio šoko nesukėlė. Malaizijoje gyvenusi mergina sako, kad savo daugiakultūriškumu Malaizija nenusileidžia Londonui.

Kas ta Malaizija?
Pietryčių Azijoje, į dvi dalis padalinusi Pietų Kinijos jūrą ir prasitęsusi 328 847 kvadratinių kilometrų, prieš pasaulį puikuojasi gražuolė Malaizija, kuri nuo 18-ojo amžiaus buvo viena iš Britanijos kolonijų. Šalyje gyvena apie 27,5 mln. žmonių, iš kurių maždaug 4 mln. gyvena Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre.

Malaizijos sostinė pasižymi tuo, kad 1998 metais joje buvo sukonstruoti aukščiausi pasaulio pastatai „Petronas Twin Towers (452)“, kurie laikyti aukščiausiais net iki 2004 metų.

Malaizijoje gyvena trys etninės žmonių grupės: malaiziečiai, kinai ir indai. Todėl šioje šalyje šnekama ne tik nacionaline kalba (bahasa malaysia), angliškai, bet ir kinietiškai bei indiškai. Labiausiai paplitusios yra anglų ir bahasa malaysia kalbos.
Įdomiausia tai, kad šalyje veikia net keturios skirtingų rūšių mokyklos: angliškos, malaizietiškos, indiškos ir kinietiškos.

Šeima – didžiausias gyvenimo turtas
Nadiah sako, kad malaiziečiai yra labai „family oriented“ (šeimyniški) žmonės, kurie dėl savo šeimos galėtų padaryti viską. Ji pati užaugo šeimoje, kurioje gyvena daugiau negu 30 vaikų ir suaugusiųjų.

Daugelis šeimų Malaizijoje yra daugiavaikės. Pagarba, pasitikėjimas, meilė, atsidavimas – pagrindiniai šeimos „varikliai“.

Pasak Nadiah, šeimos niekada nesiskiria, per viską praeina kartu, viskuo dalijasi ir padeda vieni kitiems. Labai retai būna, kai tėvai šeimoje išsiskiria. Tokiu atveju kaltinama moteris. Manoma, jeigu vyras ieškojo meilės svetimos moters glėbyje, vadinasi, jam kažko trūko šeimoje, – pasakoja mergina.

Nors 60 proc. šalies gyventojų yra musulmonai, tačiau dauguma malaiziečių nėra religijos fanatikai. Nadiah pati yra augusi musulmonų šeimoje, tačiau jos tėvai yra labai šiuolaikiniai žmonės, kurie leido jai ir jos broliams bei seserims eiti į klubus, į pliažą, draugauti su kitokių religijų vaikais, nesidengti galvos ir t. t. Nadiah sako, kad galvos dengimas yra laiko klausimas. Kiekviena mergina galvą pradeda dengtis atėjus tam tikram gyvenimo laikotarpiui, kuris priklauso tik nuo jos noro. Ji pati sako norinti dengti galvą tik po vestuvių. Tačiau, kaip ir minėjome, Malaizija yra labai daugiakultūrė ir viskam „atvira“ šalis. Šalyje yra ir katalikų, ir budistų, ir kitų pasaulio religijų besilaikančių žmonių. Juolab, kad Malaizija yra viena mėgstamiausių anglų, australų, Naujosios Zelandijos gyventojų ir amerikiečių darbo vietų. Visi bando prisitaikyti vieni prie kitų, todėl palaipsniui griežtos taisyklės išnyksta.

Nors dauguma Malaizijos gyventojų yra musulmonai, tačiau šalyje lengvai galima įsigyti alkoholio ir tabako gaminių. Kiekviename mieste yra klubai ir barai, kur šiuolaikinis jaunimas leidžia laisvą laiką. Ne išimtis yra ir žaidimų namai, boulingas ir biliardas.

Tačiau kartais mažuose kaimeliuose, musulmonui panorėjus, alkoholio parduotuvėje jam gali ir neparduoti.

Religija ir tradicijų laikymasis priklauso tik nuo šeimos, – sako Nadiah.

Pagrindinių švenčių šalyje irgi yra trys
Tradiciškai viena seniausių šeimos moterų Malaizijoje per šventes turi pagaminti vakarienę ir sukviesti visus šeimos narius. Nadiah šeimoje šita garbė kaip tik atitenka jos mamai.

Viena didžiausių švenčių musulmonų-malaiziečių šeimose yra Hari Raya. Tai trys dienos po Ramadano mėnesio, kai musulmonai negali valgyti ir gerti nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Nadiah sako, kad Ramadano metu viską daro kartu su šeima, nes tai padeda laikytis taisyklių. Taigi Hari Raya metu musulmonai švenčia sėkmingai praėjusį Ramadano mėnesį.

Savo indėlį į šalies kultūrą įnešė ir šalies gyventojai kinai. Kiekvienais metais, atsižvelgiant į kalendorių, sausio arba vasario mėnesį, Kinija švenčia Naujuosius metus. Šios šventės proga žmonės pasipuošia drakonų kostiumais ir šoka žymųjį Drakono šokį, kuris padeda nubaidyti piktąsias dvasias. Šokis yra palydimas garsia ir trankia muzika. Sausio arba vasario mėnesį Londono gyventojai gali pamatyti šį šokį China Town rajone.

Spalio mėnesį Malaizijoje savo šviesos festivalį (arba Deepavali) švenčia indai. Naktį, prieš šventę, jie uždega namuose ir gatvėse tūkstančius skirtingų lempučių ir žvakių, kad prišauktų sėkmę. Eidami į šventę apsirengia pačiais naujaisiais drabužiais ir žaidžia tradicinius žaidimus su savo šeimomis. Tikima, kad šio festivalio metu gėris nugali blogį, todėl visi žmonės stengiasi būti draugiški ir svetingi.

Malaiziečiai save vadina gurmanais
Tačiau yra kai kas, apie ką Nadiah pasakojo su ypatingu užsidegimu – tai Malaizijos valgis. Ji sako, kad tam, kad suprastum tikrąjį gero valgio skonį, turi būti malaiziečiu. Šalies valgis, kaip ir kultūra, irgi skirstomas į tris pagrindines dalis, tai: malaizietiškas valgis, malaiziškas-kinietiškas ir malaiziškas-indiškas maistas.

Visas maistas yra saldžiai aštrus. Kadangi šalyje yra labai karšta ir organizmui reikia dažnos dezinfekcijos, Azijos šalių gyventojai maisto ruošimui naudoja labai daug aitriųjų pipirų. Aitrieji pipirai maistui suteikia ne tik aštrumo, bet ir skirtingus atspalvius.

Malaizijoje vienas labiausiai paplitęs prieskonis yra kokoso pienas. Ryžiai, pagaminti su kokoso pienu, turi švelnų ir saldų skonį ir dažnai būna pagardinami sezamo sėklomis. Taip pat malaiziečiai mėgsta riešutus ir Satay padažą, kuris yra gaminamas iš riešutų (jo skonis primena riešutinį sviestą). Šiuo padažu galima ne tik pagardinti įvairius patiekalus, pavyzdžiui, vištienos šašlykėlius. Man labai patinka koldūnai, kurie yra paruošti ant garų, vyniojant mėsą į ryžius, - pasakoja Nadiah.

Malaizietės studentės gyvenimas Londone
Tam, kad atvyktų į Londoną, Nadiah turėjo gauti studentišką vizą ir savo banko sąskaitoje turėti nemažą pinigų sumą, kuri parodytų, kad ji gali savimi pasirūpinti. Jos šeimoje santykiai tarp tėvų ir vaikų visada buvo pagrįsti pasitikėjimu, todėl jaunoji malaizietė, ištrūkusi iš namų, nepuolė vartoti alkoholio ar narkotikų. Ji sako, kad laisvė, kuri jai buvo suteikta šeimos, padėdavo jai nemeluoti tėvams ir būti su jais nuoširdžiai. Tai, kad tėvai jos niekada neversdavo laikytis jokių religijos taisyklių, leido jai pasirinkti savo gyvenimo kelią. Gyvendama Londone, Nadiah ir toliau nevalgo kiaulienos arba ne „Halas“ mėsos, negeria alkoholio ir laikosi mėnesį trunkančio pasninko – Ramadano. Ji taip pat sako, kad yra labai dėkinga, kad Londone ją supantys žmonės supranta ją ir nebando priversti daryto to, ko ji nenorėtų.

Atsidėkodama Anglijai už jos svetingumą, Nadiah švenčia angliškas šventes, lankosi angliškuose renginiuose, stengiasi perprasti vietinę kultūrą. Gyvendama Londone ji ir toliau lankosi kavinėse, klubuose, koncertuose ir daro viską, ką daro kiti vietiniai ir svetimšaliai jaunuoliai. Mergina sako nejaučianti didžiulio skirtumo tarp gyvenimo Malaizijoje ir Londone, nes abi šalys yra labai spalvingos ir daugiakultūrės. Tačiau yra kažkas, dėl ko malaizietės širdis vis dažniau prisimena namus: saulė, jūra, egzotika ir didžiausia gyvenimo vertybė – šeima.