Ką jums sako Malavis? Kad tai kažkur Afrikoje ir kad Madona iš ten įsivaikino mergaitę? Kas dar? Šios mažai kam pažįstamos šalies paslaptis atskleisti padės porą mėnesių ten praleidusi Jolita Vadopalaitė, kuri sutiko ne vien žirafas ir begemotus, bet ir ten gyvenančią lietuvių šeimą.

Tiesą sakant, būtent pas tą lietuvių, Kristinos ir Edmundo Bartulių, šeimą Jolita ir važiavo. Susipažino su jais prieš keletą metų, kai bandė surinkti lėšų jų darbui Afrikoje. Ir kai šių metų pradžioje susiruošė savanoriškai misijai, Londone jau 6 metus gyvenančiai Jolitai nekilo jokių abejonių, jog keliaus į Afriką. „Be to, dar anksčiau teko susipažinti su mokyklos direktoriumi Michael Howardu, buvau skaičiusi keletą jo knygų. Kai planavau vykti į misiją, galimi buvo du variantai – arba keliauti kokiam nors konkrečiam darbui, arba vykti kaip ten gyvenančio asmens svečias ir, pagal savo talentus ir širdį, rinktis, kokia veikla užsiimti. Aš važiavau kaip lietuvių šeimos pažįstama ir galėjau savo energiją atiduoti veiklai, kurią išmaniau ir kurios ten trūko“.

Kadangi Kristina dirba mokytoja neseniai pastatytoje prestižinėje mokykloje (mokosi 750 studentų), vos ten apsilankiusi Jolita suprato, kad savo laiką ji skirs kūrybinių projektų, į kuriuos būtų įtraukta visa mokykla, rengimui. „Ta mokykla visiškai nauja ir kai įvažiuoji į jos teritoriją Blantyre, atrodo, kad atsiduri kitame pasaulyje. Mokykloje, kurioje be galo griežta sistema, ruošiami Malavio lyderiai. Joje mokosi daugiausia turtingų šeimų vaikai“, – pasakoja Jolita.

Per porą darbo mokykloje mėnesių Jolitai pavyko surengti keletą didelių renginių, į vieną jų įtraukiant net įžymiausius Malavio dainininkus. Taip pat ji suorganizavo pirmąją per tris metus nuo mokyklos įsikūrimo mokytojų išvyką, surengė 120 mokinių ekskursiją į gaiviųjų gėrimų fabriką, vedė aerobikos užsiėmimus 200 studentų, rytinių Asamblėjų metu dalinosi savo žiniomis apie lyderystę ir patarnaudavo vienoje iš kaimo bažnyčių. „Didelis džiaugsmas buvo matyti, kaip ši veikla prisidėjo prie socialinės atmosferos pagerėjimo mokykloje, nes sudarė galimybę atsipalaiduoti, ko ten labai trūko“.

Baltieji skolingi
Malavis viena neturtingiausių Afrikos šalių, daug kur trūksta vandens, didelė sausra, nėra elektros, daugybė elgetaujančių vaikų. „Kai išeini į gatvę, vaikai apspinta ir sako – „give me my money“. Tai erzindavo, tarsi baltieji būtų jiems skolingi. Duok man mano pinigus, – taip išeina. Kartais atgal taip pat atsakydavau – „give me my money.“

Jolita pastebėjo, jog ten visi žmonės įsitikinę, kad visi baltieji turi daug pinigų.
„Kartą pirkau maisto su vietiniu krikščioniu, kolega iš mokyklos. Jis sudėjo savo pirkinius į mano krepšį, kad sumokėčiau. Keletą dienų mąsčiau, kaip išspręsti šį nesusipratimą. Nenorėjau, kad jie įprastų manyti, kad mes turime jiems vis duoti. Bet paskui kolega pinigus už pirkinius pats grąžino. Manau, suveikė sąžinės balsas. Kad baltieji jiems skolingi, taip giliai įaugę į jų sąmonę, kad to net negali įvardinti kaip blogąją savybę. Jie su tuo užaugo, tai jų savęs suvokimo dalis.“

Egzotika ir pavojai
Įprasta manyti, kad pietų ir centrinės Afrikos valstybės – tai šalys, kurios gana pavojingos gyventi ir lankytis. Jolita su tuo sutinka. Ji sako, kad pavojus tyko visur – jį kelti gali ir žmonės, ir gamta.

„Gatvėse neužpuldinėja, bet nusikaltėliai žino, kur gyvena baltieji, ir užpuldinėja tuos namus. Kai lietuviai mane pasiėmė iš oro uosto, tai pirma istorija, kurią išgirdau, buvo apie tai, kaip į jų namus naktį įsiveržė plėšikai su peiliais. Tą naktį juos apiplėšė, paskui dar kartą sugrįžo... Dabar jie visur įsistatė grotas, tačiau pirmą savaitę miegoti prie atviro lango man vis viena buvo labai baisu. Vėliau pripratau, be to, būdavau per daug pavargusi ko nors bijoti.“

Savaitgaliais Jolita su Malavį gerai pažįstančia lietuvių šeima keliaudavo po šalį. Ši šalis gali didžiuotis vienu įspūdingiausiu nacionaliniu parku ir ypatingo grožio Malavio ežeru, trečiu pagal dydį Afrikoje. Ir nors pirmoji nakvynė stovyklavietėje Jolitai priminė košmarą – didžiulis karštis, krūva vabalų, jokios elektros, šeštą valandą jau tamsu, tačiau kiti patyrimai suteikė nepakartojamų įspūdžių. „Ežeras pilnas begemotų. Kai plaukėme valtimi, begemotai, kurie yra ne mažiau pavojingi negu krokodilai, buvo maždaug už metro nuo mūsų. Ir dar, ežere gyvena tokios parazitinės kirmėlės, kurios sukelia ligą, vadinama Bilharzia. Kirmėlė, kuri patenka per odą, apsigyvena žmogaus organizme ir pradeda veikti po šešių mėnesių. Ji pakenkia kepenims ir inkstams“, – pasakoja Jolita ir prisipažįsta, nepaisant pavojų, neatsispyrusi pagundai panardyti gėlame ir labai švariame vandenyje. „Baisiausia, kad iki šiol prieš šią kirmėlę nėra atrasta vakcina.“

Jolitai teko apsilankyti ir ant ežero kranto įsikūrusiame kaimelyje – ten juos pasikvietė vienas lietuvių draugas.
„Gyvenvietėje ant pat ežero kranto gyvena 13 tūkst. žmonių. Vaizdas fantastiškas. Buvo įdomu apsilankyti žmonių namuose, pamatyti, kaip gyvena. Pagal vietos tradicijas kepėme žuvį.“
Jolita atkreipė dėmesį, kad ten daug kas naudoja mobiliuosius telefonus, tačiau visame kaime dažnai būna tik viena vieta, kur galima įkrauti telefoną.

Tautinis šokis – raganavimas
Dar vienas pavojus, kuris tyko Malavyje – reikia saugotis raganių. Krikščionių bažnyčiai priklausančios merginos įsitikinimu – ten vyksta didžiulė dvasinė kova. „Krikščionys puolami ir jei raganius kaime sužino, kad atvažiuoja misionierius, jis ima siųsti prakeikimus. Raganavimo tradicija ypatingai stipri – buvo mūsų mokykloje mergaitė, kuri buvo praradusi kalbą, nes raganius ją užkeikė. Vasario 14 d. mes važiavome į vieną iš ten esančių krikščionių bažnyčių, pakeliui sudeginome jos vieną suknelę, nes ta suknelė buvo užkeikta.“

Jos žodžiais, raganavimo tradicija yra persmelkusi visą Malavio kultūrą. „Mokykloje mes rengėme šokių vakarą. Aš paprašiau, kad kas iš mokytojų pamokintų malavietiškų šokių. Šis mano prašymas buvo išjuoktas, nes visi malavietiški šokiai susiję su raganavimu. Tokio dalyko kaip tautiniai šokiai jie neturi, jų tautinis šokis – raganavimas.“

Jolita prisipažino, jog jai reikėjo didelės drąsos, kad išvyktų į šalį, kur visiškai kitokia kultūra ir nepažįstami bei nesuprantami papročiai. „Dievas kviečia tarnauti, bet ne visus. Jei galvoji, kad Afrika – tinginių šalis, tai Dievas tavęs ten nekviečia. Nemažai baltų žmonių važiuoja į Afriką turėdami požiūrį – mes atvažiavome jūsų pamokyti, jūs nieko neišmanote. Jei važiuoji taip nusiteikęs, įvyks pasipriešinimas, o mano tikslas buvo įgalinti vietinius daryti kažką naujo ir neįprasto. Aš suformavau komandas iš pačių afrikiečių, su kuriais dirbau glaudžiai ir intensyviai. Jie labai intelektualūs, išradingi ir projektų sėkme džiaugėmės visi semestro baigiamajame renginyje su 1 000 į šventę atvykusių svečių“, – savanoriško darbo Malavyje patirtimi džiugiai dalinasi Jolita.

Zita Čepaitė