Nežinau, kaip kitos mamytės-emigrantės, bet aš jaučiu poreikį ir būtinybę bent pabandyti save pateisinti... Taip, aš esu viena iš daugybės mamyčių, kurios palikusios savo vaikus išvažiavo uždarbiauti į svečias šalis. Gal jau užteks į mus pirštais badyti, mus smerkti ir koneveikti.

Gyvenimas taip susiklostė, jog ištekėjau jauna, gimė sūnus... nelengva buvo jaunai šeimai, neturinčiai pagrindo po kojomis, bet šiaip taip vertėmės. Abu su vyru dirbome, nuomojomės butą ir mūsų pinigėlių tik ir užtekdavo būsto nuomai ir paslaugoms sumokėti, pavalgyti (beje, labai kukliai) ir apsirengti (dar kukliau).

Metams bėgant mano ir vyro interesai, požiūris į gyvenimą išsiskyrė... išsiskyrėme ir mes. Likau viena su sūnumi. Tėtis nespjovė į sūnų, paskambindavo, pasiimdavo pasisvečiuoti per atostogas, bet pinigėliais nelabai galėjo paremti. Gal vyrams paprasčiau – užtrenkiau vienas duris, atsidariau kitas ir pradėjau gyvenimą iš naujo. Nesu ideali mama, bet man atrodo, jog aš stengiausi. Stengiausi išgyventi iš pačios uždirbtų pinigėlių, stengiausi suteikti sūnui bent minimaliai džiaugsmo ir materialinių gėrybių... tačiau gyvenimas nebuvo saldus. Draugės, gyvenančios ir dirbančios užsienio šalyse, užsukdavo pasisvečiuoti. Pamačiusios, kaip vargstu, vis kalbindavo važiuoti su jomis, bet aš atsisakydavau. Norėjau, jog sūnus paaugtų, norėjau, kad mokslus Lietuvoje baigtų ir ne senelių prižiūrimas, o su mama! Tačiau mano geri norai tik norais ir liko.

Prasidėjo sunkus metas, daug žmonių liko be darbo, o ir dirbančių algelės sumažėjo. Ne išimtis ir aš, mano alga sumažėjo dvigubai, liko minimumas ir iš tų pinigėlių aš turėjau gyventi su sūnumi, mokėti už buto nuomą, kitus mokesčius. Aš nebegalėjau pragyventi. Vogti nemoku, prašyti pagalbos neturiu pas ką, valstybei nusispjauti į mane ir į kitus mano likimo brolius ir seseris. Manau, jog aš neturėjau kito pasirinkimo – tik emigruoti. Bijojau, jog tiesiog atsidursime gatvėje. Išvažiavau nelinksma, bet su viltimi, jog per vasarą įsikursiu naujoje vietoje ir sūnus bus su manimi.

Deja, taip neįvyko. Aš likau čia, sūnus liko pas buvusio vyro mamą, ir taip jau beveik vieneri metai. Sūnui dabar 15 metų. Jis jau didelis, bet kartu ir toks mažas. Labai noriu, jog jis būtų su manimi, bet kartu ir bijau, kad nepadaryčiau didžiulės žalos jo mokslams. Ne paslaptis, jog daug lietuvių peikia Britanijos mokymo sistemą. Tačiau daug tautiečių šeimų čia randa saugesnę šiandieną ir šviesesnes rytojaus viltis. Svetima šalis mus priima kaip savus, dirbdamas, kad ir nekvalifikuotą darbą, gali šiaip taip verstis, nedideles pajamas gaunantiems ar vaikučius auginantiems tėveliams skiriamos įvairios pašalpos, parama. Čia žmonės jaučiasi saugesni! Deja, ko mes nejaučiame mūsų Tėvynėje.

Nereikia kaltinti, vien tik emigrantų tėvelių, kurie vaikus seneliams palieka. Ne iš gero gyvenimo jie taip elgiasi. Aš mielu noru gyvenčiau kukliau, bet kartu su savo sūnumi Lietuvoje... dabar žodis Lietuva man tolygus skausmui. Nejaučiu jokios nostalgijos, jokių šiltų jausmų šiai šaliai, nes šiai šaliai aš nereikalinga. Jaučiuosi kaip šunelis, kurį šeimininkas be jokio sąžinės graužimo išmetė į gatvę. Taip „Lietuva tėvynė mūsų“ nusispjovė ant manęs ir išspyrė.

Negniuždykite mūsų – mamų emigrančių, mes ir taip sugniuždytos. Nesmerkite mūsų, mamų emigrančių, nes mes save jau seniai pasmerkusios. Mes be savo atžalų ne gyvename, mes vegetuojame. O sąžinės graužatis, baimė dėl padarytos ir galbūt neatitaisomos žalos mūsų vaikų sieloms persekios mus visą gyvenimą.
Smilga