Julija Karimžanova užaugo žemaitės ir kazacho šeimoje Klaipėdoje. Vos gavusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto verslo vadybos diplomą ji iškart pakėlė sparnus į Londoną. Tikrąją to žodžio prasme, nes lėktuve ji sėdėjo jau kitą dieną po iškilmingos diplomų įteikimo ceremonijos.

Nors baigusi verslo studijas, tačiau Julija kol kas gan toli nuo tokios veiklos. Pusantrų metų gyvenanti Londone ji, kaip pati sako, auga. Piešia, rašo, modeliuoja, fotografuoja. Londonas traukte traukia jaunus ir kūrybingus talentus. Mūsų herojė irgi viena tokių, kaip drugelis susiviliojęs lempos šviesa, taip ir ji – Londono galimybėmis.

Koks yra tavo Londonas?

Mano Londonas yra spalvotas. Mano Londonas yra lyg skrynia, kurioje pasikapsčius visada kažką rasi. Mano nauja drauge Chloe ten rado „CocoRosie“ albumą. Jo klausau dabar. Me like it. Mano Londone pilna saulės ir lietaus, meilės ir neapykantos, kažko gardaus ir kažko, nuo ko mane pykina. Mano Londonas yra pilnas žmonių, tai yra mano geriausias draugas, mano gražioji draugė. Mano Londonas yra rūgščios rytinės suktinukės, dažuotos rankos.

Ko jame yra daugiau nei Vilniuje ir ko mažiau?

Oi, oi, tikrai negalėčiau pasakyti, kad Vilniuje man kažko trūko arba buvo kažko per daug. Tiesiog esu tokia vietoje nenustovinti mergaitė, kuriai vis norisi kažką veikti, kažkur keliauti, kažką pamatyti, kažką įsimylėti. Paskutinį kartą, kai buvau Vilniuje, labai nuliūdau, nes labai norėjau grįžti. Bet supratau, kad mums su šiuo miestu reiktų pabūti atskirai. Londone užaugau. Išmokau, sutikau daugybę gražių žmonių, kurie, kaip ir aš, kažko ieško.

Kaip finansinė/ekonominė krizė veikia JK gyventojus ir imigrantus?

Krizė, krizė, krizė. Man baisu, kad tai tampa pagrindine priežastimi, kodėl mes negalime sau kažko leisti. Kažkaip žmonės pamiršta, kad gyvenimas nėra tik darbas ir ekonominė gerovė, kad yra svarbesnių dalykų, kažkokių rimtesnių tikslų. Mums yra sunku, nes dirbame aptarnavimo srityje ir mūsų klientų gretos staiga sumažėjo kokiais keliais tūkstančiais. Taip, tai yra sunku, bet, manau, kad čia yra svarbu savęs nepaleisti ir tikėti, kad greit tai baigsis.

Kaip manai, kodėl nemaža dalis meniškos prigimties Lietuvos jaunimo renkasi Londoną, išvyksta ten kurti, studijuoti ar tiesiog gyventi?

Manau, kad daugelis mūsų, o tai esu aš ir mano draugai, atvykome čia, nes norėjome triukšmo. Šiame mieste yra pilna spalvų, garsų, kvapų, svarbiausia, kad jie visi turi kelis atgarsius. Visada yra lengviau, kai pakeiti aplinką. O ko reiktų jaunam protui? Veiksmo, kurio čia gauni pilnas saujas. Londonas priima žmogeliukus, kurie nori piešti, groti, kurti, išskėstomis rankomis. Čia gauni be galo daug patirties ir stiprybės.

Kodėl Londoną pasirinkai tu?

Net nežinau. Klausiau savęs kelis kartus. Norėjau pabėgti. Norėjau pamatyti, patirti. Norėjau išmokti, užaugti. Pabėgau, įsimylėjau, pasilikau. Pasirinkau Londoną, nes norėjau studijuoti. Iki šiol noriu. Textile design and graphics.

Atrodo, kad Londone daugiau galimybių, tačiau gal ir pastebėtam ten būti sunkiau, nes yra dar tūkstančiai tokių kūrybingų, jaunų, energingų, įdomių talentų, žmonių?

Tikrai netiesa. Jei tiksliai žinai ko nori, jei turi tikslą ir judi jo link, tau tikrai pasiseks. Competition is not a reason to stop. Manau, kad kiekvienas mūsų turėtų suprasti, ko jis yra vertas, nesustoti ir veikti, veikti, veikti. O beveikiant, svarbu, nepamiršti kas esi.

Esi iš mišrios šeimos, Londone taip pat bendrauji su žmonėmis iš Lietuvos, bet nebūtinai lietuviais. Teko skaityti, kad emigrantais daug dažniau tampa Lietuvos tautinių mažumų atstovai, pavyzdžiui rusai. Ar pati tai pastebi, patiri? Kodėl toks procesas vyksta?

Mmm, mažumos... Bet, jei tau teko skaityti, gal taip tikrai vyksta. Man atrodo, kad tai nėra tiesa. Esu iš mišrios šeimos, tuo labai didžiuojuosi. Mes esame pasaulio žmonės, nesvarbu, ar tu esi pusiau rusas, pusiau žydas. Londonas man kaip tik įrodo, kad nėra mažumų, nėra šalių, pagal kurias gali spręsti koks yra žmogus. Čia visi maišyti. Ir kaip neseniai girdėjau filme – it is the things you do, that define you.

Ką pati veiki ten? Ką nori veikti?

Linksminuosi. Iki šiol. (šypsosi – aut. past.) Truputį dirbu, truputį lakstau. Tapau, dažau, paveiksluoju. Neseniai gavau siuvimo mašiną, tai truputį siuvu. Truputį rašau. Truputį myliu, truputį nekenčiu. Augu! Noriu augti toliau.

Šiuo metu ieškau studijos, kur galėčiau ir gyventi, ir kurti. Labai jau reikia tokios didesnės erdvės. Ten kur gyvenu dabar, vos kas telpa. Bandau atsikratyti lovos ir spintos.

Tau yra tekę pagyventi ir padirbėti Airijoje. Palygink šias dvi šalis ir savo gyvenimus jose, žmones ir apskritai požiūrį į atvykėlius?

Airija yra visiškai kitokia. Prisimenu, kad ten labai žalia, labai ramu, labai saulėta. Galėtume ginčytis, bet man ten buvo per ramu. Man patinka kada aplinkui viskas juda, nes tada ir pats nevalingai pradedi judėti, o paskui vis greičiau ir greičiau...
Gegužės mėnesį, mane aplankė mano draugė Elina, su ja kartu dirbome Vilniuje. Ji nekentė Londono. Ji galvojo, kaip greičiau grįžti į Dubliną. Ji nekentė eilių prie muziejų, pilnų autobusų.

Kada Londonas tau buvo labai nemielas, kada galvojai: velniop šitą šalį ir miestą?

Londonas mane visada stebina. Tai, kaip jau sakiau, yra skrynia, ir niekad nežinai ką ten rasi. Velniop šį miestą pasiunčiau praeitą vasarą, kai tikrai supykau, kad nebegaliu nei darbo susirasti, nei pakeliauti, nei namai mieli, nei draugai šalia. Ir pirmą kartą pasigailėjau pabėgusi iš Vilniaus. Jau galvojau pirkti bilietą atgal, kai tiesiog pėsčiomis pakeliavau iki „Whitechapel“, nuo ten iki „Tower Bridge“, ir tiesiu taikymu į „Tate Modern“. Į Mark Rothko kambarį.

Ten pabėgu, kada yra sunku. O taip kartais būna. Kai jaučiu, kad nebežinau, kas esu, nebežinau ką darau, kodėl. Laimei, turiu savo draugus, kurie man atstoja šeimą.

O kada Londone norisi šokinėti iš laimės?

Tu žinai, šokinėju iki šiol. Stovėdama lauke ir belaukdama traukinio. Trypiu koja, kai kažko laukiu kavinėje. Ir šypsausi. Laiminga ir švytinti… For no reason.

Kada grįši?

Lapkričio pradžioje pabuvojau Vilniuje. Braukdama ašarą pažadėjau, kad grįšiu. Tik neaišku kada. Gal po mėnesio. Gal po kelerių metų. Tikrai grįšiu. Pažadėjau.