Niekada nelaikiau, ir dabar nelaikau savęs emigrantu todėl, kad emigracija lietuvių kalboje yra medicinos ir moralės kategorija, diagnozė, o ne gyvenamosios vietos apibrėžimas. Anksčiau piktindavausi, kai mane emigrantu pavadindavo, dabar jau tik juokiuosi, nes mielesnis patapau.

Šiandien aš noriu pasveikinti tuos, kas gyvena ne ten, kur gimė, bet nesijaučia emigrantais. Jie yra viena puikiausių mūsų tautos dalių. Tie, kieno pavardėse nelietuviškos raidės, kieno vaikų vardai tokie, kaip jiems patinka (net ir nelietuviški), ir kurie prie šaltibarščių valgo sušius ir žalią žuvį su japonišku žaliuoju krienu. Tie, kas nežino, ką atsakyti, kai jų paklausia, „ar tai jūs jau ten Amerikoje įleidot šaknis visam laikui?“. Kurie geriau pažįsta savo gyvenamą regioną Prancūzijoje, negu gretimą rajoną šalia Biržų, kuriuose gimė. Ir jie nesijaučia emigrantai.

Emigrantas, šiaip jau, turėtų būti tas, kas gyvena ne toje šalyje, kur gimė.

Taip gyvena labai didelė dalis civilizuoto pasaulio (žmonės, gyvenantys ir dirbantys, kur jiems smagiausia, o ne tame pašto kode, kur kažkada tarp jo ir mamos placentos nukirpo virkštelę).

Panašiai gyvena ir maža (laimingesnė) dalis necivilizuoto pasaulio – sugebėję suprasti, kad jeigu nori nebebūti mėšle, pirmiausiai reikia iš jo išlipti, persiauti batus ir minti kuo toliau iš mėšlinos vietos.

Jei esi gimęs Afganistane, sprendimas kuo trumpiau ten užsibūti ir varyti iš ten neatsisukant yra pirmas ir svarbiausias gyvenimo sprendimas, kurį gali padaryti žmogus, bet ne visiems duota po lygiai proto tai suvokti. Apie Afganistaną taip parašiau neatsitiktinai: pažįstu nemažai žmonių, iš ten kilusių, kai kurie jų užaugę ten turtingose šeimose. Nė vienas nenori grįžti namo, pas mamą, cepelinų, ar atostogoms. Nekalbant jau apie tai, kad ten persikelti visam laikui. Somalis, Afganistanas, Venesuela – yra tokių vietų, kurių nepasiilgstama.

Dauguma žmonių iš nelaimingojo pasaulio toliau gyvena savo baisiuose kraštuose, ir dar visiems pasakoja, kad „kito tokio gražaus krašto niekur daugiau nerasi“. Jie vadina tai „meile Tėvynei“, bet iš tikrųjų tai yra tik nežinojimas, kad tu neprivalai gerti nešvaraus vandens visą gyvenimą tik todėl, kad tau nepasisekė gimti prie šaltinio.

Lietuva nėra nelaiminga ar neturtinga šalis, nors apie ją taip dažnai sako tie, kam gyvenimas nepasisekė, ir ne dėl Lietuvos kaltės. Jeigu kaltini savo šalį, kad tau blogai, kokio atsakymo tikiesi? Kad tavo šalis tavęs atsiprašys? Ne, ji to nedarys, ir teisingai. Dėl visko, kas vyksta tavo gyvenime, esi atsakingas tik tu pats.

Taip, aš nesijaučiau emigrantu, nors didesniąją suaugusio gyvenimo dalį praleidau ne Lietuvoje, ir turėjau kitose šalyse ir namus, ir banko sąskaitas, ir mokesčius ten mokėjau. Septyniolika metų yra ilgas laikas. Bet emigrantu nebuvau. Ir didžiuojuosi, kad tokių, kaip aš, yra labai daug, tik jūs jų nematote, nes mes nežliumbiam TV pokalbių laidose.

Kad būtum tipinis emigrantas, kaip tą žodį supranta lietuviai, visų pirma turi jaustis auka ir niekinės savivertės nuskriaustuoju. Gyvenimo suvėžintus klasikinius emigrantus parodė Marius Ivaškevičius „Išvaryme“, spektaklyje, kurį pastatė Oskaras Koršunovas. Vienintelė problema tame spektaklyje buvo ta, kad aktoriai ten per mažai keikėsi ir matėsi, kad visgi išsilavinę žmonės, o ne marozai.

Ne visi gyvenantys kitoje šalyje, negu gimė, yra aukos ir nuskriaustieji. Kitokių yra daug, ir jie nepakankamai matomi, nes jie nesidalina savo sėkmės istorijomis. Jie nesijaučia nei išvaryti, nei nelaimingi, yra ramūs, nes žino, kad tiesiog gyvena ten, kur jiems šiuo metu labiau tinka.

Kai koks nors amerikietis arba ispanas įsikuria Lietuvoje, mes juk irgi nebaksnojame jo gailėdami, vargšas, kaip tave turbūt nuskriaudė tavo šalis, kad turėjai čia atvažiuoti. Ne, tokiais atvejais mums gražu ir miela. Tačiau, kai lietuvis išvažiuoja į Ameriką ar Ispaniją, tai jau tragedija ir proga pakalbėti, kurgi ritasi nelemtasis pasaulis.

Emigracija, lietuvių kalboje, yra sudarkytas ir prasmę praradęs žodis, nes atspindi pasenusią dinozaurų galvoseną.

Yra dvasios ligoniai, kurie save apibrėžia kaip „emigrantai“, nes tikslesnės diagnozės jiems niekas dar nenustatė. „Emigrantas“ yra diagnozė.

Tie, kas gyvena svetur, bet nelaiko savęs emigrantais, taip jaučiasi todėl, kad jie sveiki – neturi emigranto ligai privalomų simptomų.

Kad būtum emigrantu, turi jaustis „išvarytas“, jaustis, kad esi ne ten, kur turėtum būti, dirbamas ne tą, kam esi pašauktas.

Emigracija, emociniu požiūriu, yra kaip buvimas blogoje santuokoje, kai žmogus galvoja, kad viskas šūdas ir ne taip turi būti, bet ką jau čia, nu kažkaip, gal geriau, negu vienai būti. Mesčiau viską, bet kai kas mane tokią ims, o ir šitas diedas ne taip jau daug ir mušasi.

Taip pat ir tipiniai emigrantai savo nelaimingą gyvenimą kur nors Piterboro fermoje lygina su dar nelaimingesniu buvusiu gyvenimu prie Panevėžio, kur „visi darbai už minimumą ir net tų nėra“.

Padėtį dar pablogina politikai ir visuomenės veikėjai, kurie apie emigraciją nuolatos kalba kaip apie ligą ir bėdą, nelaimę ir marą, ir atitinkamai svetur gyvenantys dar labiau jaučiasi emigrantais: aukomis, ligoniais, kuriems turi padėti, sudaryti sąlygas, ištiesti ranką, prisikviesti atgal. Jokių kiekybinių pasikeitimų, žinoma, niekada nepasiekiama, niekas gyvenamosios vietos nepakeičia, užtat daugelis užsienyje gyvenančių, kurie ir taip blogai jaučiasi ir gaili savęs, pasijunta dar blogiau ir gaili savęs dar smarkiau.

Kažkada animaciniame seriale „Simpsonai“ senas kraujuojančių dantenų saksofonininkas Merfis mokė jaunąją Lisą Simpson apie bliuzą: „Bliuzas yra ne tam, kad grojant tau būtų smagu. Bliuzas yra tam, kad aplinkiniai pasijustų blogiau.“ Politikai ir pūliuojančių širdžių visuomeninikai užsiima lygiai tuo pačiu.

Kai kada traumuotieji emigrantai net sugeba susimesti į tarpusavio paramos ir paguodos organizacijas, kurių dinamika ir nuotaika yra lygiai tokia pat, kaip sunkias ligas persirgusių grupės – ten jie renkasi ir dejuoja, išsirenka garsiausiai dejuojančius bendruomenių pirmininkais, o mikliausi net ir kokios nors paramos iš valstybinių piniginių gauna. Ten dar ir tarpusavio rietenos, nes dažnai kelios grupelės varžosi, kas garsiausiai paverks ir kraujuojančias širdies žaizdas parodys.

Yra, žinoma, sveikų ir linksmų užsienyje gyvenančių lietuvių susibūrimų (esu tokių sutikęs), bet į juos nelabai kas kreipia dėmesio, nes jie laimingi ir visiškai netinka į sopulingų aukų ir atstumtųjų vaidmenis. Pas juos politikai nevažiuoja.

Gyvenamosios vietos rinkimasis, nuolatinis ar laikinas (šiaip jau viskas gyvenime yra laikina, mes visi tik svečiai šioje žemėje), yra natūralus dalykas. Įsivaizdavimas, kad teisingesnis, moralesnis ir vertesnis yra gyvenimas ten, kur gimei, gimtojo sodžiaus kultas ir šlovinimas yra tokia pat vakarykštė diena, kaip ir laidinis telefonas arba mechaninė mėsmalė su sukama rankena.

Prisimenu, maždaug 1980 metais buvo vykdomas vajus (tiesa, trumpalaikis) prieš tuos, kas dažnai keičia darbo vietas ir šokinėja nuo vienos darbovietės prie kitos. Laikraščiuose buvo antraštės „Apkarpykim „skrajūnams“ sparnus“ – skrajūnais vadino tuos, kas negali, kaip žmonės, būti vienoje darbo vietoje visą gyvenimą, ir vis ieško, kur jiems geriau. Tada tai atrodė normalu, dabar „įsidarbinimas visam gyvenimui“ yra pageidautinas nebent jūsų mamai ar močiutei, kuri vis dar viską skaičiuoja rubliais.

Paskui tas vajus prieš darbų keitėjus baigėsi ir prasidėjo kitas: prieš tuos, kas augina gėles ir nutrijas ir uždirba pasakiškus pinigus. Tai irgi buvo laikoma nenormalia veikla, amoraliu gyvenimo būdu ir su tuo patrikimu reikėjo kovoti.

Šiandien man lygiai taip pat absurdiškas mūsų mobilumo ir laisvų pasirinkimų demonizavimas. Kažkokie isteriški skaičiavimai ir kartojimai, kad Lietuva sumažėjo, išsivaikščiojo, sunyko, baksnojimai į ištuštėjusius kaimus yra tik baksnojančių tamsybės pasireiškimas. Močiutės taip pat dejuoja, pamačiusios dukrų ir anūkų plėšytus džinsus. „Vaikeli, ar nebeuždirbi apsirengti“. Ne, močiute, dabar taip rengiamasi, tu tiesiog nepastebėjai, kas vyksta, esi susicukravusi savo laikmetyje, ir beviltiškai atsilikai. Mes tavęs nekaltinam, bet tu nusišneki.

Visame civilizuotame pasaulyje gimstamumas mažėja, kaimai tuštėja, žmonės keliauja vis daugiau, tik jūs to nematote, nes patys niekur nekeliaujate ir jums atrodo, kad čia „tik Lietuvoje taip yra“.

Lietuvoje yra gerai, kaip ir daug kur kitur. Laisvė keliauti ir rinktis gyvenamąją vietą yra viena prigimtinių laisvių, kurios mums kol kas nesuvaržė, ir pasidžiaukime tuo.

Tie, kas ta laisve naudojasi ir yra nuo to laimingesni yra ne problema ir ne emigracijos liga sergantys, o pavyzdys mums visiems ir verti pagyrimo. Skelbiu šiandieną Tarptautine Svetur Gyvenančiojo Diena. Žodį „emigracija“ laikas užmiršti.