Ačiū, viso gero - Anglija.lt
 

Ačiū, viso gero 

Pristatome straipsnių - dienoraščių ciklą, kurį iki rudens rengs mūsų kompanijoje praktiką atliekanti Rasa. Ji studijuoja žurnalistiką VilniausUniversitete ir artimiausius kelis mėnesius portalui Anglija.lt ruoš įvairaus pobūdžio informaciją.

Gražiai supakuota į didįjį lagaminą vakar namo išvažiavo didesnė pusė mano gyvenimo. Rytoj likusi dalis kartu su manimi pasakys „Ačiū, viso gero, Londone“ ir sės į autobusą į Edinburgą. O sekmadienį pasibaigs mano 14-os mėnesių vakarėlis užsienyje ir grįšiu namo.

Kai planavau kraustymąsi iš Olandijos miesto Utrechto, ilgiausiai atidėliojau dviračio pardavimą. Kai kurie studentai atliko dviračių skandinimo pagrindiniame Utrechto kanale ceremonijas, kiti tiesiog pastatė neprirakintus dviračius gatvėje, kad bet kas galėtų pasiimti, bet dauguma mainų studentų juos bandė parduoti. O man buvo labai gaila tai daryti. Kalbinau draugus, kad jie paimtų mano dviratį, bandžiau savo aukselį išmainyti į kambarioko juodą kledarą, nes norėjau parduoti ne savo, o kito dviratį. Ir vis nepavykdavo. Todėl, kai internete įdėjau skelbimą apie parduodamą dviratį ir į mane kreipėsi lietuvė mergaitė Rasa, supratau, kad būtent jai ir turi atitekti mano aukselis. Kai laukiau, kol ji išbandys mano dviratį, sėdėjau ant laiptelių prie jos namų durų, ir taip liūdna buvo, lyg draugą gerą parduočiau. Ir nežinau, iš kur toks jausmas dviračiui. Gal dėl to, kad 10 mėnesių su juo važinėjau vėjuotomis ir snieguotomis dienomis, o gal kad savo rankomis jį dekoravau ir perdažiau – tada iš bjauraus žalio ančiuko jis tapo aukseliu su raudonomis gėlėmis ant vairo, o gal kad kai apimdavo liūdesys, galėdavau su aukseliu lėkti per Utrechtą ir iškart geriau pasidarydavo. Iš tikrųjų niekada anksčiau nebuvau prisirišusi prie jokio daikto. O čia taip staiga vos ne verkdama turėjau dviratį palikti. Po to sekė atsisveikinimai su žmonėmis, paskutinės vakarienės ir daiktų pakavimas, ir liūdna buvo neišpasakytai.

O dabar negaliu sulaukti, kada grįšiu namo. Šiek tiek liūdna, kad viskas baigėsi ir labai keista bus grįžti namo, bet kai pakavausi daiktus taip gera darėsi. Nesakau, kad man čia blogai buvo. Veiklos turėjau – kartais daugiau, kartais mažiau, bet jos buvo. Draugų per daug neieškojau, bet pažinčių man pakako. Be to, pavyko atnaujinti nutrūkusius ryšius. Nemanau, kad per tris mėnesius įmanoma pamatyti visas Londono puses, bet kiek mačiau man užteko ir yra gana. Užtat sužinojau ir išmokau čia visko daug daugiau, nei tikėjausi.

Kai važiavau į Utrechto autobusų stotį, net graudenausi. Kai važiuosiu į Victoria, galbūt net džiaugsiuosi.

Ir kaip tai yra keista! Kai pirmą kartą atvažiavau į Londoną, dar mokiausi mokykloje. Kai atvažiavau antrą kartą, irgi dar buvau vidurinėje. Koks tada Londonas atrodė miestas! Koks ilgas Oxford street‘as, kokia didelė katedra, kokia plati Temzė! Viskas buvo taip didinga. O ir mes, mokyklinukai, tokie suaugę ir savarankiški čia jautėmės. Atsimenu, mokytojos išmokė mus, kad autobusas stovi prie Cleopatra's Needle , todėl, jei pasimesime, turime ieškoti jos. Dar mokytojos pasakė, kaip galima nueiti nuo Big Ben‘o iki karalienės rūmų ir viskas, paleido mus lakstyti po Londoną aštuonias valandas. Kai dabar tai atsimenu, tai man baisu darosi, iš kur pas lietuvius mokytojus tiek drąsos ir pasitikėjimo vaikais? Juk kaip septintokas, vos tris metus pasimokęs anglų kalbos, gali savarankiškai po Londoną lakstyti? Aišku, ne po vieną vaikščiodavom, bet ir neliepė niekas mums krūvoje laikytis. Bet čia ne apie tai. Taigi, kai tada tuos pirmus kartus buvau Londone, nesupratau, net negalvojau, kokio jis dydžio, tik kokio jis grožio. Ir norėjau čia sugrįžti vėl ir vėl. Kai trečią kartą atvažiavau į Londoną, mokiausi pirmame kurse. Tada čia atvažiavome porai naktų, prieš pat Velykas. O kiek žmonių visur buvo. Norėdami bet kur patekti turėjom atstovėti ilgiausias eiles, centrinėse gatvėse žmonių minios – eina visi kaip buldozeriai ir „skina“ visus pasipainiojusius kelyje. Ir vis tiek man čia patiko! Nors draugės sakė, kad joms per daug čia žmonių, aš mačiau save gyvenančią Londone. Tuo metu man atrodė, jog tai yra vieta man. Na, o dabar čia atvažiuoti man buvo baisoka. Gal dėl to, kad nežinojau, kur važiuoju, kur gyvensiu, ką būtent turėsiu dirbti. Viskas atrodė baisu ir sudėtinga. Po pirmų dviejų savaičių visiems sakiau, kad jaučiuosi čia gerai. Ir tai buvo tiesa. Bet dabar tai dingo. Mane vargina važiuoti namo pusantros valandos, mane vargina, kai iš visų pusių metro spaudžia žmonės, mane vargina ir kai kurios kultūros detalės. Dabar Londonas yra gražus ir varginantis miestas. Ir nors būdama čia nusprendžiau, kad vis dėlto svarbu yra karjera, ir būtent būvimas Londone man padėtų pasiekti kai kurių savo tikslų, dabar čia laimės ieškoti nevažiuočiau, nebent iškart turėčiau aiškų planą, kad nereikėtų važiuoti ir gaudyti vėjų laukuose.

Pirmą kartą į Olandiją važiavau irgi su mokykla. Važiavome autobusu per Amsterdamą, žiūrėjau pro langą į kanalus ir tuos aukštus apipelijusius namus ir galvojau, kad čia gyventi turėtų būti labai įdomu, nes namai istorija dvelkia. Viskas taip gražu atrodė.

Londonas ir Amsterdamas ir buvo tos dvi vietos, kur dar būdama -niolikos sakiau, kad norėčiau kada nors čia būti, kad matau čia save. Šmakšt, ir atsitiko tai. Na gerai, ne Amsterdamas, o Utrechtas atsitiko, bet kai atstumas 25minutės traukiniu, Utrechtą galima beveik laikyti Amsterdamo priemiesčiu. Taigi, viskas kaip vienoj iš teorijų, kaip veikia pasaulis, kad jei norėsi ir kartosi tai sau, tai ir atsitiks. Ir gerai, kad tai buvo. Dabar ir namai gražesni atrodo, šeima ir draugai išsiilgti, ir norisi visus pamatyti, ir norisi seneliams dažniau atvirukus siųsti, ir norisi su giminėmis daugiau bendrauti, ir visko norisi daug labiau.

Taip ir būna, kai baigiasi vienas etapas, pradedi dėlioti visus taškus ir kurti didelius planus. Planai yra, svajonės yra, tad sėkmės man.

Ir toks padrikas tas paskutinis įrašas, lyg į savo asmeninę dienoraščio knygutę, kurios neturiu, rašyčiau. Bet taip ir būna, kad kai bandai aprėpti kelis mėnesius, mintys tiesiog šokinėja ir nesudėsi srauto iš eilės.

Ir ačiū Anglija.lt, kad priėmė, globojo, pasitikėjo ir neskriaudė. Ir ačiū savo fan klubui- myliu, bučiuoju ir iki!

Pristatome straipsnių - dienoraščių ciklą, kurį iki rudens rengs mūsų kompanijoje praktiką atliekanti Rasa. Ji studijuoja žurnalistiką VilniausUniversitete ir artimiausius kelis mėnesius portalui Anglija.lt ruoš įvairaus pobūdžio informaciją.

Gražiai supakuota į didįjį lagaminą vakar namo išvažiavo didesnė pusė mano gyvenimo. Rytoj likusi dalis kartu su manimi pasakys „Ačiū, viso gero, Londone“ ir sės į autobusą į Edinburgą. O sekmadienį pasibaigs mano 14-os mėnesių vakarėlis užsienyje ir grįšiu namo.

Kai planavau kraustymąsi iš Olandijos miesto Utrechto, ilgiausiai atidėliojau dviračio pardavimą. Kai kurie studentai atliko dviračių skandinimo pagrindiniame Utrechto kanale ceremonijas, kiti tiesiog pastatė neprirakintus dviračius gatvėje, kad bet kas galėtų pasiimti, bet dauguma mainų studentų juos bandė parduoti. O man buvo labai gaila tai daryti. Kalbinau draugus, kad jie paimtų mano dviratį, bandžiau savo aukselį išmainyti į kambarioko juodą kledarą, nes norėjau parduoti ne savo, o kito dviratį. Ir vis nepavykdavo. Todėl, kai internete įdėjau skelbimą apie parduodamą dviratį ir į mane kreipėsi lietuvė mergaitė Rasa, supratau, kad būtent jai ir turi atitekti mano aukselis. Kai laukiau, kol ji išbandys mano dviratį, sėdėjau ant laiptelių prie jos namų durų, ir taip liūdna buvo, lyg draugą gerą parduočiau. Ir nežinau, iš kur toks jausmas dviračiui. Gal dėl to, kad 10 mėnesių su juo važinėjau vėjuotomis ir snieguotomis dienomis, o gal kad savo rankomis jį dekoravau ir perdažiau – tada iš bjauraus žalio ančiuko jis tapo aukseliu su raudonomis gėlėmis ant vairo, o gal kad kai apimdavo liūdesys, galėdavau su aukseliu lėkti per Utrechtą ir iškart geriau pasidarydavo. Iš tikrųjų niekada anksčiau nebuvau prisirišusi prie jokio daikto. O čia taip staiga vos ne verkdama turėjau dviratį palikti. Po to sekė atsisveikinimai su žmonėmis, paskutinės vakarienės ir daiktų pakavimas, ir liūdna buvo neišpasakytai.

O dabar negaliu sulaukti, kada grįšiu namo. Šiek tiek liūdna, kad viskas baigėsi ir labai keista bus grįžti namo, bet kai pakavausi daiktus taip gera darėsi. Nesakau, kad man čia blogai buvo. Veiklos turėjau – kartais daugiau, kartais mažiau, bet jos buvo. Draugų per daug neieškojau, bet pažinčių man pakako. Be to, pavyko atnaujinti nutrūkusius ryšius. Nemanau, kad per tris mėnesius įmanoma pamatyti visas Londono puses, bet kiek mačiau man užteko ir yra gana. Užtat sužinojau ir išmokau čia visko daug daugiau, nei tikėjausi.

Kai važiavau į Utrechto autobusų stotį, net graudenausi. Kai važiuosiu į Victoria, galbūt net džiaugsiuosi.

Ir kaip tai yra keista! Kai pirmą kartą atvažiavau į Londoną, dar mokiausi mokykloje. Kai atvažiavau antrą kartą, irgi dar buvau vidurinėje. Koks tada Londonas atrodė miestas! Koks ilgas Oxford street‘as, kokia didelė katedra, kokia plati Temzė! Viskas buvo taip didinga. O ir mes, mokyklinukai, tokie suaugę ir savarankiški čia jautėmės. Atsimenu, mokytojos išmokė mus, kad autobusas stovi prie Cleopatra's Needle , todėl, jei pasimesime, turime ieškoti jos. Dar mokytojos pasakė, kaip galima nueiti nuo Big Ben‘o iki karalienės rūmų ir viskas, paleido mus lakstyti po Londoną aštuonias valandas. Kai dabar tai atsimenu, tai man baisu darosi, iš kur pas lietuvius mokytojus tiek drąsos ir pasitikėjimo vaikais? Juk kaip septintokas, vos tris metus pasimokęs anglų kalbos, gali savarankiškai po Londoną lakstyti? Aišku, ne po vieną vaikščiodavom, bet ir neliepė niekas mums krūvoje laikytis. Bet čia ne apie tai. Taigi, kai tada tuos pirmus kartus buvau Londone, nesupratau, net negalvojau, kokio jis dydžio, tik kokio jis grožio. Ir norėjau čia sugrįžti vėl ir vėl. Kai trečią kartą atvažiavau į Londoną, mokiausi pirmame kurse. Tada čia atvažiavome porai naktų, prieš pat Velykas. O kiek žmonių visur buvo. Norėdami bet kur patekti turėjom atstovėti ilgiausias eiles, centrinėse gatvėse žmonių minios – eina visi kaip buldozeriai ir „skina“ visus pasipainiojusius kelyje. Ir vis tiek man čia patiko! Nors draugės sakė, kad joms per daug čia žmonių, aš mačiau save gyvenančią Londone. Tuo metu man atrodė, jog tai yra vieta man. Na, o dabar čia atvažiuoti man buvo baisoka. Gal dėl to, kad nežinojau, kur važiuoju, kur gyvensiu, ką būtent turėsiu dirbti. Viskas atrodė baisu ir sudėtinga. Po pirmų dviejų savaičių visiems sakiau, kad jaučiuosi čia gerai. Ir tai buvo tiesa. Bet dabar tai dingo. Mane vargina važiuoti namo pusantros valandos, mane vargina, kai iš visų pusių metro spaudžia žmonės, mane vargina ir kai kurios kultūros detalės. Dabar Londonas yra gražus ir varginantis miestas. Ir nors būdama čia nusprendžiau, kad vis dėlto svarbu yra karjera, ir būtent būvimas Londone man padėtų pasiekti kai kurių savo tikslų, dabar čia laimės ieškoti nevažiuočiau, nebent iškart turėčiau aiškų planą, kad nereikėtų važiuoti ir gaudyti vėjų laukuose.

Pirmą kartą į Olandiją važiavau irgi su mokykla. Važiavome autobusu per Amsterdamą, žiūrėjau pro langą į kanalus ir tuos aukštus apipelijusius namus ir galvojau, kad čia gyventi turėtų būti labai įdomu, nes namai istorija dvelkia. Viskas taip gražu atrodė.

Londonas ir Amsterdamas ir buvo tos dvi vietos, kur dar būdama -niolikos sakiau, kad norėčiau kada nors čia būti, kad matau čia save. Šmakšt, ir atsitiko tai. Na gerai, ne Amsterdamas, o Utrechtas atsitiko, bet kai atstumas 25minutės traukiniu, Utrechtą galima beveik laikyti Amsterdamo priemiesčiu. Taigi, viskas kaip vienoj iš teorijų, kaip veikia pasaulis, kad jei norėsi ir kartosi tai sau, tai ir atsitiks. Ir gerai, kad tai buvo. Dabar ir namai gražesni atrodo, šeima ir draugai išsiilgti, ir norisi visus pamatyti, ir norisi seneliams dažniau atvirukus siųsti, ir norisi su giminėmis daugiau bendrauti, ir visko norisi daug labiau.

Taip ir būna, kai baigiasi vienas etapas, pradedi dėlioti visus taškus ir kurti didelius planus. Planai yra, svajonės yra, tad sėkmės man.

Ir toks padrikas tas paskutinis įrašas, lyg į savo asmeninę dienoraščio knygutę, kurios neturiu, rašyčiau. Bet taip ir būna, kad kai bandai aprėpti kelis mėnesius, mintys tiesiog šokinėja ir nesudėsi srauto iš eilės.

Ir ačiū Anglija.lt, kad priėmė, globojo, pasitikėjo ir neskriaudė. Ir ačiū savo fan klubui- myliu, bučiuoju ir iki!

 (Komentarų: 7)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: