Kaip žinia, Britanijos valdžia labai rūpinasi skriaudžiamais ir pažeidžiamais savo visuomenės nariais. Prie tokių priskiriamos vienišos mamos ir mušamos moterys. Jeigu priklausai vienai iš šių kategorijų, o ypač, jei abiem – pirmumo teisė gauti socialinį būstą garantuota. Tačiau ar neteko sutikti lietuvių šia valdžios pagalba pasinaudojančių ne visai sąžiningai?

Štai man teko nugirsti visai pikantišką istoriją apie vieną, sakysim, reprezentatyvią šeimą, kuri prieš maždaug porą dešimtmečių atvykusi į Angliją, kaip ir daugelis, kabinosi į gyvenimą iš visų jėgų. Būdami nekvaili ne tik sunkiai dirbo, bet ir ieškojo kitų galimybių, kaip palengvinti savo būvį.

Visi žinom, kad didžiąją dalį uždarbio čia suryja nuoma, ypač jei turi vaikų ir nenori glaustis mažame kambarėlyje. Vienintelė išeitis – gauti socialinį būstą, tačiau Londone eilės prie socialinių būstų tokios, kad sulaukti beveik neįmanoma.

Bet yra išeitis – reikia sumušti žmoną. Skamba neįtikėtinai? Tačiau pasitaiko. Taigi, vyras skelia žmonai, žmona paskambina policijai – na, ir toliau reikalus į savo rankas ima krizių centras, kuris rūpinasi smurto namuose aukomis, atskiria žmoną su vaikais nuo smurtautojo ir suteikia jai gyvenamąjį būstą. Ir neretai visai neblogame rajone, na, pavyzdžiui, kur nors netoli Viktorijos parko trijų miegamųjų namą su sodeliu.

Smurtautojas vyras, bent jau iš pradžių, kol socialiniai darbuotojai domisi „nekentėjusia“ šeima, priverstas gyventi atskirai, tačiau po kiek laiko socialinis būstas privatizuojamas už žemesnę nei rinkos kaina ir vyras „oficialiai“ grįžta į šeimą. Praeina dar šiek tiek laiko - privatizuotas socialinis būstas parduodamas jau už rinkos kainą, bene dvigubai brangiau, nei mokėta savivaldybei. Šeima įsigyja namą kitame rajone, ir visi kartu laimingai gyvena.

Tiesiog pavydu, ar ne? Kaip sakoma – tik kvailiai nepasinaudoja galimybėmis. Žinoma, yra vyrų, kurie už jokią kainą tyčia žmonos nedaužytų, yra žmonų, kurios nesutiktų leistis daužomos... Bet pagalvojus, kiek būstas kainuoja Londone, kažin ar daug atsirastų tokių, kurie nepasiduotų pagundai, nes mėlynės užgyja, o namas lieka. O jeigu abiejų suderėta ir susitarta, taip sakant - biznio planas, tai ir širdies neskauda.

Tiesa, smurto namuose sceną suvaidinti reikia ne tik noro, bet ir šiek tiek talento. Dažniau pasitaiko, kad vyras iš tiesų duoda žmonai į kaulus; ši iš tiesų kenčia vyro smurtą, kol galiausiai nusprendžia kreiptis į policiją. Sistema ima veikti – moteris su vaiku atskiriama nuo smurtautojo, iš pradžių laikinai kur nors patalpinama, vėliau jai suteikiamas socialinis būstas.

Po kiek laiko vyras ima atgailauti, ir žmona įsileidžia jį į naujuosius namus, ir abu puikiai gyvena. Ir neretai pasitaiko, kad vyras žmonos nė pirštu nebepaliečia - mažiau geria, šeima rūpinasi; mat, žino, kas gresia, jei rankas į darbą paleis. Atrodytų galima ploti katučių ir visiems girtis – ir stogas virš galvos, ir vyras pasitaisė, tačiau šeima pradėjo vengti buvusių draugų ir pažįstamų ir išvis lietuvių, kad savivaldybei nepaskųstų ir kad socialinio būsto neprarastų.

Galima smerkti žmones, kurie ne visai sąžiningai naudojasi valstybės parama nuskriaustiems ir pažemintiems, bet kita vertus, ko nepadarysi iš vargo. Ir dažniausiai viskas dėl vaikų, kad jie geriau gyventų. Pikta darosi nebent tik tada, kai tokiais būdais patys prakutę, kitus doros ir moralės ima mokinti.

Zita Čepaitė