Pastarąją savaitę įsiplieskė skandalas dėl lietuvių vaikų Norvegijoje. Tačiau vaikų, dėl kurių susigrąžinimo tėvai kovoja su vietinėmis vaikų globos tarnybomis, yra ir Anglijoje. Ir ne kartą teko girdėti motinų skundus, kad ambasadoms lietuvių vaikų likimas nerūpi.

Ką daryti Lietuvos piliečiui užsienyje patekus į bėdą? Kiekvienas nė nesvarstęs pasakys - kreiptis į ambasadą. Patys ambasadoriai ir diplomatai įvairiomis progomis tvirtina, jog jie visada pasirengę ateiti į pagalbą. Iš tiesų, ambasados gauna ir artimiesiems į Lietuvą perduoda žinias apie nelaimės ištiktus, prasikaltusius arba nuteistus Lietuvos piliečius, tarpininkauja ar suteikia būtiną informaciją prireikus teisinės pagalbos. Tačiau, kai eina kalba apie svetimos šalies vaikų tarnybos iš šeimos paimtus vaikus, ambasadų darbuotojai gali tik užjausti.

Beje, girdėjau skundžiantis, kad net ir užuojautos ne visi sulaukia. Viena vertus dėl to, kad ginčai dėl vaikų svečioje šalyje yra visiškai nauja tema ir ambasadų darbuotojai tiesiog neturi instrukcijų, kaip elgtis. Kita vertus, susiklostė tradicija manyti, jog vaikai iš šeimos be reikalo nepaimami ir kad emigrantai savo vaikais nepakankamai rūpinasi.

Tai nenuostabu, nes visi gyvename lietuviškoje viešojoje erdvėje, kur tėvų, ypač emigrantų tėvų, įvaizdis labai nekoks – vieni peikiami, kad turi per daug vaikų, kiti – kad per mažai, o iš Lietuvos išvykę kalti ir dėl to, kad vaikus paliko (jei paliko) ir dėl to, kad pasiėmė (jei pasiėmė).

Kitas priekaištas vaikus praradusiems tėvams, kad jie išvykdami į svečią šalį nesusipažįsta su tos šalies reikalavimais dėl vaikų priežiūros. Priekaištas tikrai esminis, bet vėlgi – į svečią šalį dažniausiai išvykstama ne iš gero gyvenimo ir pirmiausia galvojant apie vaikų gerovę – kad jie neskurstų ir nealktų. Atvykėliai skuba susitvarkyti paprasčiausius buitinius dalykus ir kuo greičiau įsidarbinti.

Kada ir kur jiems ieškoti informacijos, į ką atkreipti dėmesį atsivežus vaikus į tą ar kitą šalį? Gal tokią informaciją pavyks rasti ambasados ar URM puslapiuose? Gal lankstinukai su pagrindiniais reikalavimais dėl vaikų priežiūros dalinami JK savivaldybėse? Tad ar galima kaltinti žmones, jei jie daro kažką ne taip, nors nebuvo informuoti.

Jei prekybos centre prie šlapių plytelių nebus skelbimo – saugokis, slidu, ir paslydęs susižalosi, gali prisiteisti kompensaciją, nes prekybos centras atsakingas už klientus. Tad ar nebūtų teisinga tą patį modelį pritaikyti ir vaikų globos, saugos ar gerbūvio ar kaip jos besivadintų, tarnyboms įpareigojant jas, visų pirma, tėvus informuoti, auklėti ir šviesti, o tik paskui drausti ir bausti. Kai minėtų tarnybų internetiniuose puslapiuose ir jų vadovų lūpose atsiras ne moralai tėvams, o informacija, ką Lietuvos piliečiui reikia žinoti išsivežant savo atžalą į Angliją, Norvegiją, Ispaniją ar net Pietų Afriką, tada gal ir bus galima sakyti, kad tos tarnybos savo darbą atlieka tinkamai.

Dėl vaikų Lietuvoje daug šniurksėjimo į nosines ir daug gražių žodžių – tai toks visokio raugo geradarių ir politikų savęs eksponavimo laukas. Bet ponai, nusimeskite kaukes, tiesa yra tokia – visos viešų asmenų nuotraukos ar filmuota medžiaga su svetimais vaikais, nesvarbu kokia intencija tai pridengta, yra begėdiškas vaikų išnaudojimas savanaudiškais tikslais. Ir kol tai nebus suvokta ir tokios praktikos nebus atsisakyta, nesvarbu, kieno lūpomis ir kas bebūtų čiulbama apie vaikučius, jie yra ir liks tik daiktu, kuris, kai reikia, panaudojamas, kai nebereikia, numetamas.

Zita Čepaitė