Neseniai paskambino vaikystės laikų pažįstama, kurios dukra susilaukė antrosios atžalos, sunkiai verčiasi, nes yra vieniša mama ir norėtų persikraustyti gyventi į Angliją. Moteris teigė, kad nemažai dukros draugių - irgi vienišos mamos - kuo puikiausiai įsikūrė Britanijoje. O kuo jos dukra blogesnė? Jai atrodė, kad Anglijoje būti vieniša mama yra didžiulis nuopelnas, už kurį valdžia moka pinigus.

Žinia, kad Anglija yra vienišų mamų rojus, sklando jau seniai. Lygiai taip pat plačiai pasklidęs ir pašaipus požiūris į vienišas mamas, kurios esą gimdo dėl pašalpų. Tačiau 2013 m. statistiniai duomenys rodo, kad bemaž 40 procentų vienišos motinos (vienišo tėvo) šeimų gyvena vos sudurdami galą su galu. Vienišoms mamos čia rūpi ne pašalpos, kurios nėra tokios didelės, kaip kartais įsivaizduojama, o galimybė pirmumo teise gauti socialinį būstą.

Socialinis būstas, kurio nuoma yra geru trečdaliu žemesnė negu rinkos kaina ir kuris yra suteikiamas iki gyvos galvos, labai patrauklus variantas. Ypač šeimoms, kurių uždarbiai toli gražu ne tokie, kad galėtų įsigyti nuosavą namą, ir jos yra priverstos nuomotis brangų laikiną būstą, kurio nuomos sutartį savininkai paprastai sudaro ne ilgesniam kaip vienerių metų periodui.

Nuolatinė nežinia, ar savininkas atnaujins sutartį, kiek pakels nuomos kainą, nemaloni visiems ir ypač šeimoms su vaikais. Tad visiškai nenuostabu, kad atžalos susilaukusi moteris neskuba tuoktis, net jei ir palaiko su ryšius su vaiko tėvu, kol jai kaip vienišai mamai bus paskirtas socialinis būstas. Nemažai daliai kambariuose po du susispaudusių atvykėlių iš Lietuvos ar kitų Rytų Europos šalių tai vienintelis būdas išspręsti būsto problemą. O vėliau galima ir ištekėti, suteikto socialinio buto niekas nebeatims.

Kartą teko sutikti guvią lietuvaitę, kuri nors gyveno nuosavame tėvams priklausančiame name, tapusi nėščia ir užsimaniusi gyventi savarankiškai, paprašė, kad tėvai parašytų jai laišką su konkrečia data, kada ji privalo išsikraustyti. Su tuo laišku ir pažyma apie nėštumą nukeliavo į savivaldybę, pareigūnai ją kaip benamę laikinai patalpino į nakvynės namus, o gimus vaikučiui ji jau galėjo persikelti į socialinį būstą. Dabar ji dalina patarimus savo tautietėms ir puikiai verčiasi.

Tačiau ne visoms taip sekasi. Prieš trejetą mėnesių anglų spaudoje nuskambėjo atvejis, kai Konservatorių valdoma Hammersmith & Fulham savivaldybė siekdama sutrumpinti 10,000 socialinio būsto laukiančiųjų sąrašą išbraukė iš jo asmenis, kuriems suteikta laikina gyvenamoji vieta ilgam laikui. Tarp išbrauktųjų atsidūrė ir lietuvė R. Jakimavičiūtė, vieniša mama jau du metus gyvenanti savivaldybės skirtame bendrabučio tipo būste, kokiuose paprastai apgyvendinami benamiais tapę asmenys.

Jakimavičiūtės atvejis atsidūrė teisme. Ir nors ją ginantis advokatas teigė, kad savivaldybė pažeidė įstatymu numatytą prievolę pirmumo tvarka suteikti socialinį būstą socialiai pažeidžiamiems žmonėms, tarp jų ir benamiams, aukščiausiojo teismo teisėjas nusprendė, kad pagal 2011 m. priimtą įstatymą savivaldybėms buvo suteikta daug galių savo nuožiūra išbraukti tam tikras socialines grupes iš socialinio būsto gavėjų sąrašo.

Ir nors vėliau lietuvė buvo grąžinta į socialinio būsto laukiančiųjų sąrašą, minėtas atvejis atskleidė, kad savivaldybės ima naudotis teise savo nuožiūra nuspręsti, kam suteikti socialinį būstą. Ir tai, kas anksčiau atrodė garantuotas derinys socialiniam būstui gauti – vieniša mama benamė – nebeteko patikimumo. O Anglijos valdžia vis dažniau kelia klausimą, ar nevertėtų atsisakyti praktikos socialinį būstą suteikti iki gyvos galvos.

Zita Čepaitė