Lietuvoje atominiu sąmokslu kaltinta religinė organizacija šaknis įleido Britanijoje - Anglija.lt
 

Lietuvoje atominiu sąmokslu kaltinta religinė organizacija šaknis įleido Britanijoje  

Vytautas Kraujalis
Anglija.lt

„Kodėl nekartoji to, ką liepiau? - griežtu tonu atsisukęs į vieną berniuką paklausė „dvasinis vadovas“. Vaikui tylint, vyras čiumpa tuščią kėdę ir pastato ją eilės pradžioje. „Dabar tu sėdėsi čia“ - paliepia jis. Vaikas tylėdamas paklūsta ir atsisėda ten, kur buvo nurodęs „mokytojas“. Po gero pusvalandžio vyras vėl prieina prie to paties berniuko viena ranka paima už jo viršugalvio ir šiek tiek atlošęs galvą liepia kartoti berniukui jo tariamus žodžius: „aš niekada nemeluosiu“.

Netikėtas skambutis

Prieš kelias savaites Anglija.lt redakcija sulaukė skambučio. Angliškai su akcentu kalbėjusi moteris teiravosi, kur jos kaimynė - senyvo amžiaus lietuvė - Pietų Londone esančiame Bromley rajone galėtų nueiti į lietuvišką bažnyčią.

Praėjus maždaug savaitei po šio pokalbio ta pati moteris redakcijai atsiuntė elektroninį laišką, kuriame teigė, atsitiktinai sužinojusi, jog lietuvių bažnyčia yra visai šalia jos namų. „Nuo mūsų iki bažnyčios – vos trys minutės kelio pėsčiomis, tačiau niekada nežinojau, jog ten vyksta pamaldos lietuvių kalba“ - laiške rašė neva lietuvei padedanti moteris. Toliau buvo detaliai nurodyta, kaip iki bažnyčios atvažiuoti, kokiomis valandomis vyksta pamaldos ir kita smulki su religinėmis apeigomis susijusi informacija.

Panaršęs internete, įsitikinau, kad nurodytu adresu iš tiesų egzistuoja krikščioniška religinė bendruomenė, tačiau apie lietuviškas mišias jų internetinėje svetainėje – nė žodžio. Įdomu. Nusprendžiau pats ten nuvažiuoti ir apie lietuviškos bažnyčios egzistavimą įsitikinti savomis akimis.

Apeigos – rusų kalba

Išlipęs Grove Park stotelėje nesunkiai susiradau dar internete matytus „maldos namus“, kurie priminė eilinį negyvenamą namą. Šalia pastato ir jo viduje esančioje salėje žaisdami lakstė rusiškai bei angliškai kalbantys vaikai. Keli suaugusieji paskubomis ruošėsi pamaldoms – puslankiu keliomis eilėmis rikiavo sulankstomas kėdes, reguliavo mikrofonus ir garso aparatūrą.

Vos įžengus į salę tapau visų dėmesio objektu. Pašaliečio pasirodymas atrodo labiausiai nustebino vyriausiuosius bendruomenės narius. Išsiaiškinę, jog atėjau į lietuviškas mišias, rusakalbiai pakvietė bendruomenės narę, kalbėjusią lietuviškai.

Maždaug 40 metų amžiaus moteriai pasakiau, jog atėjau į lietuviškas mišias, tačiau ji paaiškino, kad visos jų organizuojamos religinės apeigos vyksta rusų kalba, o pamaldos į kurias atėjau aš – skirtos vaikams. Pridūrusi, kad bendruomenės nariai - atvykėliai iš Visagino, dėl kitų klausimų nurodė kreiptis į „bažnyčios vadovą“.

Po kelių minučių prie manęs priėjo Timūras (Teimuraz) - niekuo iš aplinkinių neišsiskiriantis dvasinis vedlys. Pasakęs, kad į religines apeigas atvykau žurnalistinio smalsumo vedamas, paklausiau ar jis negalėtų skirti kelių minučių pokalbiui su manimi. Kiek pagalvojęs vyras atsakė, kad po pamaldų su vaikais bus dar dvejos mišios – paaugliams ir suaugusiems, tad aš turėčiau ateiti po kelių valandų. Paaiškinęs, kad tiek laukti nelabai galėsiu, po trumpo įkalbinėjimo susitariau užduoti man rūpimus klausimus pertraukėlės po vaikų mišių metu. Tačiau Timūrui, buvo galima aiškiai matyti, nelabai patiko mintis, jog aš iš šalies stebėsiu pamaldas, tad jis tik po ilgos pauzės sutiko, kad pasilikčiau jų metu.

Melagių lūpose - velnias

Tą šeštadienį dvasinis vadovas vaikams pasakojo istoriją apie tai, kaip žaltys sugundė Ievą bei kaip pirmoji biblijinė moteris ir vyras buvo išvyti iš rojaus. Timūras vis kartojo, jog Ieva buvo sugundyta melu, o melas yra šėtono išmislas. Tad visų meluojančių lūpomis esą kalba velnias.

Charizmatiškas ir valdingas religinės bendruomenės vadovas kone per visą ceremoniją energingai mostagavo rankomis ir vis kelis kartus lėtai ištaręs tokias frazes kaip „aš niekada nemeluosiu“ ar „meluoti yra blogai“, liepė jas balsu atkartoti visiems susirinkusiems. Porą kartų frazes vaikai turėjo ištarti ir pakėlę vieną ranką į viršų.

Tačiau be kelis kartus per valandą paminėto žodžio „Amen“ ir kalbos apie bibliją, daugiau nieko, kas primintų tradicinių krikščioniškų religinių bendruomenių pamaldas, nemačiau.

Britanijoje jaučiasi laisvi

Po valandą trukusių apeigų "Jėzaus Kristaus bažnyčios" (Lietuvoje ši organizacija vadinosi "Kovčeg") vadovas atsakė į Anglija.lt klausimus.

- Jūsų religinė bendruomenė į Jungtinę Karalystę atvyko iš Lietuvos. Kodėl priėmėt tokį sprendimą?

Tai labai ilga istorija. Priežastys, kodėl mes čia atvykome buvo religinio ir politinio pobūdžio. Trumpai tariant, visą tą laiką, kai gyvenome Visagine, patyrėme spaudimą, norą mus išvyti ir panašiai. Aš apskritai, kaip bažnyčios vadovas buvau išvytas iš Lietuvos, o bažnyčios nariai patys pasirinko ir kartu su manimi atvyko į Jungtinę Karalystę. Kaip ir minėjau, pagrindinės priežastys – politinės, religinės.

- Kaip ilgai čia esate?

Mes, kaip krikščioniška organizacija, Jungtinėje Karalystėje esame jau aštuonerius metus. Visi bažnyčios nariai iš Visagino atvyko kartu. Pirmus ketverius metus pragyvenome Liverpulyje ir įvairiuose kituose Britanijos miestuose, kol galiausiai atsidūrėme Lewisham rajone Londone.

- O čia politinių ir religinių problemų nebeliko?

Ne, čia niekada iš niekur jokių problemų neturėjome. Mums čia labai gera, čia esame laisvi. Visos mūsų teisės saugomos ir esame laimingi čia būdami.

- Jūs kalbėdamas vis minite „mūsų bažnyčia“. Tad, kokie yra skirtumai tarp jūsų bažnyčios ir kitų religijų, religinių bendruomenių?

Koks skirtumas? Tai labai sunkus klausimas (atsidūsta). Mes esame netradicinė krikščionių grupė, tikinti biblija, Jėzumi Kristumi. Apskritai sakant, mes turime asmeninį dvasinį kelią bei nuomonę – savas tiesas, savą požiūrį, kuris taip pat suformuotas biblijos. Biblijos aiškintojai šiandien paliečia ir šneka apie įvairiausius dalykus, o tai ir yra žmogaus laisvė. Ir mes šiuo požiūriu taip pat esame laisvi. Pas mus taip pat yra asmeninis supratimas, kalbėjimas, atvirumas ir to pasekoje atsiranda mūsų esminis tikėjimo išpažinimas, pagal kurį mes gyvename. Skirtumai su kitomis religijomis? Na nežinau, net sunku pasakyti. Skiriamės tik tuo, kad viską suprantame savaip – Dievą, gyvenimą, mirtį, nemirtingumą. Keliais žodžiais aš tik tiek ir galiu pasakyti. Tiesa, mes esame panašūs į protestantų bei anglikonų krikščionis. Yra daugybė tokių judėjimų. Visa Anglija pilna religinių charizmatų, o mes į juos panašūs išoriškai. Tačiau, jei geriau pasižiūrėjus ir išoriškai mes nuo jų skiriamės. Pagrindinis mūsų skirtumas – esame iš vidaus skirtingi.

- Tačiau, kaip mačiau šiandien per ceremoniją su vaikais, jūsų apeigos nepanašios nei į protestantų, nei į anglikonų bažnyčiose vykstančias pamaldas. Ir apskritai, jūs kalbėjote pakeltu balsu, nevengėte tiesioginio kontakto su vaikais. Kodėl taip elgiatės?

Todėl, kad aš taip jaučiuosi. Aš jaučiu, kad elgiuosi teisingai, jaučiu, kad taip juos pasiekiu. Jie mane supranta. Man taip pat labai svarbu, kad būčiau pasiekiamas ir suprastas. Man reikia viską daryti ir kalbėti taip, kad būčiau suprastas. Tai mano individualumas, mano atskira metodika ir tuo skiriuosi iš kitų.

- Kiek turite narių?

Jei skaičiuojant ir visus vaikus, tai maždaug 200. Jei tiksliau – 197. Mūsų gretose labai daug vaikų.

- Kai palikę Lietuvą atvažiavote gyventi čia, ar nebuvo sunku įsikurti?

Ne. Mes šios problemos neturėjome, nes į šalį atvykome kaip pabėgėliai. Paprašėme prieglobsčio ir mums jį suteikė. Pati procedūra, kol mums buvo suteiktas pabėgėlių statusas, užtruko gan ilgai, tačiau nuo pat pirmos dienos su mumis čia labai gerai elgėsi, mums buvo sudarytos palankios sąlygos – mus ir maitino, ir pinigų davė – kaip pabėgėliams.

- O dabar?

Dabar mūsų byla jau užversta, mums suteikė pabėgėlių statusą. O nuo šių metų labai daug mūsų bažnyčios narių tapo Britanijos piliečiais. Aš irgi juo tapau. Apskritai dabar mes gyvename kaip visi – kas kur dirba, kas kaip verčiasi. Na žodžiu, įsikūrėme pilnąja žodžio prasme.

Kaltinti atominiu sąmokslu

Religinė organizacija iš Lietuvos vos atvykusi į Jungtinę Karalystę 2000 metais sulaukė išskirtinio Britanijos žiniasklaidos dėmesio. Kaip tuo metu rašė vienas didžiausių šalies dienraščių „The Times“, „Kovčeg“ („Jėzaus Kristaus“ bažnyčia), itin išgarsėjo po 1999 metais per televiziją parodytos dokumentinės laidos. Jos autoriai į Visaginą atvyko ieškodami medžiagos apie artėjantį tūkstantmečio jubiliejų.

„Jie mūsų paklausė, ką mes galvojame apie pasaulio pabaigą, tad paaiškinome tai, ką sako biblija. Pasakėme, kad mes tikime Paskutiniojo Teismo diena“ - kiek vėliau, duodama interviu užsienio žiniasklaidai, pasakojo religinės bendruomenės narė Lydia.

Televizijos laidoje parodytas interviu, kuriame „Kovčeg“ lyderis Timūras Edjibia sako, jog pasaulio pabaiga anksčiau ar vėliau ateis. Laidoje taip pat akcentuota, kad iš šimto tuometinių religinės bendruomenės narių maždaug penktadalis dirbo Ignalinos Atominėje elektrinėje. Žibalo į ugnį dar įpylė toje kartu parodytas interviu su buvusia religinės bendruomenės nare, kurios teigimu, ta pasaulio pabaiga galinti ateiti, kai vadovo Timūro paskatintas, kuris nors bendruomenės narių paspaus mygtuką ir sukels atominę katastrofą.

Šiai laidai išėjus į eterį jau kitą dieną organizacija „Kovčeg“ tapo pagrindiniu žiniasklaidos dėmesio objektu. Laikraščiuose pasirodė nuotraukos su atominiu reaktoriumi bei religinės organizacijos vadovu, o straipsnių antraštės skelbė „Paskutinio teismo diena atominėje elektrinėje“. Po tokių publikacijų „Kovčeg“ nariai sulaukė didžiulio visuomenės spaudimo ir visi bendrai sutarę paliko Lietuvą.

Dviem autobusais jie 10 savaičių klajojo po Europą ir įvairiose šalyse bandė pasiprašyti pabėgelio statuso. Tačiau jų prašymus Lenkija, Švedija bei Vokietija atmetė. Galiausiai bendruomenė trumpam grįžo į Lietuvą ir iš čia lėktuvu nuskrido į Jungtinę Karalystę.

Vytautas Kraujalis
Anglija.lt

„Kodėl nekartoji to, ką liepiau? - griežtu tonu atsisukęs į vieną berniuką paklausė „dvasinis vadovas“. Vaikui tylint, vyras čiumpa tuščią kėdę ir pastato ją eilės pradžioje. „Dabar tu sėdėsi čia“ - paliepia jis. Vaikas tylėdamas paklūsta ir atsisėda ten, kur buvo nurodęs „mokytojas“. Po gero pusvalandžio vyras vėl prieina prie to paties berniuko viena ranka paima už jo viršugalvio ir šiek tiek atlošęs galvą liepia kartoti berniukui jo tariamus žodžius: „aš niekada nemeluosiu“.

Netikėtas skambutis

Prieš kelias savaites Anglija.lt redakcija sulaukė skambučio. Angliškai su akcentu kalbėjusi moteris teiravosi, kur jos kaimynė - senyvo amžiaus lietuvė - Pietų Londone esančiame Bromley rajone galėtų nueiti į lietuvišką bažnyčią.

Praėjus maždaug savaitei po šio pokalbio ta pati moteris redakcijai atsiuntė elektroninį laišką, kuriame teigė, atsitiktinai sužinojusi, jog lietuvių bažnyčia yra visai šalia jos namų. „Nuo mūsų iki bažnyčios – vos trys minutės kelio pėsčiomis, tačiau niekada nežinojau, jog ten vyksta pamaldos lietuvių kalba“ - laiške rašė neva lietuvei padedanti moteris. Toliau buvo detaliai nurodyta, kaip iki bažnyčios atvažiuoti, kokiomis valandomis vyksta pamaldos ir kita smulki su religinėmis apeigomis susijusi informacija.

Panaršęs internete, įsitikinau, kad nurodytu adresu iš tiesų egzistuoja krikščioniška religinė bendruomenė, tačiau apie lietuviškas mišias jų internetinėje svetainėje – nė žodžio. Įdomu. Nusprendžiau pats ten nuvažiuoti ir apie lietuviškos bažnyčios egzistavimą įsitikinti savomis akimis.

Apeigos – rusų kalba

Išlipęs Grove Park stotelėje nesunkiai susiradau dar internete matytus „maldos namus“, kurie priminė eilinį negyvenamą namą. Šalia pastato ir jo viduje esančioje salėje žaisdami lakstė rusiškai bei angliškai kalbantys vaikai. Keli suaugusieji paskubomis ruošėsi pamaldoms – puslankiu keliomis eilėmis rikiavo sulankstomas kėdes, reguliavo mikrofonus ir garso aparatūrą.

Vos įžengus į salę tapau visų dėmesio objektu. Pašaliečio pasirodymas atrodo labiausiai nustebino vyriausiuosius bendruomenės narius. Išsiaiškinę, jog atėjau į lietuviškas mišias, rusakalbiai pakvietė bendruomenės narę, kalbėjusią lietuviškai.

Maždaug 40 metų amžiaus moteriai pasakiau, jog atėjau į lietuviškas mišias, tačiau ji paaiškino, kad visos jų organizuojamos religinės apeigos vyksta rusų kalba, o pamaldos į kurias atėjau aš – skirtos vaikams. Pridūrusi, kad bendruomenės nariai - atvykėliai iš Visagino, dėl kitų klausimų nurodė kreiptis į „bažnyčios vadovą“.

Po kelių minučių prie manęs priėjo Timūras (Teimuraz) - niekuo iš aplinkinių neišsiskiriantis dvasinis vedlys. Pasakęs, kad į religines apeigas atvykau žurnalistinio smalsumo vedamas, paklausiau ar jis negalėtų skirti kelių minučių pokalbiui su manimi. Kiek pagalvojęs vyras atsakė, kad po pamaldų su vaikais bus dar dvejos mišios – paaugliams ir suaugusiems, tad aš turėčiau ateiti po kelių valandų. Paaiškinęs, kad tiek laukti nelabai galėsiu, po trumpo įkalbinėjimo susitariau užduoti man rūpimus klausimus pertraukėlės po vaikų mišių metu. Tačiau Timūrui, buvo galima aiškiai matyti, nelabai patiko mintis, jog aš iš šalies stebėsiu pamaldas, tad jis tik po ilgos pauzės sutiko, kad pasilikčiau jų metu.

Melagių lūpose - velnias

Tą šeštadienį dvasinis vadovas vaikams pasakojo istoriją apie tai, kaip žaltys sugundė Ievą bei kaip pirmoji biblijinė moteris ir vyras buvo išvyti iš rojaus. Timūras vis kartojo, jog Ieva buvo sugundyta melu, o melas yra šėtono išmislas. Tad visų meluojančių lūpomis esą kalba velnias.

Charizmatiškas ir valdingas religinės bendruomenės vadovas kone per visą ceremoniją energingai mostagavo rankomis ir vis kelis kartus lėtai ištaręs tokias frazes kaip „aš niekada nemeluosiu“ ar „meluoti yra blogai“, liepė jas balsu atkartoti visiems susirinkusiems. Porą kartų frazes vaikai turėjo ištarti ir pakėlę vieną ranką į viršų.

Tačiau be kelis kartus per valandą paminėto žodžio „Amen“ ir kalbos apie bibliją, daugiau nieko, kas primintų tradicinių krikščioniškų religinių bendruomenių pamaldas, nemačiau.

Britanijoje jaučiasi laisvi

Po valandą trukusių apeigų "Jėzaus Kristaus bažnyčios" (Lietuvoje ši organizacija vadinosi "Kovčeg") vadovas atsakė į Anglija.lt klausimus.

- Jūsų religinė bendruomenė į Jungtinę Karalystę atvyko iš Lietuvos. Kodėl priėmėt tokį sprendimą?

Tai labai ilga istorija. Priežastys, kodėl mes čia atvykome buvo religinio ir politinio pobūdžio. Trumpai tariant, visą tą laiką, kai gyvenome Visagine, patyrėme spaudimą, norą mus išvyti ir panašiai. Aš apskritai, kaip bažnyčios vadovas buvau išvytas iš Lietuvos, o bažnyčios nariai patys pasirinko ir kartu su manimi atvyko į Jungtinę Karalystę. Kaip ir minėjau, pagrindinės priežastys – politinės, religinės.

- Kaip ilgai čia esate?

Mes, kaip krikščioniška organizacija, Jungtinėje Karalystėje esame jau aštuonerius metus. Visi bažnyčios nariai iš Visagino atvyko kartu. Pirmus ketverius metus pragyvenome Liverpulyje ir įvairiuose kituose Britanijos miestuose, kol galiausiai atsidūrėme Lewisham rajone Londone.

- O čia politinių ir religinių problemų nebeliko?

Ne, čia niekada iš niekur jokių problemų neturėjome. Mums čia labai gera, čia esame laisvi. Visos mūsų teisės saugomos ir esame laimingi čia būdami.

- Jūs kalbėdamas vis minite „mūsų bažnyčia“. Tad, kokie yra skirtumai tarp jūsų bažnyčios ir kitų religijų, religinių bendruomenių?

Koks skirtumas? Tai labai sunkus klausimas (atsidūsta). Mes esame netradicinė krikščionių grupė, tikinti biblija, Jėzumi Kristumi. Apskritai sakant, mes turime asmeninį dvasinį kelią bei nuomonę – savas tiesas, savą požiūrį, kuris taip pat suformuotas biblijos. Biblijos aiškintojai šiandien paliečia ir šneka apie įvairiausius dalykus, o tai ir yra žmogaus laisvė. Ir mes šiuo požiūriu taip pat esame laisvi. Pas mus taip pat yra asmeninis supratimas, kalbėjimas, atvirumas ir to pasekoje atsiranda mūsų esminis tikėjimo išpažinimas, pagal kurį mes gyvename. Skirtumai su kitomis religijomis? Na nežinau, net sunku pasakyti. Skiriamės tik tuo, kad viską suprantame savaip – Dievą, gyvenimą, mirtį, nemirtingumą. Keliais žodžiais aš tik tiek ir galiu pasakyti. Tiesa, mes esame panašūs į protestantų bei anglikonų krikščionis. Yra daugybė tokių judėjimų. Visa Anglija pilna religinių charizmatų, o mes į juos panašūs išoriškai. Tačiau, jei geriau pasižiūrėjus ir išoriškai mes nuo jų skiriamės. Pagrindinis mūsų skirtumas – esame iš vidaus skirtingi.

- Tačiau, kaip mačiau šiandien per ceremoniją su vaikais, jūsų apeigos nepanašios nei į protestantų, nei į anglikonų bažnyčiose vykstančias pamaldas. Ir apskritai, jūs kalbėjote pakeltu balsu, nevengėte tiesioginio kontakto su vaikais. Kodėl taip elgiatės?

Todėl, kad aš taip jaučiuosi. Aš jaučiu, kad elgiuosi teisingai, jaučiu, kad taip juos pasiekiu. Jie mane supranta. Man taip pat labai svarbu, kad būčiau pasiekiamas ir suprastas. Man reikia viską daryti ir kalbėti taip, kad būčiau suprastas. Tai mano individualumas, mano atskira metodika ir tuo skiriuosi iš kitų.

- Kiek turite narių?

Jei skaičiuojant ir visus vaikus, tai maždaug 200. Jei tiksliau – 197. Mūsų gretose labai daug vaikų.

- Kai palikę Lietuvą atvažiavote gyventi čia, ar nebuvo sunku įsikurti?

Ne. Mes šios problemos neturėjome, nes į šalį atvykome kaip pabėgėliai. Paprašėme prieglobsčio ir mums jį suteikė. Pati procedūra, kol mums buvo suteiktas pabėgėlių statusas, užtruko gan ilgai, tačiau nuo pat pirmos dienos su mumis čia labai gerai elgėsi, mums buvo sudarytos palankios sąlygos – mus ir maitino, ir pinigų davė – kaip pabėgėliams.

- O dabar?

Dabar mūsų byla jau užversta, mums suteikė pabėgėlių statusą. O nuo šių metų labai daug mūsų bažnyčios narių tapo Britanijos piliečiais. Aš irgi juo tapau. Apskritai dabar mes gyvename kaip visi – kas kur dirba, kas kaip verčiasi. Na žodžiu, įsikūrėme pilnąja žodžio prasme.

Kaltinti atominiu sąmokslu

Religinė organizacija iš Lietuvos vos atvykusi į Jungtinę Karalystę 2000 metais sulaukė išskirtinio Britanijos žiniasklaidos dėmesio. Kaip tuo metu rašė vienas didžiausių šalies dienraščių „The Times“, „Kovčeg“ („Jėzaus Kristaus“ bažnyčia), itin išgarsėjo po 1999 metais per televiziją parodytos dokumentinės laidos. Jos autoriai į Visaginą atvyko ieškodami medžiagos apie artėjantį tūkstantmečio jubiliejų.

„Jie mūsų paklausė, ką mes galvojame apie pasaulio pabaigą, tad paaiškinome tai, ką sako biblija. Pasakėme, kad mes tikime Paskutiniojo Teismo diena“ - kiek vėliau, duodama interviu užsienio žiniasklaidai, pasakojo religinės bendruomenės narė Lydia.

Televizijos laidoje parodytas interviu, kuriame „Kovčeg“ lyderis Timūras Edjibia sako, jog pasaulio pabaiga anksčiau ar vėliau ateis. Laidoje taip pat akcentuota, kad iš šimto tuometinių religinės bendruomenės narių maždaug penktadalis dirbo Ignalinos Atominėje elektrinėje. Žibalo į ugnį dar įpylė toje kartu parodytas interviu su buvusia religinės bendruomenės nare, kurios teigimu, ta pasaulio pabaiga galinti ateiti, kai vadovo Timūro paskatintas, kuris nors bendruomenės narių paspaus mygtuką ir sukels atominę katastrofą.

Šiai laidai išėjus į eterį jau kitą dieną organizacija „Kovčeg“ tapo pagrindiniu žiniasklaidos dėmesio objektu. Laikraščiuose pasirodė nuotraukos su atominiu reaktoriumi bei religinės organizacijos vadovu, o straipsnių antraštės skelbė „Paskutinio teismo diena atominėje elektrinėje“. Po tokių publikacijų „Kovčeg“ nariai sulaukė didžiulio visuomenės spaudimo ir visi bendrai sutarę paliko Lietuvą.

Dviem autobusais jie 10 savaičių klajojo po Europą ir įvairiose šalyse bandė pasiprašyti pabėgelio statuso. Tačiau jų prašymus Lenkija, Švedija bei Vokietija atmetė. Galiausiai bendruomenė trumpam grįžo į Lietuvą ir iš čia lėktuvu nuskrido į Jungtinę Karalystę.

 (Komentarų: 9)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: