Dainius Kinderis – žurnalistas, rašytojas, vienas žinomiausių ir originaliausių šių dienų Lietuvos keliautojų. Sulaukęs vos 26 metų jis jau spėjo aplankyti beveik trečdalį pasaulio – autostopu, pėsčiomis ir kitais būdais jis įveikė 66 valstybes, tačiau ties šiuo skaičiumi sustoti nežada. Netrukus knygynuose pasirodys knyga apie charizmatiškojo šių dienų Mato Šalčiaus kelionę per Afriką. Prieš įgyvendindamas savo svajonę D. Kinderis gyveno ir dirbo Aberdyno mieste Škotijoje. Apie emigraciją, keliones ir laisvę su juo kalbėjosi Anglija.lt.

- Kodėl vis tik Jungtinė Karalystė? Kaip joje atsiradai ir ką veikei Škotijoje?

Šiuo atveju buvau labai neoriginalus. Važiavau į Škotiją, kuri mane traukė kaip istoriką, geografą, keliautoją ir tyrinėtoją, bet ne kaip darbininką. Pasirinkimui abejonių nekilo, be to niekada nesiskundžiau savo anglų kalbos žiniomis.

- Prieš atvažiuodamas į Škotiją igyjai universiteto diplomą, bendradarbiavai su Lietuvos žiniasklaida, tad kaip jauteisi, kai Škotijoje reikėjo dirbti darbus, kurie ne prie širdies?

Universiteto diplomas taip ir liko stalčiuje. Po jo gavimo pusę metų buvau Azijoje. Keturis mėnesius praleidau Filipinuose, kur dirbau Taikos palaikymo misijoje. Po tokio intelektualaus ir ypatingo užsiėmimo buvo kiek neįprasta peršokti prie paprasto ir mažiau kūrybingo darbo. Labiausiai trūko rašymo.

- Kokios mintys palaikė sunkiausiais momentais?

Sunkių momentų tikrai netrūko, bet jie pasitaiko turbūt kiekvienam emigrantui. Pradžia, kaip visada sunki, paskui, kaip sakoma, ir šuo pripranta kariamas. Rasdavau ir teigiamų dalykų, kurie nukreipdavo mintis nuo rutinos ir sunkumų. Ilgai vienoje vietoje JK neišbūdavau, po kelių mėnesių visada stengdavausi ištrūkti.

- Ar darbas JK padėjo išsipildyti tavo svajonei?

Tikrai padėjo. Patirtis, įgyta JK, sunkiai įkainojama. Daug ko išmokau, nors čia ir nebuvau labai ilgai. Savarankiškumo, atsakomybės ir pareigos jausmo tikrai įgijau daugiau nei turėjau prieš tai. Pakeičiau apie dešimtį darbų, ne visur jaučiausi savo kailyje, bet žinojau, kad visa tai laikina.

- Papasakok apie savo kelionę į Afriką.

Pusę metų ruošiausi, pusę metų ir keliavau. Turbūt, jei būčiau ruošęsis dvejus metus - dvejus ir kelionėje būčiau užtrukęs... Žinojau, kad pavojinga ir einu į nežinią, bet labai jau knietėjo pažinti ir pajusti kaip ten, už tos žaliuojančių lianų uždangos gyvenimas atrodo. Daug kartų nusivyliau, daug kartų buvau apstulbęs - bet niekada nelikau abejingas. 6 mėnesiai, per kuriuos sukoriau 18 tūkstančių kilometrų per 15 šalių, keliaudamas iš Maroko į Pietų Afrikos Respubliką. Žiūriu kartais į Afrikos žemėlapį ir negaliu patikėti, kad man tai pavyko.

- Kokios buvo įspūdingiausios/pavojingiausios akimirkos kelionėje?

Kongo čiabuviai vijosi mus su bambukų lazdomis, Nigerijos pasienyje man grėsė areštas, skriejau pašėlusiu greičiu Kamerūno džiunglių upėmis. Maroko greitkelyje buvau užpultas butelio šuke ginkluoto narkomano, šios šalies pietuose akmenimis mane apmėtė išprotėję vaikai. Savaitę ėjau pėsčiomis per Sacharą, miegojau po atviru dangumi lygiai ant ekvatoriaus - pasaulio vidurio su musėmis cėcė, maliariniais uodais ir keisčiausiais vabalais. Benine pabuvojau Afrikos Venecijoje, Mauritanijos dykumoje skaičiavau milijonus žvaigždžių, litrais gėriau mėtų arbatą ir būdamas vegetaru neatsisakiau pabandyti kupranugarių mėsos.

- Keliones mėgsta didžioji dauguma žmonių, tačiau tokioms ekstremalioms ekspedicijoms, kaip tavo, ryžtasi itin retas. Kas tave skatina rizikuoti ir kodėl tu tai darai?

Kodėl žmonės lipa į kalnų viršūnes? Turbūt ne dėl malonumo, o dėl sunkumų ir dėl tos vienintelės akimirkos pasiekus tikslą. Esu egzotikos, aštrių, bet proto ribose įsitenkančių pojūčių mėgėjas. Tikrą pasaulio ir gyvenimo pulsą galima pajusti tik lendant pas "liūtą į narvą" ir šokant "pasimaudyti į baseiną su rykliais". Gyvenimas turi būti ekstremalus, bet proto ribose.

- Kodėl rašai knygą? Papasakok apie ją plačiau.

Po pusę metų trukusio afrikietiško safario negalėjau laikyti visų minčių vien galvoje. Paėmiau ir surašiau viską į prisiminimų knygą. Užtrukau tik keturis mėnesius. Dabar ramu. Lietuvoje daug keliaujančiųjų, bet mažai rašančiųjų, norėčiau šitą sąstingį sugriauti. Knyga apie Afriką, kurią leidžia "Tyto Alba" leidykla pasirodys gegužės mėnesį.

- Didžioji dauguma žmonių net negalėtų išvardinti tiek šalių, kiek tu esi aplankęs, netrukus bus išleista tavo pirmoji knyga, dirbi tau patinkantį darbą, o ir apskritai dažniausiai spjauni į nusistovėjusius stereotipus ir darai tai, ką pats nori. Kame tavo laimės ir laisvės paslaptis?

Pasakysiu trumpai. Svarbu turėti ilgą kelią po kojomis ir laisvę širdyje.

- Gimei ir augai Lietuvos provincijoje, kurioje itin stiprūs stereotipai. Tu eini prieš srovę. Kaip tai atsitiko? Ar sunku?

Baltos varnos visad po didinamuoju stiklu. Kaimiečiai visada gyvena savo rūmuose ir sunkiai iš jų išsprūsta. Būna, kad grįžtu į kaimą, nepažįstu beveik visų žmonių, o jie mane pažįsta. Žmonės provincijoje paprasti, atlapaširdžiai, nesugadinti, sako ką galvoja. Man tokie patinka. Praleidau kaime 18 metų, dabar net nesusimąstau, prarastas tai mano gyvenimo laikotarpis, ar ne. Eiti prieš srovę sunkiau, paskausta raumenis. Bet nuo senų laikų mano bėgimo treneris kartojo, kad raumenų skausmas yra malonus.

- Kas tau svarbiau, kūryba ar kelionės?

Pradžioje buvo kūryba. Nuo 16 metų pradėjau rašyti į Šilutės rajono laikraštį "Pamarys". Paskui atsirado kelionės, apie kokias net nedrįsau pasvajoti. Bet vien keliaudamas nejaučiau pilnumo, be tos kelionės "atidavimo" kažkam kitam. Tada pradėjau rašyti. Dabar man svarbiau kūryba, bet Hemingvėjus nebenorėjo gyventi, kai nebegalėjo rašyti, aš nebenorėsiu gyventi, kai nebegalėsiu keliauti.

- Gyvename globaliame pasaulyje, ir į bet kurią žemės vietą galima patekti vos per keliolika valandų. Ar dar yra žemėje iššūkių vertų atradimo?

Taip, į bet kurią vietą pasaulyje galima patekti per keliolika valandų, bet ar patenkame? Gimiau jau praėjus dviems dešimtmečiams po žmogaus išsilaipinimo mėnulyje ir atrodytų, kad žemėje viskas atrasta. Viskas atrasta kažkieno kito, bet juk kiekvienas žmogus tą pačią vietą suranda savaip. Į tai žiūriu individualiai, todėl iššūkių ir atradimų žemėje niekada netrūks.

- Apie ką svajoji? Kokie artimiausi – tolimesni planai? Ar planuoji dar kada grįžti į Jungtinę Karalystę?

Kaip emigrantas į JK tikrai negrįšiu, jau atsikandau. Tai ne man. Savojo "aš" emigracijoje ieškoti nenoriu, turbūt ir nerasčiau. O svajonių ir planų daug. Džiaugiuosi, kad jie pildysis Lietuvoje.

- Koks bus knygos pavadinimas?

"Atgal į Afriką". Čia filosofinis pavadinimas, reiškiantis ne tik tai, kad aš sugrįžau į Afriką, bet tuo pačiu sugrįžau ir į tą vietą, iš kurios kilo žmogus, galima sakyti, mano ir visų mūsų istorinis protėvis. Birželio mėnesį šią knygą pristatysiu ir Londono lietuviams.

Kai kuriuos D. Kinderio įspūdžius iš Afrikos galite paskaityti čia: http://www.africa4corners.com/

Kalbėjosi Vytautas Kraujalis, Anglija.lt

Ištrauka iš D. Kinderio knygos:

Sunkūs vokai krito ant akių lyg būčiau afrikinės miegligės pakirstas, kai mes per šiukšlynus ir dvokiančias balas skynėmės kelią į Luandą. Vaizdas fantastiškas – vaizdas pragariškas. Didžiulės balos telkšojo chaotiškų gatvių labirintuose. Pakraščiuose į gilius guminius batus sukritusios grakščios gražuolės su rankinukais rankose pasiramščiuodamos viena į kitą klampojo per tirštą murzę. Mūsų dūsaujančio autobusiuko ratai vos pajėgė galynėtis su purvo voniomis, kai sukrypusi senė išlindusi pro tabaluojančius rožinių namų vartus švystelejo pamazgų pilną kibirą į bendrą purvo katilą. Vietos bedarbiai greit suvokė šios stichijos naudą ir savo teritorijose supylė žvyro saleles, idant būtų lengviau pravažiuoti. Tuo pačiu užstatė saugų kelią akmens luitais, norit pravažiuoti – mokėkite. Automobiliai, lyg skruzdėlės judėjo kas sau, bet kuria kryptimi, skalaudami ir taškydami Luandos priemiesčio pliurzę. Po ilgo bastymosi tarp nesibaigiančių akligatvių ir neįveikiamų šiukšlių, bei purvo kemsynų, prigludome prie baltos namo sienos ir keleiviai pradėjo lipti lauk. Greit buvome apsupti jaunų vežikų, stumiančių išradingai sumontuotus karučius kroviniams vežti. Nuovargis mane žudė, o nežinomybė dar labiau, ir tenorėjau užmigti. Išlipti turėjau paskutinis, nors vietos kur eiti neturėjau, todėl neskubėjau ir noriai padėjau iškrauti keleivių krovinius.

Likus nebe daug krovinių iškėlinėjau mažą, bet sunkų lagaminėlį, kurio savininkas sugriebęs savo mantą truktelėjo į save. Tuo pačiu truktelėjo ir mano pirštą, vis dar prilipusį ant lagamino. Pirštas užkliuvo už vielos, kuri palindusi po oda perrėžė jį iki kraujo. Ir iki skausmo. Akimirksniu lagaminas apsipylė krauju. Raudonas skystis pradėjo varvėti žemiau delnu, per riešą ir kapsėti ant sėdynės bei gindų. Norėjosi klykti iš nevilties ir iš skausmo, bet tam nebeturėjau jėgų. Tik keletą akimirkų stebėjau save ir kas vykstą aplinkui, lyg viskas būtų sulėtėję. Galva apsunko, pasidarė sunku kvėpuoti ir jaučiau, kad jeigu liksiu tam abejingas greit neteksiu sąmonės ir prarasiu daug kraujo, kuris jau mažomis balutėmis telkšojo autobusiuko salone. Vienoje iš didžiųjų mano kuprinės kišenių buvo vieta skirta vaistams ir pirmosios medicinos pagalbos įrankiams. Iki tol aš ją buvau atvėręs ieškoti pleistrų nutrintoms kojoms gydyti žygiuojant per Sacharą. Kiekvieną antradienį ten ieškodavau tabletės prieš maliariją ir laktozės tablečių, suteikiančių jėgų. Šį kartą man reikėjo binto. Daug binto. Kaire ranka traukiau iš po sėdynės giliai užspaustą kuprinę. Po kelių trūkčiojimų užsikėliau ją ant sėdynės ir mėšlungiškai puoliau ieškoti binto. Tuo tarpu raudoni lašeliai jau krito ant ryškiai geltono kuprinės apdangalo, o pro autobusiuko langus sukišę galvas ir per atvertas dureles persisvėrę ir išsižioję stebėjo mano varganą spektaklį keleiviai ir šiaip atsitiktiniai praeiviai. Išsitraukęs bintą numečiau jį šalia prieiti spėjusio nelemtojo lagaminėlio savininko.

„Prisidėjai prie to, tai rišk“ – kentėdamas pasiūliau liūdnomis iš gailesčio akimis į mane stebėjusiam angoliečiui.

Nei kiek nesutrikęs jis dantimis atplėšė binto pakelį, išvyniojo gerą gabalą medžiagos ir pradėjo muturiuoti aplink pirštą. Suko devynias galybes balto it puta tvarsčio, kuris per akimirką pritvinkęs kraujo pavirsdavo raudona tartum persirpusi vyšnia spalva. Kraujas nustojo sruventi, tačiau pirštas tvinkčiojo ir jaučiau, kad toli dabar nenueičiau. Reikėjo kuo greičiau surasti ligoninę ir susiūti pradrėkstą žaizdą. Peršokau į priekinę sėdynę šalia vairuotojo. Matau, jis nepatenkintas, bet turi padėti. Atkimšęs butelį alaus įkišo man į rankas.

„Tik nusiramink, važiuojam į ligoninę“ – paguodė vairuotojas Jose.
Po ilgo trankymosi ir plūduriavimo per dar didesnį purvą, kur tik sunkvežimiai ir karinės mašinos milžiniškais ratais gali pravažiuoti neuždusus, sustojome prie Jose namų vartų. Pro metalines atlapas duris greit pabiro būrys vaikų. Vaikai šokinėjo aplink Jose, kuris dalino jiems saujas saldainių. Tada dingo už sienos paliepęs man laukti. Žinodamas, kad laukiu ne iš malonumo, leidau tas 30 minučių iš paskutiniųjų sukandęs dantis. Jose grįžo su 3 buteliais „Coca-colos“ ir patarė dar palaukti, kol jis suras artimiausią ligoninę. Kol gėriau vieną butelį po kito, mačiau kaip Jose ramiai, visiškai neskubėdamas vaikšto rankomis susikibęs su maža mergaite, ieškodamas artimiausios ligoninės. Grįžo, vėl liepė palaukti ir vėl išėjo ieškoti ligoninės.

Pabaigiau paskutinį „Coca – colos“ lašą, kai vėl sugrįžęs Jose jau mojo ranka, einam. Geltonas ligoninės pastatas buvo apsemtas tamsios spalvos telkinio, norint nesušlapti kojų reikėjo svirduliuoti pasiremiant lazdele per siaurą lieptą. Erdvioje patalpoje nieko nebuvo, išskyrus į baltą seselės kostiumą įkritusią registratūros darbuotoją, sėdinčią už stalo ir kažką rašančią.

„Aš registratorė, seselė ir daktarė“ – portugališkai pradėjo makaluoti iš išvaizdos jauna medikė. Pasakiau, kad portugališkai nemoku, geriau jau prancūziškai ir paprašiau Jose paaiškinti kas įvyko. Čia pat registratūros salėje visų galų medikė sugriebusi mano ranką ištiesė ją ant stalo ir suradusi žirkles pradėjo kirpti ir vynioti jau į sukrešusį kraują prilipusį bintą. Išvyniojusi bintą ji spustelėjo pirštą, kad atsivertų žaizda ir matytųsi jos dydis. Kraujas vėl pasruvo nedidele čiurkšle, o medikė pranešė diagnozę.

„Un petit problem (maža problema), siūti nereikės“ – verdiktą išrėžė seselė. Pamaniau, kad karo metu ji matė ir sutraiškytų kojų ir perpjautų rankų, todėl perdrėkstas pirštas jai vieni juokai. Seselė nusivedė mane į gretimą kambarį, pasodino ant kėdės ir praplovusi žaizdą dezinfekciniu skysčiu dar kartą aprišo bintu. Pamatavusi kraujo spaudimą diagnozavo visišką organizmo išsekimą, kurį pasiūlė laikinai apmalšinti doze morfino švirkštu į petį. Sutikau su viskuo, kad tik galva nesvaigtų.

Seselė išsitraukė iš stalčiaus griozdišką švirkštą supylė į talpiklį vaistus ir pakėlusi rankovę įbedė adatą po oda. Nežinau ar tai buvo saviįtaiga, ar iš tikrųjų vaistų įtaka, bet pasijutau geriau ir mintyse jau uždavinėjau seselei klausimą „o galima dar?“.